2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Mokslinis metodas – tiesos ieškojimas

Labai neteisingas pastebėjimas; priežastis labai rimta. Tai žadamas pomirtinis gyvenimas. Ir jo taip trokštama, kad priimami net visiški absurdai, atmetama sveika logika, mainais į tai, kad GAL BŪT po mirties gyvens. Priedo, tai suteikia tariamo pranašumo prieš kitus, netikinčius 'kvailius', nevertus pagarbos ir niekintinus. Žmogaus savanaudiškumas tokiu būdu perlipa žmogiškumą. Čia dar bandome kalbėti apie toleranciją, pamirštant esmę...

Šiaip religija yra labai surišta su mokslu. Gal nedabartinė, bet ta, su kuria viskas prasidėjo. T.y. iš kur atsirado religijos? Nekalbu apie katalikybe, bet apie aplamai Dievo/ų - nepaaiškinamų sutvėrimų garbinimą? Atsirado LABAI senai, kai dar žmonės nesugebėjo paaiškinti vykstančių reiškinių ir tikėjo magija/stebuklais. Tuomet atėjo mokslas, kuris pradėjo aiškinti, kad tie "stebuklai" veikia pagal tam tikras taisykles ir priklauso ne nuo nežinomų būtybių, o dėl kitų vykstančių reiškinių - "stebuklu". Viskas pradėjo dėliotis į visiškai kitus rėmus ir dabar, norint dar išlikti, religija keičiasi ir jos prasmė aiškinama, kaip žmogaus proto/dvasios "vedlys". Kodėl? Nes mes dar nelabai suprantame, kodėl kartais liūdime, džiaugiamės, kodėl darome vienaip ar kitaip, tai vėl kišame stebuklus ir magiškuosius dievus, angelus ir velnius. T.y. juk reikia kažkuo tikėti, ar ne?

Otto, tai senoviška klišė.

Necituosiu visos diskusijos šiuo konkrečiu klausimu, bet tebūnie žinoma, kad kalbu apie tai, kokį klausimą sau užduoda ateistai. Drįsčiau nesutikti, kad ateistai sako „netikiu, kad dievas yra“, vietoj „tikiu, kad dievo nėra“. Paaiškinimui remuosi paprasčiausiai tuo, ką reiškia abi frazės. Kad būtų aiškiau, galime paimti labai paprastą pavyzdį. Jei draugas jums pasakytų „laimėjau milijoną“, tai atsakymai „netikiu, kad laimėjai“ ir „tikiu, kad nelaimėjai“ yra visiškai skirtingi. Pirmuoju atveju abejojama, ar laimėjo, ar ne, ir sakoma „netikiu“ nes žinia netikėta. Tačiau tai nereiškia, kad nuomonė tvirta. Tuo tarpu „tikiu, kad nelaimėjai“ reiškia, kad turite pakankamai faktų, leidžiančių jums manyti, kad loterijoje laimėta nebuvo. Kita vertus, nors ir nuomonė pakankamai tvirta, nereiškia, kad ji nepasikeistų pasirodžius naujiems įrodymams, pavyzdžiui, loterijos bilietui. Taigi kuo tai susiję su religija ir ateizmu? Ateistai tiki, kad toks reiškinys/būtybė/dar kažkas kaip dievas ar dievai neegzistuoja ir labai dažnai remiasi faktais (ne visada). Tačiau esu tikras, kad atradus įrodymų (sena knyga, kurioje surašyti tik vienos tautos piliečių išgyvenimai ir susidūrimai su dievo atseit įrodymais, knyga, kurioje tiek daug neatitikimų, ir kurios naujasis raštas parašytas Kristui seniausiai mirus, šiuo atveju tebūnie įrodymu nelaikoma), kad dievas yra, dauguma ateistų pakeistų savo nuomonę. Kas dėl ateistų po...uistų, kaip sakot, tai vadinama agnostikais - tie, kuriems nerūpi, dievas yra ar jo nėra. Nenorėčiau leistis į gilesnes diskusijas dėl religijos ir mokslo, bet pasakysiu tik tiek, kad mokslas, t.y. fizikiniai reiškiniai ir dėsniai egzistavo dar prieš atsirandant žmogui, o religija - vargu. Tačiau lyginti mokslą ir religiją būtų tas pats kas lyginti miško mikroflorą su įsivaizduojamu skraidančiu ežeru.

Tai dabartis. Atimk pomirtinio gyvenimo iliuziją ir neliks dievų liaupsintojų. Yra ir kita kategorija; jei girdėjote dainą, 'kas nešokinės, tas py....', tai pastebėjote, kad visi stengiasi šokinėti,.. tas pats ir su 'tikėjimais', 'kas netiki, tas gyvulys', ir daug kas 'tiki'. O tikrieji fanatikai, anot tavęs, 'senoviška klišė', tačiau būtent jie ir puola netikinčius, bei mokslą.

Tikrieji fanatikai čia net nesilanko, nes bijo gauti atgal logikos pagrindu. Tie, kuriems galima pritaikyti klišę aš priskirčiau marozams, kuriem tiketi dievu yra ne lygis. Kraštutinumai, kitaip tariant. Aš kalbu apie protingus žmones.

Na kur jau senoviška klišė? Šiuolaikinė klišė! Puikiausias pavyzdys yra "Vilties festivalis". Festivalio strategija buvo tokia. Pirmiausia bažnyčia eilinį kartą pažeidusi 8-tąjį dievo įsakymą, t.y. pasitelkusi melą, išplatino bilietus, su kontrolinėmis juostelėmis "Apmokėta". Tik kišdami bilietus kontrolei žmonės susivokė, kad tas renginys apskritai nemokamas. Antras etapas. Žmonėms paskaitoma istorija iš biblijos apie apie išdavystę ir atgailą. Tada ši istorija susiejama su kiekvienu asmeniškai. Kiekvienas įtikinamas, kad per gyvenimą jis irgi yra taip pat pasielgęs. Žmogus priverčiamas pasijausti mėšlo krūva. Trečias etapas. Kadangi žmonės metaforomis jau įtikinti, kad jų šūdinos širdys pilnos nuodėmių, renginio lyderis pradeda raginti įsileisti į tas savo širdis Kristų, kuris neva tą visą mėšlą ir išvalys. Metafora - palyginimas su mygtuku delete. Žmonėms, kurie sutiks į savo bjaurias širdis įsileisti išgelbėtoją Kristų, ištisai siūlomas pomirtinis gyvenimas, o tiems, kurie nesutiks, atviru tekstu - mirtis, nes taip parašyta biblijoj. Tai va, kokia ta šiuolaikinė krikščionybė ir kokia jos marketingo strategija.

Tavo taip vadinama 'klišė', puikiai tinka visiems, tik kyla klausimas, ką laikai protingais, ar tuos, kurie savarankiškai mąsto, ar tuos, kurie tiki ir nesistengia patikrinti to, kuo tiki. O marozus palikime ramybėje, apie juos yra kai kur atskira tema, ten apie religijas irgi kalbama, tik apie 'modernias'.

Tų, kas tiki mokslu, tikėjimas pagrįstas faktais ir įrodymais, o tikintieji religijų dogmomis, joms prieštaraujančius faktus ir įrodymus atmeta. Tai yra fundamentalizmas. John B. S. Haldane taip atsakė į klausimą, kas galėtų paneigti jo tikėjimą evoliucijos teorija: "Triušio fosilijos ankstesniame nei kambro sluoksnyje."

Tebūnie mokslas religija, net ir tokiu atveju ši religija n kartų pranašesnė už bet kurią kitą.. esmė ta kad mokslą sulyginus su religija, bet kokiais aspektais, jis yra pranašesnis.

O kodėl kas nors turėtų lyginti du visiškai skirtingus dalykus? Čia tas pats, kas užduoti klausimą - kuris filmas geresnis: Košmaras Guobų gatvėje ar Purvini šokiai. Ne esmė, kad žanrai skiriasi, bet vis viena. Tad klausimas - kam religiją lyginti su mokslu ir atvirkščiai?

Sutinku, kad nepalyginami dalykai. Realybė ir fantazijos. Klausimas - ar tos fantazijos reikalingos? Galbūt mokslas gali tai pakeisti? Gal geriau resursus skirti mokslui?

Nesutikčiau, fantazija reikalinga, tačiau su saiku. Fantazija reikalinga vaikams vystytis, kas iš to, kad visus resursus skirtumei išskirtinai mokslui, tačiau viską paliktum likimo valiai? Ar nebūtų taip, kad paprastus dalykus, tokiu atveju, ateinanti kartu, įsisąmonintų gerai ir atliktų (įsakau-dirbk forma), o sudėtingesnių dalykų nė per kur nepadarytų? Tam reikia ir fantazijos, ir valios, ir ryžto. Paliekam šalin fundamentalizmus religinius ir visokiausio plauko sektas bei šarlatanus ir susikoncentruokim trumpam ties fantazija - labai blogai turėti vaizduotę tavo manymu, jeigu supranti, kad tai tik tėra vaizduotė ir nieko daugiau ir ji neįtakoja visuomeninio tavo gyvenimo?

Fantazija gerai tada, jei ji yra grynai nuosava, bet jei primesta iš šalies, tai veikiausiai galima pavadinti net nusikaltimu, žalojančiu sveiką, natūralų mastymą.

Nedrįsčiau taip griežtai teigti. Gal tik visuomenės nuomonė, daugelį metų grūsdama vaikams į galvas Santa Clausus, mano, kad fantazijos ugdo. Reiktų atidžiai patyrinėti ar fantazija, priimama už gryną pinigą, o vėliau nuvilianti ką nors ugdo. Man asmeniškai patinka fantastika, tačiau aš skaitydamas ar žiūrėdamas žinau, kad tai netiesa, o vaikas? Vaikui matyti vaizdiniai gali dar ilgai išlikti pasamonėje (pradeda bijoti tamsos - pamenu save vaikystėje, kai žiūrėdavau siaubo filmus).

Manau, Tarkvinijus turėjo minty vaizduotę. Vaizduotę nuo fantazijos reikėtų skirti.

Vaizduotei lavinti pakanka vaikui vietoj sudėtingų žaislų, kurių funkcionalumas beveik prilygsta realybėje egzistuojantiems objektams duoti kelias kaladėles ar akmenukus, iš jų jau vaikas pats susikurs ką panarojęs.

O, ką aš sakiau, tik vietoje vaizduotės pavartojau terminą fantaziją

Mano galva vaizduotė ir fantazija yra sinonimai. Aš neteigiau, kad fantazijos visiškai nereikia. Kalbėjau apie religines fantazijas. Mokslas, menas be fantazijos neįmanomas.