2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Nesipykime

Ne visi turi laiko ir galimybių gilintis ir suprasti. Tokius ir gaudo. Ir daug dar pagauna...

Jei jau pagauna, tai patikėk, yra pagautųjų problema. Šiek tiek paplėtosiu temą. Kaip turi formuotis žmogaus įsitikinimai? Pirmiausia jis turi kelti jį dominančius klausimus. Priklausomai nuo iškeltų klausimų pobūdžio jis turi ieškoti informacijos ir atsakymų, juos kritiškai įvertinti, priimti arba ne, toliau ieškoti atsakymų arba pasitenkinti jau turimais. Kodėl aš, būdamas teistu, nesistengiu argumentuoti ir atvertinėti kitų į savo suvokimą? Todėl, kad tai neturi jokio poveikio žmonėms, nekelenčių teistinio pobūdžio klausimų. O tie, kurie užduoda sau teistinio pobūdžio klausimus, patys randa ir atsakymus, juk religinės ir filosofinės literatūros pakanka. Jiems nebent galima duoti patarimą dėl šaltinių. O šiaip, kas liečia atvertimą, tai pagrindinis dalykas yra asmeninis elgesio pavyzdys (į tai aš nepretenduoju, teistiniais klausimais domiuosi iš filosofinės pozicijos, mano gyvenimas nėra šventas). Taip kad žmonėms, kurie nekelia sau religinio pobūdžio klausimų, nėra reikalo apie tai kalbėti ir maišyti jiems proto. Pats žmogus turi rasti jį dominančius atsakymus. Nereikia sakyti, kad mokykloje arba tėvai/seneliai nuo mažens kala kažką į galvą. Aš mokiausi tarybiniais laikais, tėvai buvo netikintys, literatūros nebuvo, bet iš šalutinių tuomet prieinamų šaltinių (konkrečiai budizmo sociologinių studijų) radau atsakymus į savo klausimus. Kas turi rimtus klausimus (kokio pobūdžio jie bebūtų), nežiūrint nieko ras ir atsakymus. Kas atvertinėja į tikėjimą? Viena kategorija - naivūs tikintieji gerų norų vedami. Kita kategorija - norintys įrodyti, kad jų žinios (tuopat ir jie) yra didžios. Trečia kategorija - komerciniai verbuotojai. Sąrašas neišsamus. Kaip kitokį pavyzdį galiu paminėti Budizmo ir Vedų religijos tradicijas (galbūt Abraomo šakos religijose irgi yra vienuolynuose kažkas panašaus) - kad tapti mokiniu ir tradicijos sekėju reikia ilgo laiko ir išbandymų, ne kiekvienam ši tradicija perteikiama. Mūsų bažnyčioje turim ką turim. Tikėjimas populiaraus pobūdžio. Biškį išsiplėčiau, jei būtų konkretesnių klausimų, prašom.

Geras požiūris, man patinka Bet tai neveda prie tobulėjimo, nesvarbu ar tobulėjimas reiškia kad tu tikintis ar ne. Visuomenė netobulėja, o tai manau nėra gerai.. bet vėl gi iš kitos pusės kadangi nežinom kokia kryptimi tas tobulėjimas vyksta, negalim nieko teigti.. Aišku filosofija yra kažkur tarp tikėjimo ir netikėjimo todėl tai būtų optimaliausias pasirinkimas.

Gražu, bet turi būti atsakingas ne tik už save, bet ir kitus. Kuo daugiau pasaulyje melo ir apgaulės, tuo jis prastenis gyventi. Pagautųjų problema tampa ir mano problema. O aš turiu tik vieną gyvenimą, mano vaikis irgi. Norėtųsi, kad gyvenimas gerėtų.

užsiminei apie objektyvų meno egzistavimą. Gal galima šiek tiek plačiau apie tai?

Pagautieji pagaunami dėl to, kad jie neturi tvirtos savo nuomonės. Visų gi neišauklėsi ir nesubrandinsi. Aš irgi turiu sūnų. Stengiuosi auklėti taip, kad pats daugiau mąstytų ir priimtų asmeninius sprendimus. Mokslo kursą eina mokykloje. Namuose turim papildomų knygų mokslo tematika. Religinės ir filosofinės knygos yra mano asmeninė biblioteka. Jei sūnus kels religinio pobūdžio klausimus, tai nuo 14 metų duosiu šaltinius. Jei domėsis mokslu ar kitais klausimais, nurodysiu kitus šaltinius. Noriu, kad pats surastų savo klausimus (kokie jie bebūtų), tik tada bus laimingas. Nors ir mano sūnus, negaliu žinoti, kas iš tikro jam rūpi ar rūpės. Ką minimaliai jam paaiškinsiu religijos tema, tai tą, kad yra ir toks požiūris.

Dažnokai aptinku nepaaiškinančiai išsireiškęs. Šį kartą vėl. Atsiprašau. Rašiau, kad objektyviai egzistuoja tokie "dalykai", norėjau pasakyti, kad jų buvimas yra objektyvus. O jų kilmė, jų egzistavimo "dirva", neabejotinai, yra subjektyvi. Beje, mokslas irgi ne iš dangaus nukrito. Pasižvalgius po mokslo istoriją, mokslo kūrėjų gyvenimus, mokslo hipotezių raidą, subjektyvumo reikšmė - kaip ant delno. Šiandieninį mūsų mokslingumą mūsų anūkai ir proanūkiai priskirs atgyvenoms prie nuomonės, kad žemė yra plokščia. Argi negali taip atsitikti? Beje ir mūsų laikų dailė, poezija, muzika taps senoviškomis. Todėl sakau - kad vertinant ir gretinant istoriškai, "nesinervuojant", be fanatiško rėksmingumo, būtent taip, tiktų mąstyti apie mokslą, religiją, meną. Juk tai galingiausios, į galvas veikiančios jėgos vairavo pasaulį į šiandieną. O dažnai minima jų "kova" panaši į miško augmenijos "rungtynes" dėl saulės spindulių.

Dauguma mums žinomų mokslo tiesų nepasens. Žemė ir toliau skris apie Saulę, žaibas liks elektros išlydžiu, elektros srovė bus krūvininkų judėjimas, vandenilio atomas turės vieną protoną ir vieną elektroną ir t.t. O religijos vis trauksis. Iki nulio.

" - sena pranašystė. Dar neišsipildžiusi. Manau todėl, kad mokslas ir religija yra skirtinguose "matmenyse" veikiantys reiškiniai, arba kitaip - gyvuoja "nesusisiekiančiuose induose".