Ar kada nors susimąstėte, kokia gardi gali būti mokslo sriuba. Štai kad ir kalbos kultūros patiekalai. Pirmiausia reikia žinoti, kas ji yra. Ogi pavyzdingas ar bent tinkamas kalbos vartojimas. Tada ruošiame pirmąjį receptą. Kalbos kultūra gali būti vartojama siaurąja prasme. Tai kalbos taisyklingumas.

Taigi verdame mokslo sriubą pagal pirmąjį receptą: vartojame tik įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Taigi skanaudami tokią sriubą, nepamirškime, kad jokios kalbos grožybės negelbės, jei kalba nebus taisyklinga.

Antrasis receptas būtų kalbos kultūrai plačiąja prasme: taigi pilame į puodą kalbos estetiką ir kalbos etiką. Kalbos estetikai svarbu, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, bet ir graži – vaizdinga, žodinga, įtaigi. Dar į puodą pridėkime prieskonių – gražios kalbos pavyzdį:   Jeigu mane kas paklaustų, kurioje pasaulio vietoje žmogui linksmiausiai šviečia saulė, gražiausiai žydi gėlės, gieda paukščiai, ošia medžiai, ūkauja vėjas, aš atsakyčiau – Tėviškėje. Jeigu mane kas paklaustų, kuriame visos žemės kampelyje žmogui gražiausias pavasaris, ramiausia vasara, spalvingiausias ruduo, balčiausias ir puriausias žiemos sniegas, aš taip pat atsakyčiau – Tėviškėje.

Jeigu mane kas paklaustų, su kuria vieta žmogų sieja gražiausi ir geriausi jo atsiminimai, aš ir vėl atsakyčiau – su Tėviške, su tomis vietomis, kur mes gimėme ir augome, iš kurių prasidėjo mūsų gyvenimo kelias. Ir kad kur tik žmogus būtų, kad ir kur gyventų, kad ir kur keliautų , - visur jį pasiveja greitasparnis Tėviškės ilgesio paukštis, vaikystės dienų klyksmu nusmelkdamas širdį ir nors mintimis sugrąžindamas į tą žemės kampelį, kurio dulkių kaip didžiausios šventenybės po ilgų klajojimų nusilenkia paliesti sukepusiomis lūpomis net rūsčiausios širdies žmonės (pagal J.Biliūną).

Taigi dabar galime ragauti. Tikrai skani kalbos kultūros mokslo sriuba. O jei dar paskaninsime retorikos prieskoniais, tai bus neįtikėtinas skonis. Reikia atsiminti, kad oratoriai mokėjo labai įtikinamai kalbėti, labai svarbi yra įžanginė pauzė ir frazė, pavyzdžiui, vienas iš žymiausių Amerikos pamokslininkų James Forbesas iš Niujorko pradeda savo kalbą šitaip:”Dievas girdi jus, o jūs galite girdėti Dievą?”.

Taigi pagardinę savo gražią kalbą oratoriniais gebėjimais, valgysite labai skanią mokslo sriubą ir džiaugsitės gyvenimu. Štai dar vienas kalbos etikos receptas. Virkime sriubą iš kalbos mandagumo ir kultūros, prisimindami, kad pašnekovą reikia gerbti, neįžeisti jo, neužgauti asmenybės. Jeigu kalba yra šiurkšti, įžeidžianti, kyla gyvenimą kartinančių konfliktų. O mandagus, pagarbus tonas patraukia, gerai nuteikia.

Juk dar didysis kalbos teisių gynėjas Mikalojus Daukša  “Prakalboje į malonųjį skaitytoją” yra pabrėžęs, kad kalba yra labai svarbus tautos požymis. Taigi virkime sriubą pagal tautišką., labai skanų kalbos etikos receptą, pristatykime jį kitoms tautoms kaip lietuvių kalbos, vienos iš pačių seniausių pasaulio tautų kalbos, nepakartojamą skanumyną. O kitas patiekalas galėtų vadintis ”Mūsų grupės kalba”. Tai koks gi jis?Kas gi nutiko mums, kad nustojome gerbti mūsų žilagalvę, sanskrito laikus menančią šneką? Gal mes jos nebemokame? Gal norime pademonstruoti, kad galime išsiversti vartodami tik barbarizmus? Gal šnekamoji kalba yra nekontruoliuojama zona, neprivalanti paklusti gramatikos normoms? Toli žvalgytis nereikia – kokia gi mūsų grupės kalba?

Pradėkime nuo žodžio „grupės draugas“. Jį galima išgirsti tik per kalbos kultūros paskaitas. O po jų vartojame visiškai kitą žodį –„grupiokas“. Norisi šaukti: paskaitoje prieš kelias minutes girdėjome, kad priesagų –iokas, -ė vediniai tinka tik ūgtelėjusiems padarams įvardyti (pvz.: paršiokas, berniokas, viščiokas ir t.t.), o šnekame netaisyklingai. Dažnai vartojame neteiktinus žodžius „klasiokas“, „kursiokas“, o reikėtų sakyti – bendraklasis, klasės draugas, bendrakursis, kurso draugas. Kartais net grupės draugo vardo taisyklingai nemokame ištarti. Vis ta slaviška priesaga – ka koją pakiša. Visuose koridoriuose girdi šaukiant : „Zitka! Romka! Violetka!”

Argi taip išsakoma pagarba draugui? O gal atvirkščiai? Nejaugi mes pasiduodame jo Didenybei žargonui, slengui? Turbūt pamiršome, kokiais gražiais mažybiniais žodžiais vadina mus artimieji. Minėta priesaga yra nevartotina. Kodėl mes ją tyčia brukame į savo kalbą? Ar ne paprasčiau būtų ištarti tikrąjį draugo vardą? Tačiau mūsų kalbos įmantrybės tęsiasi toliau: priesaga –iakas ramybės neduoda. Todėl ir tėškiame: vidiakas, mobiliakas, blatniakas. Šiems žargonams yra puikūs pakaitalai – vaizdo magnetofonas, mobilusis telefonas arba mobiliukas, landuolis arba apsukruolis. Dar „įspūdingiau“ kalbame apie spalvas.

Mus labai vilioja nevartotina lenkiškos kilmės priesaga –avas. Tiesiog nesusimąstome, ką apie mūsų kalbos kultūrą pagalvos klientai, jei siūlysime jiems nudažyti mašiną vyšniava, fioletava, citrinava, kremava arba smėliava spalva. Gal jau laikas būtų įvardyti spalvas taisyklingai : vyšninė, violetinė, citrininė, kreminė? Neteiktinų priesagų vedinių vartojimo maratonas mūsų grupėje tęsiasi. Nuolat apsilanko viešnia – priesaga – avoti. Einame baliavoti, susiruošiame žiemavoti, nežinom, kur naktavoti. Negi jau pamiršome, kad ši priesaga yra slaviška? Tikrai dar nevėlu ją išguiti iš mūsų valstybinės kalbos. Tadėl sakykime: einame puotauti, susiruošiame žiemoti, nežinom, kur nakvoti. Priesaga –istas taip pat mus persekioja. Nebijokime! Drąsiai keiskime ją priesaga –ininkas ir niekad neklysime. Taisykime: futbolistas = futbolininkas, finansistas = finansininkas, finalistas = finalininkas. Guikime nevartotinas priesagas iš mūsų kalbos!    

Jeigu parduotuvėje norėsime pasimatuoti basanoškes, basketkes, tai pardavėja turbūt tiesiog pataisys: „Galite pasimatuoti basutes, sportukus“. Pasiklausai grupės draugų pokalbių ir rikiuoji barbarizmų karavaną : bonka, bliūdas, šlipsas, grafkė, bulka, papkė, žilka, britva... Juk turime gražius lietuviškus žodžius: butelis, dubuo, kaklaraištis, žiogelis, batonas, aplankas, valas, skustuvas.

Mūsų grupės žargono žodynas

Tiesiog nebejuokinga! Juk žargonas – prancūzų kalbos žodis, reiškiantis iškraipytą kalbą. Ši kalbos nekultūra palieka mus labai neaukštame lygmenyje. Nenorminė šneka skamba kaip tuščias, bet paišinas puodas, prie kurio geriau neprisiliesk – būsi suteptas. Mūsų kalba neteko savo magiškumo. Žodis nebepašventina. Ar jums neatrodo, kad mes gyvename nevartotinų žodžių šiukšlyne?

Anot poetės Vilijos Bogutaitės, „Nyksta žodžiai./ Byra raidės nuo lūpų./ Artėja tyla./ Nebylių laikas.“

Kur dingo lietuviški frazeologizmai, grakščiosios metaforos, liaudies dainų deminutyvai, vaizdingi veiksmažodžiai ir kitos meninės priemonės, kurios padabina mūsų kalbą? Gal dabar vyrauja tokia netikusi mada: kad būtum pastebėtas, išgirstas, privalai garsiai kalbėti arba tėkšti žodį kaip smūgį? Taip, mes gyvename kalbos piktžolių triukšme. Nebeturime vidinės tylos ir darnos. Tyloje bijome išgirsti save, stoti savo akivaizdon. Todėl apsipilame garsais, lyg katilu apsivožiame, kad nepažvelgtume į žmogiškosios prigimties gelmes. Nekultūringa kalba yra kaip toji kalanti muzika: ji smogia, ji atkariauja erdvę kalbančiajam, įtvirtina stipriojo poziciją. Nenorminė kalba mus valdo kaip psichotropinė medžiaga. Ką daryti? Kaip pasveikti?      

Įsiklausykime į poeto Justino Marcinkevičiaus eiles ir pamąstykime:

                          Žodis – kaip lašas – kaupiasi,

                          tikėdamas į tekėjimą,

                          Klaupiasi žodis, klaupiasi

                          ir gieda savo tikėjimą.

                           į mintį, į kalbą, į žmogų,

                           į tą jo gyvenimą margą.

                           Matau jį tavy – lyg po stogu

                           Padėtą padargą.

                           Tiesioginė, laisva žmonių kalba

                           Stipriau suveržk tą mazgą, kurs mus riša,

                           Laikyk jį kalbančios burnos šviesoj,

                           liepsnojančiam lizde Tikrovės kalnas

                           užgriūna kaip nakties nebylią dvasią,

                           pasaulio melas iškreipia jos veidą.

                           Girdi, kaip skauda vakaro dangus

                           Ir kaip isteriškai kvatojas žemė?

                           Kalbėk, nes jau baisu: man reikia brolio,

                           Kuris kalbėdamas tiesus stovėtų

                           ir žodį glostytų, kad būtų šventa –

                           lyg pievoje – tarp raidžių ir garsų –

                           per knygos pakylėjimą – kaip gieda,

                           ieškodama sau lizdo taro mūs lūpų

                           tiesioginė, laisva žmonių kalba.

Taigi srėbkime tik skanią kalbos sriubą, pagardintą lietuviškais vaizdingais žodžiais bei posakiais ir džiaukimės, kad mūsų senutė sanskritiška šneka dar gyvuoja ir garsina mus visame pasaulyje.   

Naudota literatūra:

• J.Šukys.Kalbos kultūra visiems.Leidykla “Šviesa”, 2003.
• James C.Humes.Čerčilio iškalba, Linkolno tvirtybė. Leidykla “Vaga”, 2005.                   
• Internetas. Nacionalinis diktantas.     

Strička Evaldas, Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos AEV 15/2 grupės mokinys         

Padėjo  lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Aldona Pažusienė.

Komentarai (5)