„Ar aš nesakiau tau, seserėle: neik per linų laukelį, žalių linų laukelį. Oi, užkris užkris tau už kaselių žalių linų laiškelis, mėlynasai žiedelis“, - pradedama harmonizuota lietuvių liaudies daina, kurios fone tyliai ir nedrąsiai skamba fortepijono stygos. Deja, to be proto didelio simboliškumo užkritusio žiedelio svorį atlaiko ne kiekvienas. Ir šio išbandymo neišlaikius tas pats fortepijonas skambina jau visai ką kita. Dažniausiai - Frederiko Šopeno Laidotuvių maršą, sekantį po bažnytinių egzekvijų.

Itin sunku rašyti apie šį psichologijos, psichoterapijos ir psichiatrijos mokslų nagrinėjamą reiškinį objektyviai, tad, nesilaikydamas mokslinio stiliaus reikalavimų, asmeniškai atsiprašau už tekste išlįsiančius subjektyvumus. Dar sunkiau rašyti lietuviškai ir Lietuvoje, mat, broliai ir sesės, esame užsidarę ir kritiški visais gyvenimo atvejais, o savižudybių skaičius mūsuose sėdi įsitaisęs savo pirmosios vietos pasaulyje soste, nelyginant Dzeusas Olimpe.

Kai kurie, pavadinkime juos akmenširdžiais, tokį straipsnį vos pradėję skaityti išdėtų į šuns dienas ir visą tą proporcingą statistinį savižudybių augimą apibūdintų diagnoze „auga mižnių karta“, tačiau tuoj pat reikalauju prisiimti tokius žmonės atsakomybę, nes bet kurį žmogų, kada nors pagalvojusį apie savižudybę pavadinę „mižniumi“, taip pat išvadintumėt ir Adisono ligos ir Adisono anemijos atradėją daktarą Tomą Adisoną (nusižudė 1860 m. birželį), Čilės Respublikos prezidentą Jose M. Balmacedą (nusižudė 1891 m.), Liudviką Eduardą Bolcmaną, austrų fiziką, kurio pavarde pavadinta konstanta gerai žinoma visame pasaulyje (nusižudė 1906 m. vasarį), Angelo Tomą Reyes, Filipinų ginkluotųjų pajėgų vadą (nusižudė 2011 m. vasarį), Pietų Korėjos prezidentą Roh Moo-hyun (nusižudė 2009 m. gegužę, nušokdamas nuo olos)... Svaidytis tokiais epitetais, kaip matyti, neprasminga.

Psichologinė sveikata Lietuvoje kažin kodėl vis dar išlieka „neegzistuojančiu“ dalyku. Skrandyje atsivėrus opai lekiame pas gastroenterologą, kosint krauju - pas pulmonologą, iš kojos išlindus blauzdikauliui - pas traumatologą, o štai nebematant gyvenimo prasmės, apsiniaukus mūsų mažo asmeninio pasaulio dangui, apie psichologą nepagalvojame. Šio straipsnio tikslas - priversti mus visus atsukti savo akis į psichologiją ir psichiatriją, pamatyti tai kaip mokslą, fiziškai užčiuopiamą pasaulį. Juk psichinė sveikata - tai ne kas kita, kaip tikrų tikriausia mūsų pačių fizinės esybės išraiška.

Norint suprasti žmogaus kelią į neviltį, neveiksnumą ir blogiausią to išeigą, pirmiausia derėtų pažvelgti į pačias pirmąsias jo gyvenimo dienas. Kol šiandien ginčijamasi, nuo kurio prasidėjimo momento žmogus yra gyvybė, išnagrinėkime klausimą, nuo kada žmogus yra asmenybė? Pastarasis klausimas turi galybę atsakymų.

Vieni pirmųjų šiuos atsakymus pradėjo teikti britų mokslininkai John Bowlby ir jo mokinė Mary Ainsworth, kurie sukūrė šiandien visam pasauliui gerai žinomą „Prieraišumo teoriją“.

Pirmieji oficialūs šios teorijos teiginiai buvo paviešinti J. Bowlby veikaluose „The Nature of the Child's Tie to His Mother (1958)“, „Separation Anxiety (1959)“ ir „Grief and Mourning in Infancy and Early Childhood (1960)“.

Šie du psichologai pirmiausia norėjo nustatyti, kas yra santykiai, kaip jų vystymosi išraiška atrodo smegenyse ir kaip galų gale jie susiformuoja. Tada ir buvo suformuota jau anksčiau minėta „Prieraišumo teorija“. Pasirodo, pasąmoningi mūsų asmenybių tipai susiformuoja per pirmuosius dvylika (!) mūsų gyvenimo mėnesių (!), o jų formavimuisi milžinišką įtaką turi vaiko motina. Būtent santykį tarp vaiko ir motinos šie mokslininkai pavadino „prisirišimu“. Šį reiškinį J. Bowlby ir M. Ainsworth apibrėžė keturiais kertiniais teorijos akmenimis: apsauga, saugumu, atstumu ir atskyrimo sukeltu irzlumu.

Pirmasis kertinis akmuo nusako motinos vaidmenį pirmaisiais mūsų gyvenimo metais. Apsauga nusako tai, jog kūdikis gali kokybiškai pradėti tyrinėti pasaulį, sąveikauti su juo tik tada, kai žino, jog jį nuo ten tykančių pavojų geba apsaugoti mama. Ji pirmaisiais mūsų gyvenimo metais virsta tarsi gyvenimo apsaugos darbuotoja. Antrasis kertinis akmuo iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti identiškas, tačiau turi kiek subtilių skirtumų. Kalbant apie saugumą, turima omenyje tai, jog vaikas nori sąveikauti su pasauliu, kupinu pavojų, ir tada, kai mamos nėra šalia. Tačiau pasaulis yra kupinas pavojų ir vienaip ar kitaip vis dar maži kūdikio „saugikliai“ gali neatlaikyti tų pavojų ir iššūkių sukelto diskomforto. Štai tada kūdikis nori ten, kur saugu, t. y. - pas mamą, o dar svarbiau - jis turi jausti, jog egzistuoja vieta, kur yra saugu.

Kalbant apie saugumą, paminėtas mamos nebuvimas šalia. Tada savo vaidmenį pradeda atlikti trečiasis kertinis akmuo - atstumas. Kūdikis per dvylika savo gyvenimo mėnesių sugeba pastebėti, kaip toli nuo mamos jis jaučiasi saugus, kaip toli nuo mamos jis jaučiasi mylimas. Ir šis trečias aspektas yra kone svarbiausias mūsų gyvenime - be jo žmonės nesugebėtų būti tokie, kokie yra dabar.

Įsivaizduokite situaciją, kai vyras pradeda jaustis nebemylimas tada, kai žmona iš namų išeina į darbą, o mergina jaustis nebereikalinga, kai vaikinas minutėlei nubėga į tualetą. Beprotybė! Taigi, per pirmuosius dvylika mėnesių mes išmokstame toleruoti atsiskyrimą nuo motinos. Tiksliau, adaptuotis prie jo. Būdami dar visai maži, pradedame suvokti, jog saugūs galime būti ir tada, kai motinos nėra šalia. Tačiau šis jausmas turi būti vystomas po truputį, t. y. pritaikytas prie kūdikio kognityvinių gebėjimų pakelti atsiskyrimą. Jeigu anksčiau minėti „saugikliai“ „išmušami“ per ilgai vaiką laikant atokiai nuo motinos, smegenyse įvyksta negrįžtami pakitimai.

Šie du psichologai padarė išvadą, jog, vienaip ar kitaip vystantis prisirišimo, o, dar tiksliau, apsaugos, saugumo, atstumo ir atsiskyrimo tolerancijos jausmams tarp kūdikio ir motinos, susiformuoja keturi pasąmoningi asmenybės tipai, su kuriais žmogus gyvena visą likusį savo gyvenimą.

Pirmasis tipas mokslininkų įvardijamas kaip „saugus“. Žmonės su šiuo tipu gyvena įprastą gyvenimą: geba išreikšti meilę, pyktį, stresą, džiaugsmą, nerimą, susitvarkyti su gyvenimo teikiamais iššūkiais, užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis ir taip toliau.

Antrasis - „nepasitikintysis“ asmenybės tipas. Tai problematiškos asmenybės tipas, kai žmogus nesugeba nuspręsti, ko tikėtis iš kito. Tokie žmonės būna itin nepasitikintys aplinkiniais.

Trečiasis - „visažinių“ tipas. Tai priešingybė antrajam: žmogus tada žino, tiksliau „įtaria“, ko tikėtis iš kitų. Kai kur literatūroje tai įvardijama kaip „visi jūs tokie“ sindromas, kai vengiama visų aplinkinių.

Pagaliau, ketvirtasis tipas - „išsiblaškiusi“ arba „sutrikusi“ asmenybė. Šio tipo atstovai yra antrojo ir trečiojo tipo konjugacija.

Pažeidžiant vaiko prisirišimo prie motinos jausmą, kūdikis išgyvena nuolatinį stresą. Tai turi ne tik psichologinę įtaką vaiko asmenybei, tačiau ir fiziologinę išraišką kūne.

Žmogaus kūno atsakas, vadinamas stresu, sukeliamas veikiant trims hormonams: epinefrinui, norepinefrinui ir kortizoliui. Netikėto streso išraiška yra natūralus atsakas į pavojų: šuns įkandimą, užpuolimą, gaisrą ir t.t. Kai kurie tyrimai rodo, jog nedažnas susidūrimas su staigiu stresu gali būti netgi naudinga mūsų psichikai, mat tada galvos smegenų neuronai priverčiami sudaryti naujas jungtis (Pav. 1), tačiau ekspozicija lėtiniam arba, kitaip tariant, nuolatiniam stresui, gali sukelti netgi vėžinius susirgimus, cukrinį diabetą bei taip Lietuvoje populiarias širdies ir kraujagyslių ligas.

Būtent tokį stresą patiria kūdikis, kai su juo elgiamasi taip, jog keturi kertiniai akmenys išbalansuojami. Kortizolis pirmiausia inicijuoja perteklinę neurotransmiterio glutamato gamybą. Šis perteklius lemia laisvųjų radikalų, dažniausiai organinių junginių liekanų, gebančių oksiduoti ląstelėje esančias molekules, pagriebiant iš jų elektroną, atsiradimą smegenyse. Laisvųjų radikalų veikimas panašus į geležies koroziją, sukeltą deguonies, tačiau vietoj deguonies veikia radikalų dalelės, o į geležies vietą šįkart papuola neurono membrana. Suirus neurono membranai, ląstelė žūva. Tai sukelia struktūrinius pakitimus, kurie dažniausiai pasireiškia atminties praradimu (o juk kalbame apie dvylikos mėnesių kūdikį!).

Kitas aspektas, kurį būtina aptarti, yra streso „gimimo“ vieta. Ji - smegenų migdolas (Pav. 2). Kūdikio patiriamas nuolatinis stresas, sukeltas, pavyzdžiui, atsiskyrus nuo mamos, aktyvina smegenų migdolą, kuriame aktyvinti neuronai po kiek laiko sudaro milžinišką kiekį jungčių. Taigi, žmogaus baimės centras tampa puikiai išvystytas - turime antrojo, trečiojo arba ketvirtojo tipo asmenybę.

Ilgą laiką mokykloje mokyta, jog neuronas - ląstelė, negebanti mitotiškai dalytis. Tačiau mokslininkų Nicole C. Berchtold, Nicholas Castello ir Carl W. Cotman atliktas tyrimas parodė, jog neuronai geba atsinaujinti, veikiami BDNF (brain-derived neurotrophic factor) baltymo.

Kitas įdomus faktas yra tai, jog streso hormonas kortizolis pasižymi kaip BDNF inhibitorius ir stabdo šio baltymo veiklą. Patirdami lėtinį stresą, žmonių smegenys ir kitaip pasikeičia fiziologiškai, tačiau buitiškai šie pakitimai gali būti apibūdinami dviem sąvokomis: irimu ir susitraukimu. Primenu, kalbame apie kūdikį!

Dr. Edward Tronick 2007 metais atliko vadinamąjį „nereaguojančio veido eksperimentą“. Tyrimo eiga paprasta: motina yra prašoma į savo vaiką žiūrėti veidu, visiškai neparodančiu emocijų. Rezultatai - nuspėjami: vaikas tuomet verkia, rėkia, bando rankomis pasiekti mamą, kol, galų gale, nuo jos nusisuka. Visai kitas vaizdas matomas tada, kai motina empatiškai reaguoja savo atžalos atžvilgiu: vaiko veide atsiranda šypsena, juokas, džiaugsmas.

Postnatalinę depresiją, skirtingais duomenimis, išgyvena nuo 20% iki 50% visų gimdžiusių moterų. Tai reiškia, jog šitokia dalis vaikų kasdien mato suakmenėjusius ir neempatiškus veidus. Taigi, būti pažeistam kūdikystėje nėra kažkas nenormalaus. Tai dažnas (ir labai dažnas) reiškinys mūsų, homo sapiens sapiens, visuomenėje.

Visiškai teisingas posakis, jog senatvėje virstame kūdikiais. Tačiau tai turi ir kitokią, psichologinę potekstę: jeigu senatvėje išryškėja kūdikiškumui prilyginamas elgesys, reiškia, kad suaugusiųjų kūnuose nuolatos slepiasi mažas, pažeidžiamas kūdikis. Šis kūdikis ir yra pasąmoningasis asmenybės tipas. Taigi, visą gyvenimą žmogui reikia tokio pat akivaizdaus dalyko, kaip ir kūdikiui: žmogaus, kuriuo jis gali pasitikėti, su kuriuo jaučiasi saugus, mylimas ir reikalingas.

Kas nutinka, kai nerandame tokio žmogaus? Galimi įvairūs atsakymų variantai, tačiau teisus bus ir tas, kuris sakys, jog ženkliai padidėja susirgimo depresija rizika. Trumpam, pažeidžiant mokslinio stiliaus reikalavimus, norėčiau įterpti anekdotinę situaciją tarp studento ir profesoriaus:

- Studente, - sako profesorius. - Nupieški ant lentos meilės organą.
Studentas kiek pastovėjo, pagalvojo ir pradėjo piešti... Baigęs piešimo procesą jis vėl atsisuko į dėstytoją.
- Viskas būtų lyg ir gerai... Tačiau mano laikais, meilės organas buvo širdis, - nuskambėjo nusivylimo kupinas profesoriaus balsas.

Šiandien meilė, aistra ir vulgarumas yra dažnai painiojami dalykai. Kartais jie sumetami į bendrą katilą, o iš jų bandoma virti bendra sriuba. Čia atsiskleidžia ne tik vaikystės traumų įtaka tolimesniam individo gyvenimui, tačiau ir tai, kaip mus, tas sužalotas asmenybes, veikia bendravimas tarpusavyje. Dėl smegenyse įvykusių pokyčių vaikystėje dauguma susiduria su sunkumais apibrėžiant meilės sąvoką. Tai trukdo bendrauti tarpusavyje ir užmegzti santykius ateityje.

Santykiai, žvelgiant iš biocheminės pozicijos, yra reguliuojami hormonų: seratonino, dopamino, oksitocino, gonadotropino ir t. t, todėl didelę įtaką mūsų jausmų išraiškai turi neuronų jautrumas hormoniniam stimului. 2009 metų spalį Kanados mokslininkas dr. Michael Poulter su komanda atliko savižudybės kelią pasirinkusių žmonių smegenų tyrimus. Gauti rezultatai išties buvo stebinantys: pasirodo, pastarųjų žmonių neuronai turi neįprastai didelį kiekį GABA (gamma - Aminobutyric acid) receptorių.

GABA paskirtis yra paprasta - neuronų jaudinimo inhibicija. Ypatingai didelis GABA receptorių tankis buvo aptiktas frontopoliarinėje smegenų žievėje, kuri atsakinga už aukštesnįjį mąstymą, pavyzdžiui, sprendimų priėmimą. Dar labiau nustebino tai, jog GABA receptorių sutankėjimas nėra genetinės ligos padarinys.

Šis reiškinys - epigenetinis, t. y. už šios rūšies receptorių sutankėjimą atsakingi išoriniai veiksniai, kurie lėmė receptorių sintezės geno ekspresijos pokyčius. Frontopoliarinės smegenų žievės ląstelėse, genas, koduojantis GABA-A receptorių sintezę, turėjo prie savęs prijungtą metilo grupę. Metilo grupė priklauso grupei junginių, vadinamų radikalais - tai medžiagos, aptartos pirmojoje straipsnio dalyje.

Taigi, kas nutinka, kai santykius bando užmegzti du žmonės, su pertekliniu GABA receptorių kiekiu? Tokių dviejų žmonių bendravimas nesukelia tokio didelio neuronų stimulo, kokį turėtų sukelti natūraliai. Tai kelia įtampą, kadangi vienas iš bendraujančiųjų pastebi, jog antrasis parodo vangų atsaką. Tokia įtampa yra suprantama kaip bausmė ir nepasitenkinimas. Čia į scenarijų reikia įtraukti vieną iš galvos smegenų dalių - habenula (Pav. 3).

Kai pajaučiamas toks nepasitenkinimas, ši galvos smegenų dalis aktyvuojama, o jos aktyvacija lemia dopamino centrų inaktyvaciją žmogaus organizme. Dopaminas, kaip žinia, liaudiškai vadinamas „laimės hormonu“. Reiškia, kad bendravimas, sukeliantis tik menką atsaką, paprasčiausiai daro mus nelaimingus. Šioje vietoje vėl sutinkame lėtinio nelaimingumo arba lėtinio streso sąvoką, kurios padariniai aptarti pirmojoje straipsnio dalyje.

Dabar įsivaizduokime krūvą tokių vangų atsaką rodančių, vienas kito išvargintų žmonių masę t.y. Lietuvą. Neilgai trukus, patiriamas lėtinis stresas perauga į tokias ligas, kaip depresija, alkoholizmas, bipolinis afektinis sutrikimas ir t. t.

O dabar pagalvokime apie merginą arba vaikiną, nuo mažens augusį tokioje aplinkoje. Galų gale, įžengusį į paauglystės periodą, patyrusį pirmuosius santykius, bandantį prisitaikyti prie draugų, kurie bėgdami nuo lėtinio streso pasirenka alkoholį ir psichotropines medžiagas, ir dar patiriantį „kartų konfliktą“ su tėvais. Nuo šio momento iki savižudybės nebelieka jokių kitų procesų - tik bėgantis laikas.

Ar girdi, širdis kaip staugia?
Aš – girčiausias iš girtų,
Ant jos kaklo pasismaugiau,
Pasismaugsi dar ir tu.
Dar ir tu gali netekti vieną kartą
Mylimos.
Ir ateisi šaltą naktį
Čia ieškoti šilumos.

Tai atnešk, žavi nešėja,
Tos degtinės kaip tulžies.
Nebijok, - neišprotėjau.
Nesisupsiu ant pušies.

Taip rašo poetas Paulius Širvys 1997 m. išleistame poezijos rinkinyje „Tiesiu tolimas rankas“. Ir iš tikrųjų, nors poeto lyrinis subjektas eilėraštyje skaitytoją nuramina, jog ant pušies nesisups, deja, realybė daug skaudesnė: kone populiariausias savižudybės būdas Lietuvoje - pasikorimas. Šis būdas sudaro netgi 87,3% visų savižudybių atvejų. Vis dėlto, išlieka lemtingas klausimas - ar įmanoma šios baisiausiosios lemties išvengti? Laimei, neuromokslininkai turi atsakymą.

2015 metų vasario 13 dieną žurnale „Frontiers in Neuroscience“ buvo išspausdintas Kinijos Mokslo ir Technologijų Universiteto profesoriaus Hongwen Song ir jo komandos atliktas tyrimas. Eksperimento metu buvo stebima 100 Universiteto studentų, kurie buvo suskirstyti į tris grupes: esantys santykiuose, nutraukę santykius ir vieniši. Tyrimas atliktas naudojant ramiosios būsenos fMRT (funkcinis magnetinio rezonanso tyrimas).

Šis eksperimentas pateikia pirmuosius empyrinius įrodymus, jog meilė geba ne tik priversti žmonės jaustis gerai emociškai, tačiau taip pat keičia ir galvos smegenų struktūrą, neuronams sudarant naujas jungtis tarpusavyje. Pirmiausia, ką tyrėjai pastebėjo, buvo tai, jog netgi smegenims esant ramybės būsenoje, studentų, esančių santykiuose, kairioji dorsalinė juostinė smegenų žievė yra žymiai aktyvesnė, negu turėtų būti įprastai. Šiandien keliama hipotezė, kad ši smegenų dalis yra stipriai susijusi su meilės ekspresija ir jausmu.

Kita vertus, kitokių struktūrinių pakitimų buvo aptikta studentų, nutraukusių santykius, grupėje. Vienas iš jų - bilateralinio uodeguotojo branduolio sustabarėjimas. Būtent ši smegenų dalis atsakinga už motyvaciją, apdovanojimo ir nusipelnymo jausmą, ji dalyvauja tada, kai žmogus reprezentuoja savo gyvenimo tikslus, t. y. suteikia prasmę savo veiksmams. Taigi, žmonėms, nutraukusiems santykius, šiuos išvardytus jausmus suvokti ir reguliuoti sekasi sunkiau.

Įsimylėjelių smegenyse taip pat pastebėtas daug sudėtingesnis, išvystytas neuronų sinapsinių jungčių tinklas tarp jau minėtosios kairiosios dorsalinės juostinės smegenų žievės, uodeguotojo branduolio, sutelktinio branduolio bei salos (lot. insula). Tai smegenų tinklas, atsakingas už motyvaciją, pasitenkinimo, reikalingumo jausmus. Veikiant šiam tinklui žmogus jaučiasi reikalingas, įvertintas ir suprastas. Taip pat ši struktūra atlieka labai didelį vaidmenį emociniame atsake. Tyrėjai mano, kad ši dalis taip gerai išsivysto tada, kai pora susiduria su santykių keliamais sunkumais ir bando juos spręsti tam, kad jų santykiai išliktų stabilūs ir romantiški.

Be to, mylimų ir mylinčių studentų smegenyse aptikti stipresni neuroniniai tinklai ir tarp temporoparietalinės jungties, juostinio smgenų vingio, priekinės kaktinės žievės, priepleiščio bei parietalinės smegenų žievės. Tai tinklas, atsakingas už socialinio pripažinimo pojūtį.

Šie eksperimento rezultatai reiškia, jog senasis teiginys „meile neįmanoma pagydyti nieko“ yra neteisingas. Tokie pastebėti fiziologiniai, struktūriniai pakitimai demonstruoja smegenų gebėjimą atgaivinti sustabarėjusias sritis ir atvirkščiai. Tai reiškia ne ką kita, kaip galimybę daryti prielaidą, kad tvirti ir nuoširdūs santykiai geba ne tik sudaryti gerą psichologinę žmogaus mikropasaulio atmosferą, bet ir panaikinti vaikystėje ar paauglystėje įgytas traumas, netgi (!) polinkį į savižudybę. Pabrėžiu - ne sumažinti polinkį, o jį visai išnaikinti. Beje, dar neištirtos „meilės hormono“ oksitocino poveikio platybės: surinkta duomenų, jog šis neuropeptidas turi gydomąjį efektą prieš tokias ligas, kaip bipolinis afektinis sutrikimas, šizofrenija, potrauminis stresas ir netgi depresija.

Už šio stebuklingo jausmo, kurį vieni laiko jaunatviška kvailybe, kiti - gyvenimo dovana, slypi platūs ir gilūs psichologijos ir neuromokslų vandenys. Niekas kitas pasaulyje neturi tokio sudėtingo ir tokio painaus bendravimo mechanizmo kaip žmogus. Vadinasi, jei ši painiava žmogų gali nusitempti gilyn gilyn į neviltį, taip pat ji gali tą vargšą iš ten ir pakelti lengvai it paukštis po žiemos pakelia ant žemės besimėtantį grūdą. Baigdamas tik norėčiau pacituoti vieną didžiausių savo autoritetų, profesorių dr. Eugenijų Laurinaitį: „Taigi, brangieji, dar kartą noriu pabrėžti, jog mes nesame beviltiški... Nes viskas, ko mums reikia - tai meilė.“

Skiriu gyvenime taip ir nepažintam draugui.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Konstanta.lt

Autoriai: Tadas Alčauskas

Komentarai (2)