Į kovą prieš interneto cenzūrą: nuosavi orbitiniai palydovai  (2)

Interneto cenzūra gali tapti bejėgė, jei kompiuterių programuotojai įgyvendins savo tikslus ir į orbitą iškels nuosavus palydovus. Visus savo planus, kaip išvengti interneto kontrolierių, jie atskleidė Berlyne vykusiame renginyje „Chaotic Communications Congress“.

Projekto rengėjai teigė, kad pagal Programišių erdvės pasaulinę sistemą (angl. Hackerspace Global Grid) bus sukurtas ant Žemės esančių stočių tinklas, kurį pasitelkus bus galima sekti ir komunikuoti su kosmose esančiais palydovais. Ilguoju laikotarpiu programišiai turi ir kur kas ambicingesnių planų – ateityje jie norėtų į Mėnulį nusiųsti savo astronautą mėgėją. 

Prieš tai mėgėjai į orbitą jau buvo išsiuntę kelis nedidelius palydovus, kurie paprastai veikė trumpą laiką, tačiau nedidelio biudžeto projektams buvo per sunku juos sekti ir valdyti. Praėjusių metų rugpjūtį programišių aktyvistas Nickas Farras pirmą kartą paragino prisidėti prie šio projekto. Pasak jo, užsiimti šia veikla jį paskatino didėjanti interneto kontrolė. 

„Pirminis tikslas yra necenzūruojama interneto erdvė“, – kalbėjo entuziastas ir paragino išlaisvinti internetą iš Žemėje esančių kontrolierių gniaužtų. 

Savo kalboje N. Farras paminėjo praėjusių metų pabaigoje Jungtinėse Valstijose pasirašytą aktą („Stop Online Piracy Act“, (SOPA)), kuriuo siekiama pažaboti internetinį piratavimą. Pasak aktyvisto, šis aktas yra pavyzdys, kokie pavojai tyko interneto laisvės. Jei šį aktą būtų patvirtinęs JAV Kongresas, kai kurios interneto svetainės galės būti blokuojamos grindžiant tai autorių teisių pažeidimais. 

Balionų nepakanka

Praeitame šimtmetyje kosmoso misijos buvo išskirtinai nacionalinių agentūrų ir didžiųjų kompanijų reikalas, tačiau vis daugiau mėgėjų ir kosmoso entuziastų į dangų paleidžia savo prietaisus. Aukštai pakilti galintys balionai buvo naudojami iškelti kameroms ir kitiems prietaisams. Šie balionai galėdavo pakilti iki vadinamojo netolimojo kosmoso. Balionai ore gali išsilaikyti pakankamai ilgą laiką, tačiau jie nėra tinkami iškelti palydovams. 

Praėjusiais metais Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) dirbantys Rusijos kosmonautai vieno iš savo išėjimo į kosmosą metu į Žemės orbitą paleido mėgėjišką radijo palydovą „Arissat-1“. Palydovą paleisti buvo mokslinio projekto dalis. 

Per oficialius raketų paleidimus studentai ir akademikai į kosmosą taip pat paleisdavo įvairius kitus objektus, tačiau būnant Žemėje visus šiuos prietaisus būdavo sudėtinga valdyti ir nustatyti jų buvimo vietą. 

Pasak 26-erių entuziasto iš Štutgarto Armino Bauerio, taip pat dirbančio Programišių erdvės pasaulinėje sistemoje, visa tai lemia finansavimo trūkumas. „Profesionalai gali nustatyti palydovų buvimo vietą iš stočių, esančių ant Žemės, tačiau paprastai jie to nedaro, nes sumokėjus daug pinigų, už kuriuos palydovas iškeliamas pasitelkiant raketą, jie paleidžia jį būtent toje vietoje, kur prašoma ir papildomų tikrinimų nebereikia“, – aiškino A. Baueris. 

Žvelgiant į tolesnę ateitį, išplėsto programišių kosmoso erdvės projekto tikslas yra per ateinančius 23 metus į Mėnulį nusiųsti astronautą mėgėją. „Tai yra ambicinga, todėl iš pradžių nusprendėme išbandyti ką nors mažesnio“, – apie programišių planus kalbėjo A. Baueris.

Stočių tinklas 

Konferenciją Berlyne organizavo Vokietijos programišių grupė, pasivadinusi „Chaos Computer Club“. Dar 1981 metais įkurta grupė per savo veiklos metus tapo įtakinga ne tik tarp tų, kurie domisi kompiuterių saugumo sistemų tobulinimu, tačiau ir tarp žmonių, kurie paprasčiausiai mėgsta krapštytis su technine ar programine kompiuterine įranga.

Kai N. Farras paprašė prisidėti prie Programišių erdvės pasaulinės sistemos plėtros, A. Baueris ir kiti nutarė susitelkti į sistemos komunikacijų infrastruktūrą. Vokietijos programišius ir kolegos šiuo metu savo užduotį vykdo su Vokietijos kosmoso erdvės tyrimų iniciatyva „Žvaigždynas“. Iniciatyvą daugiausia sudaro tarpusavyje susiję studentų projektai. 

A. Baueriui ir jo kolegoms kilo idėja sukurti paskirstymo tinklą, susidedantį iš nedaug kainuojančių ant Žemės esančių stočių, kurias įsigyti ar pastatyti galėtų atskiri asmenys. Naudojamos kartu bendrame pasaulio tinkle šios stotys galėtų bet kuriuo paros metu nustatyti palydovų buvimo vietą. Be to, tai palengvintų informacijos perdavimą į Žemę iš dideliu greičiu skriejančių palydovų. 

„Tai yra savotiška atvirkštinė GPS sistema, – aiškino A. Baueris. – GPS sistemos naudoja palydovus, kad apskaičiuotų buvimo vietą - tai savo ruožtu mums pasako, kur yra palydovai. Mes ketiname ne tik naudoti GPS sistemų koordinates, bet ir jas patobulinti pasinaudodami tiksliai žinomose vietose esančiomis stotimis.“ 

Anot A. Bauerio, 2012 metų pirmajame ketvirtyje komanda turės pirmąsias tris ant Žemės esančias stotis, o per artimiausią konferenciją „Chaos Communication Congress“ ketinama pristatyti keletą veiklos modelių. Komanda taip pat planuoja pardavinėti įrenginius, tačiau nesitiki iš to sukaupti didelio pelno. „Mes ketiname prašyti 100 eurų už vieną stotį, – aiškino vaikinas. – Šią sumą žmonės pasiruošę mums sumokėti.“

Komplikacijos 

Ekspertų manymu, programišių palydovo projektas yra įgyvendinamas, tačiau jo rengėjai gali susidurti su techniniais apribojimais. „Palyginti nedideliame aukštyje Žemės orbitoje iki šiol mėgėjų paleisti palydovai neišsilaiko vienoje vietoje, o skrieja orbitoje, paprastai kas pusantros valandos“, – teigė Surrey universiteto kompiuterijos departamento profesorius Alanas Woodwardas.

Pasak jo, tai nereiškia, kad palydovai negali būti naudojami komunikacijoms, tačiau tai daryti galima palyginti labai trumpą laiką – kai palydovai yra jūsų stebėjimo lauke. 

Šios problemos galima būtų išvengti, jei programišiams pavyktų iškelti savo palydovus į geostacionarią orbitą virš pusiaujo. Tai leistų palydovams susilygiuoti su Žemės sukimusi ir žvelgiant iš apačios jie atrodytų nejudantys. Vis dėlto tokiu atveju iškiltų kita problema. 

„Tai reiškia, kad palydovai yra labai toli nuo Žemės, dėl to perduodamas signalas pastebimai užtruktų ir tai gali trukdyti kai kurioms interneto programoms“, – sakė profesorius A. Woodwardas. 

Akademikas taip pat pabrėžia, kad yra įdomus ir teisinis aspektas – kosmoso erdvėje valstybės negali kontroliuoti virš jos teritorijos skrendančių objektų. Taigi, pasak A. Woodwardo, tai gali tapti puikia terpe nelegaliai komunikacijai klestėti. Kita vertus, tai taip pat reiškia, kad bet kuri valstybė gali nuspręsti savavališkai pašalinti nepageidaujamus palydovus. 

Žinių troškimas 

Šalia ant Žemės esančių stočių sistemos pagal Programišių erdvės pasaulinės sistemos programą vykdomi ir kiti projektai. Tarp jų yra naujų elektros prietaisų, galinčių veikti kosmose, kūrimas ir transporto priemonių, galinčių tuos prietaisus nugabenti į kosmosą, plėtra. 

Pasak N. Farro, vienintelis motyvas, skatinantis kurti ir plėtoti šią programą, yra žinių troškimas. Jis teigė, kad daugelis iš programos dalyvių yra nepatenkinti, jog nuo 1972 metais vykdytos „Apollo 17“ misijos joks asmuo nebuvo nusiųstas toliau žemosios Žemės orbitos. 

„Ši programišių bendruomenė gali iškelti žmoniją atgal į kosmosą, – savo ambicijų neslėpė N. Farras. – Tikslas yra grįžti ten, kur mes buvome aštuntajame dešimtmetyje. Programišiai įsižeidę, kad technologija jau buvo sukurta dar prieš daugumai iš mūsų gimstant, tačiau mes ten negrįžome.“ 

Paklaustas, ar kai kurie gali įžvelgti tam tikrų saugumo problemų, kylančių iš programišių siekio įsitvirtinti kosmose, N. Farras atsakė, kad vienintelis trūkumas būtų tas, jog „žmonės greičiausiai negalės cenzūruoti jūsų interneto.“ 

„Programišiai yra už atvirą informaciją, – tvirtino jis. – Mes tikime, kad komunikacija yra žmogaus teisė.“

Aut. teisės: Ekonomika.lt
Ekonomika.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)