„Pilotų druska“: Trečiasis Reichas kareivių budrumą palaikė metamfetaminu  (12)

Ku­rį lai­ką tai at­ro­dė „idea­lus ka­ro vais­tas“

1972 metais, Heinrichas Böllas laimėjo literatūros Nobelio premiją. Bet prieš tapdamas novelių, trumpų apysakų ir esė rašytoju, jis buvo laiškų rašytojas. Savo gyvenimo trečio dešimtmečio pradžioje, kuris išpuolė per Antrąjį Pasaulinį karą (APK), jis buvo užrašytas į Vokietijos armiją. Kaudamasis Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir galiausiai Sovietų Sąjungoje, Böllas susirašinėjo su savo šeima, likusia Kölne.

Laiške, išsiųstame 1940-ųjų gegužės 20-tą, buvo ne tik naujienos, bet ir prašymas. „Gal galėtum man gauti šiek tiek Pervitino?“

Vos viena tokia piliulė, aiškino Böllas, palaikydavo jo budrumą kaip keletas kavos puodelių. Be to, išgėręs Pervitino, jis galėjo laikinai užmiršti karo išbandymus ir baisumus. Jis galėjo – bent jau trumpam – pabūti laimingas.

Pervitinas buvo ankstyvoji versija to, ką dabar vadiname kristaliniu metamfetaminu (mètu). Ir tiko, kad vokiečių kareiviai tapdavo nuo jo priklausomi: vaistas, pažymi Der Spiegel, pirmiausiai išpopuliarėjo Vokietijoje, kur jį rinkai pristatė tada Berlyne veikusi vaistų gamintoja Temmler Werke. Beveik iš karto Vokietijos armijos fiziologas Otto Ranke suvokė jo karinę vertę: metamfetaminas ne tik galėjo išlaikyti karius (konkrečiai, pilotus) budrius su mažai miego; jis taip pat galėjo išlaikyti visų karinių pajėgų euforinę nuotaiką. Mètas, kaip pavadino Spiegel, „buvo idealus karo vaistas.“

Ir jis, tokiu laikomas, imtas plačiai naudoti. Wehrmachtas, Vokietijos APK armija, išplatino milijonus Pervitino tablečių kareiviams fronte (šie vadino jas „Panzerschokolade,“ ar „tankų šokoladu“). Oro pajėgos davė tabletes savo lakūnams (šiuo atveju, tai buvo „pilotų šokoladas“ arba „pilotų druska“). Pačiam Hitleriui jo asmeninis gydytojas Theodoras Morellis leisdavo intravenines metamfetamino injekcijas. Tačiau tabletės buvo labiau paplitusi vaisto forma. Nuo 1940-ųjų balandžio iki birželio, Vokietijos armijai ir oro pajėgoms buvo pagaminta daugiau, nei 35 milijonai trijų miligramų Pervitino dozių.

Nenuostabu, kad naujienos apie mèto galias plito. Britų laikraščiai pradėjo pranešinėti apie vokiečių kareivių naudojamas „stebuklingas piliules“. Greitai su vaistu jau eksperimentavo ir Sąjungininkų pilotai. Tačiau jų bandymai greitai baigėsi; nors pilotų druską vartoję kareiviai trumpam galėjo susikoncentruoti skrydžiui, ilgainiui jie tapdavo įsijaudrinę, agresyvūs ir negalėdavo adekvačiai reaguoti.

Vokiečiai pastebėjo tuos pačius pašalinius efektus – efektus, kuriuos dabar taip gerai žinome. Pasirodė, kad trumpo poilsio nepakako kompensuoti ilgam būdravimui. Kai kurie mètą naudoję kareiviai mirė sustojus širdžiai; kiti nusižudydavo per psichotines fazes. Daugelis kitų paprasčiausiai tapo priklausomi nuo stimulianto, ir patirdavo visus pripratimo ir abstinencijos simptomus: prakaitavimą, pykinimą, haliucinacijas, depresiją. Leonardo Conti, Trečiojo Reicho vyriausiasis sveikatos pareigūnas, ėmėsi riboti vaisto naudojimą kariuomenėje. Tačiau jam nepavyko.

Išties, iki septintojo dešimtmečio Temmler Werke tiekė Pervitino tabletes Rytų ir Vakarų Vokietijų kariuomenėms. Tik aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Vokietijos pokarinė armija, Bundeswehras, galiausiai pašalino šį vaistą iš savo medicininių priemonių arsenalo. Rytų Vokietijos Nacionalinė liaudies armija tai padarė 1988 m.


Megan Garber
The  Atlantic 2013-05-31

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(22)
(0)
(4)

Komentarai (12)

Visi šio ciklo įrašai