Kaip suomė Rusijoje bandė prasitęsti vizas savo šeimai: rusiškos kultūros įdomybės ir Vakaruose neįprastas būdas jas įveikti ()
Rusija – šalis, kurioje dažnai nutinka nesusipratimų. Dažniausiai jie nutinka bendraujant užsieniečiams su rusais. Rusai, arba taip vadinami posovietiniai piliečiai, gyvena realybėje, kurioje nuolatos vyksta kažkokia kebeknė, rašo Anna-Lena Laurén suomių leidinyje „Suomen Kuvalehti“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Už to slypi keli faktoriai: posovietinių piliečių polinkis slėpti informaciją ir nenoras išdėstyti reikalo esmės.
Informacijos nuslėpimas pasireiškia tuo, kad jeigu tam tikroje situacijoje reikėtų pranešti apie X ir Y, jog kita pusė suvoktų, apie ką kalba, tai pasakoja tik apie X, o apie Y yra nutylima.
Todėl gyvenimas Maskvoje yra pilnas neįtikėtinų siurprizų.
Kuomet šiais metais aš prasitęsiau vizas savo šeimai, manęs netikėtai paprašė vaiko gimimo liudijimo. Aš užsisakiau dokumentus savo gimtajame Paraneine.
Man paaiškino, kad dokumentus gausiu kitos dienos rytą, įskaitant ir notaro pažymą. Mano tėvai žadėjo iškart juos išsiųsti greituoju DHL paštu.
Tačiau čia dar ne viskas: taip pat buvo būtinas ir oficialus vertimas į rusų kalbą. Aš gavau dokumentus el. paštu ir persiunčiau juos į vertimų biurą Maskvoje, kad jie iškart galėtų imtis darbo. Vertimą dar reikėjo patvirtinti pas notarą.
Be jo apvalaus spaudo vizų skyrius nebūtų priėmęs vertimo, o gauti šią paslaugą taip pat reikia laiko. Laiko turėjome ne taip ir daug, nes mūsų vizų galiojimo laikas jau ėjo į pabaigą.
Tą pačią dieną vertimų biuro vadovas Ašotas paskambino man ir pranešė, kad jam reikalingos vaiko gimimo liudijimo fotografijos ir apostilė, kad galėtų išversti dokumentą „identiška forma“. Mano tėvas nufotografavo dokumentus telefonu ir išsiuntė juos man.
Patys dokumentai iškeliavo skubiuoju DHL paštu į Maskvą. Aš iškart išsiunčiau dokumentų fotografijas į vertimų biurą.
Perspėjimo kaina
Penktadienio rytas. Aš tuo metu patenkinta mąsčiau, kad dabar jau vertimų biuras turi pakankamai laiko tam, kad atliktų vertimą ir pristatyčiau jį notarui. O mes gausime oficialų vertimą su visais antspaudais jau pirmadienio vakarą.
Po valandos Ašotas atrašo: „Labai gerai, dabar dar laukiame nuskanuoto“.
„Jums reikia skanuoto? Kodėl iškart apie tai nepasakėte?“
„Nes iš pradžių mums reikėjo fotografijų“.
Aš išrėkiau, kad dokumentai dabar iki pat pirmadienio bus DHL, o mano tėvai galėjo nuskanuoti juos ir iškart išsiųsti el. paštu, jeigu man kas nors apie tai būtų pasakęs.
„Tokia svarbi užduotis yra sprendžiama palaipsniui“, – įsižeidęs kalbėjo Ašotas.
Pirmadienio rytą aš gavau DHL siuntinį. Nuskanavau dokumentus ir išsiunčiau juos Ašotui. Jis beveik akimirksniu atrašė, kad vertimą su spaudais bus galima pasiimti iš vertimų biuro 15:00.
Priėmimas migracinėje tarnyboje baigiasi 17:00. Laiko buvo „tik tik“, tačiau aš tikėjausi, kad spėsiu.
Vertimų biure paaiškėjo, kad per tą laiką, kol aš triskart siunčiau dokumentus – originalą, fotografijas ir skanuotas kopijas – vertėjas, aišku, spėjo jau viską išversti, tačiau pamiršo išsiųsti notarui vieną puslapį.
Aš klykiau visa gerkle. Vertimų biuro sekretorė trūkstamą puslapį atspausdino tokiu smulkiu šriftu, kad atsirinkti kas ten surašyta buvo neįmanoma jokiais būdais, ir priklijavo jį apačioje, kur dar buvo vietos.
Aš paėmiau taksi ir pridaviau dokumentus Migracijos tarnybos vizų skyriuje likus dešimt minučių iki jo darbo pabaigos.
Tačiau viso šio proceso metu buvo dvi problemos. Pirmoji – informacijos nuslėpimas, antroji – aplaidumas. Ir to, ir kito išvengti praktiškai neįmanoma, kaip jūs besistengtumėte.
Ar aš dar kada nors kreipsiuosi į Ašoto vertimų biurą?
Kreipsiuosi. Nes dabar aš su jais pažįstama ir žinau, kad jis turi gerų ryšių su notaru. Aš taip pat sužinojau kai kuriuos kitus šio proceso niuansus.
Galbūt, kažkas kitas būtų išsprendęs šį klausimą dar geriau, tačiau ir jam būtų iškilę kokie nors savi niuansai.
Ašoto niuansus aš sužinojau. Kitą sykį tai padės sutaupyti laiko.
Mažytė isterija išgelbės
Netikėtumų gali kilti ir dėl to, kad rusai dažnai naudoja žodžius, kurių pirminė prasmė – visiškai kita. Kuomet prieš porą savaičių aš buvau restorane su savo gera drauge Olga, ši pasiskundė, kad sriuba buvo visiškai šalta. Aš paragavau sriubos. Ji buvo šilta.
„Ši sriuba nėra šalta“, – paprieštaravau aš.
„Ne, ji šalta, – paprieštaravo Olga. – Na tu žinai, jeigu rusiškai sakoma, kad sriuba šalta, tai reiškia, kad ji nėra verdanti!“
Olgos manymu, viskas, kas nėra karšta, kaip vertantis vanduo, – šalta. Jeigu kalbama apie sriubą.
Jai svarbiausia yra ne žodžio reikšmė, o jos asmeninis santykis su tuo, kokia turi būti sriuba. Jis gali būti arba verdantis, arba netinkamas valgyti.
Toks juoda-balta bendravimas yra įprastas Rusijos kultūrai. Šis būdas geba pateikti mintis taip, kad ją teisingai suprastų likusieji. Būtent todėl man pavyko greitai gauti ištaisytą vertimą. Mažytė isterija reikiamu momentu Rusijoje daro stebuklus.
