Kodėl anglai taip mėgsta leisti laiką aludėse ir kaip tai susiję su maro epidemija  ()

Aludės yra vienas iš labiausiai atpažįstamų Didžiosios Britanijos simbolių. Tačiau ar žinojote, kad prie to, kad anglai pamėgo aludes, didele dalimi prisidėjo kita, prieš 700 metų vykusi pandemija?

Tai, kad anglai mėgsta leisti laiką aludėse, Anglijoje įprastai vadinamose „pabais“ (pubs), tikriausiai pastebėjo kiekvienas, apsilankęs Anglijoje. Daug jų gyvuoja jau šimtus metų. Jos yra ne tik vieta išgerti alaus, bet ir bendruomenės susibūrimo centrai.

Tai, kad angliškose aludėse svarbu ne tik alus, galima pastebėti ir lingvistiškai. Pats angliškas žodis pub, į lietuvių kalbą įprastai verčiamas kaip „aludė“, yra frazės „visuomenės namas“ (public house) sutrumpinimas. Kitaip tariant, vieta, kur susiburia visuomenė.

Aiškinantis, kodėl būtent Anglijoje taip išpopuliarėjo tokios vietos, galima grįžti į 1348 m., rašo „Atlas Obscura“. Tuomet Angliją pasiekė maras, dar žinomas kaip Juodoji mirtis. Po metų, 1349 m., Anglijoje nuo maro jau buvo mirę milijonai žmonių.

Maro epidemija tapo viena didžiausių epidemijų Europos istorijoje. Viduramžių visuomenės pasipriešinti nematomam priešui beveik negalėjo.

„Stipriai melskis, karantinuok sergančius, bandyk bėgti iš užkrėstų teritorijų arba ieškok atpirkimo ožio, kurį galėtum apkaltinti“, – taip viduramžių istorikas Normanas Cantoras apibūdino visus tuomet žinotus būdus kovoti su maru.

Maras žudė visus, nežiūrėdamas į žmogaus kilmę ar turtus. Nuo maro keliaudama į Ispaniją, kur turėjo ištekėti, mirė Anglijos princesė Joana, maro epidemija taip pat palaužė naująjį Kenterberio arkivyskupą, vos popiežiui spėjus šį paskirtį į pareigas. Maras netgi laikinai pristabdė Šimtametį karą tarp Prancūzijos ir Anglijos.

Maras pasikartodavo bangomis. Po pirmosios maro bangos ~1350 m. per artimiausią šimtmetį pasikartojo dar bent trys maro bangos.

Pasak istoriko Roberto Tombso, kuris parašė knygą „Anglai ir jų istorija“, viena iš daugelio maro pasekmių yra jaučiama ir dabar – tai aludžių kultūros iškilimas Anglijoje.

Alų gerti anglai mėgo ir iki pasirodant marui. R.Tombsas savo knygoje rašo, kad XI a. istorijos liudijimai mini, kaip Anglijos gyventojai skundžiasi pagiriomis.

1215 m. Anglijos karaliaus ir bajorų pasirašytoje Didžiojoje laisvių chartijoje (Magna Charta) yra įtvirtinamas punktas, kad alaus saiko matai visoje Anglijoje turi būti suvienodinti.

Vis dėlto iki Juodosios mirties aludžių ta prasme, kuria mes jas suprantame dabar, dar nebuvo. Nors alus buvo gausiai geriamas įvairių švenčių metu, valstiečiai šį gėrimą įprastai virdavosi patys savo namuose asmeniniam naudojimui.

Standartinių receptų nebuvo, alaus stiprumas skirtingose vietose labai stipriai skirdavosi. Ypač gausiai taip masiškai verdamas alus buvo geriamas per šventes, kurios galiausiai panirdavo į chaosą.

Žinoma, pasitaikydavo atvejų, kuomet koks nors ūkis alaus šventei išvirdavo per daug. Bet tada perteklinis alus buvo tiesiog parduodamas už nedidelę kainą arba išdalinamas kaimynams kitą dieną.

Per keliolika metų po Juodosios mirties pasirodymo Anglijoje ėmė stigti darbininkų. Kone pusė darbingo amžiaus Anglijos valstiečių išmirė per marą.

Paradoksalu, bet ilgainiui Anglijos valstiečiams ir darbininkams (žinoma, kalbame apie tuos, kurie išgyveno) tai išėjo į naudą – jie galėjo prašyti didesnio užmokesčio už darbą, jų gyvenimo sąlygos pagerėjo. Kiekvieno uždirbto pinigo nebereikėjo išleisti tik pragyvenimui.

Naujai įgytas lėšas valstiečiai galėjo išleisti geresniam maistui, geresniems drabužiams, namų apyvokos reikmenims. Ir geresniam alui.

Anglai ėmė gerti geresnės kokybės alų, valgyti daugiau mėsos ir pieno produktų. Negana to, jie ėmė turėti daugiau laisvo laiko.

Daugiau laisvo laiko ir laisvų pinigų lėmė atsiradusią specializaciją. Kai kurie anglai, kurie iki tol alų virdavo tik savo reikmėms, staiga suprato, kad alumi galima prekiauti nuolat, o aludarystė, jei tik tavo alų kaimynai mėgsta, gali būti profesija. Lygiai taip pat kiti anglai pastebėjo, kad nusipirkti alaus yra lengviau negu nuolat vargintis jį verdant patiems.

Atsirado pirmosios vietos, kurios alų ir maistą siūlė nuolat, ne tik per šventes, kur buvo galima ne tik nusipirkti alaus, bet ir prisėsti, pabendrauti su kitais.

Tiesa, toli gražu ne visos tuometinės aludės priminė dabartines. Aludės ir aludarių namai dažnai buvo įsikūrę tose pačiose patalpose, dažnai aludės siūlė ne tik alų, bet ir nakvynę keliautojams.

Bet pamažu aludės tapo visiškai komercinėmis įstaigomis, siūlančiomis ir alų, ir maistą, ir vietą praleisti laisvalaikį kažką žaidžiant ar tiesiog šnekantis. Taip gimė angliško tipo aludės – pabai.

Bėgant laikui, aludžių veiklą ėmė reguliuoti valdžia. Pavyzdžiui, karalius Ričardas II nurodė, kad kiekviena aludė turi turėti aiškiai matomą iškabą.

Pamatę, kaip žmonės mėgsta lankytis aludėse, aludariai galiausiai ėmė statyti atskirus, didesnius pastatus.

Tokie pastatai galėjo sutalpinti daugiau žmonių, be to, nebereikėjo patirti nepatogumo, kuomet ir alų pilstai, ir pats gyveni tose pačiose patalpose.

Ilgainiui lankymasis aludėse tapo angliška tradicija. Jos anglų sąmonėje įsitvirtino kaip bendruomenės susibūrimo vieta, tokia vieta, kur ateini praleisti laiką, susitikti su draugais, pažaisti žaidimus ar tiesiog pašnekėti apie nieką.

Todėl daugeliui britų buvo taip sunku be aludžių išgyventi tris mėnesius – alaus tu gali nusipirkti ir parduotuvėje, o išgerti namie, bet bendruomenės jausmo tai tau nesuteiks.

Daug tokių aludžių iki šiol veikia šimtus metų. Tai reiškia, kad koronaviruso pandemija nėra pirmasis per istoriją joms tekęs iššūkis – teko patirti ir karus, ir kitas epidemijas.

Ir britai tikisi, kad jos išsilaikys. Nes aludė ir ėjimas į aludes didelei daliai Britanijos gyventojų, net tų, kurie negeria alaus, yra vienas svarbiausių socialinio gyvenimo elementų.

Aut. teisės: 15min.lt

(20)
(2)
(18)

Komentarai ()