Michail Batin: „Nemirtingumo idėja prieštarauja visiems mūsų elgesio stereotipams. Žmonės netiki, kad sulauks radikaliai gyvenimą prailginančių technologijų“  ()

„Eilinis žmogus negali nieko pakeisti. Jis gali įvardinti savo norą, netgi iškelti kokias nors iniciatyvas, tačiau įveikti siaubingą visuomenės inerciją – ne, to negali. Vienas žmogus neišvengiamos mirties akivaizdoje bejėgis. O štai susivieniję, tie patys paprasti žmonės sugebės pasiekti viską, ko tik norės. Kiekviena karta laiko egzaminą – ar sugebės susivienyti kovoje prieš mirtį. Kol kas kasmet per šį egzaminą susikertame“


Mokslas ir medicina energingai vystosi, bet, nepaisant to, kad lig šiol nerasti vaistai nuo vėžio ir organų 3D-biospausdinimo technologijos nėra naudojamos taip plačiai, daug šnekama apie nemirtingumo idėją. Transhumanistai ją vertina kaip absoliučiai realią, mokslininkai veikiau laikosi prielaidos, kad gyvenimo trukmė netolimoje ateityje pailgės 20–30 metų. Kuomet žmonės nustos bijoti mirties ir sugebės nugalėti senėjimą, pasakoja Mikhail Batin, fondo „Mokslas prieš senėjimą“ ir visuomeninės organizacijos Open Longevity vadovas.

Senėjimo proceso priežastys ir jų tyrimai

Senėjimo priežastys ir jo sulėtinimo galimybės jau ne vieną dešimtmetį domina daugybę mokslininkų. Kokių rezultatų pavyko pasiekti? Ar yra galimybė artimoje ateityje savo jaunystę pratęsti bent keliais metais?

– Nesuklysiu sakydamas, kad ši tema juos domina netgi ne vieną tūkstantmetį. Tačiau kol kas nė vienu klausimu konsensuso nėra. Netgi dėl paties senėjimo egzistavimo nesutariama: gal nė nereikėtų naudoti termino, kuriam nepavyksta rasti apibrėžimo? Pasakymas, kad senėjimas – mirties tikimybės didėjimas, ir neaprašoma, kas gi tuo metu vyksta fiziškai, apnuogina proceso nesupratimą.

Senėjimo teorijos seka įkandin svarbių biologijos atradimų. Atrado imunitetą – bus imuninis senėjimas, hormonus – hormoninis, epigenetiką – epigenetinė senėjimo teorija. Dabar pasirodė daug darbų alternatyvinio splaisingo srityje – mes kaip atsaką visai galėtume iškelti izoforminę senėjimo teoriją.

Tuo pat metu senėjimo supratime daug etikos elementų: senėjimas – tai kažkas blogo. Tai fiziologinių funkcijų sutrikimas, gedimai. Taip senėjimas apima viską, ką žinome apie organizmą. Galiausiai šiame visuotinume imame klimpti. Gal, kad neklimptume, reikia besti pirštu: štai sterilus uždegimas, išnagrinėkime jį ir ką nors su juo nuveikime; štai, mitochondrinė disfunkcija, ir čia taip pat suprantame apie ką kalba; sumažinkime glikavimo lygį ir pažiūrėkime, kas bus.

Skaitomiausi Naujausi

 

Kol kas nežinome, kokia strategija bus efektyviausia. Senėjime yra maždaug 20 krypčių, ir žinių daugėja. Mokslo apie senėjimą pasiekimas: labai daug sužinojome ir dar labiau susipainiojome. Nuo oksidacinės senėjimo teorijos dominavimo laikų aiškumo sumažėjo. Galima sakyti, mūsų nežinojimas auga eksponentiškai.

Šiaip, reikėtų paimti svarbiausias pastarųjų 20 metų intervencijas, nuo rapamicino iki IGF-1 inhibitoriaus, ir paklausti savęs: kodėl gi jie nesuveikė? Mums reikia susitelkti į potencialių geroprotektorių neefektyvumą ir šalutinius efektus. Kas ten visą laiką kliudo? Kol kas išsiaiškinome, kad pelė – ne žmogus. Ir tie 30% prailginto pelių gyvenimo žmonėms nepritaikomi. Privalome suprasti priežastis.

Norint išmokti lėtinti senėjimą, reikia atlikinėti plačius tyrimus ir eksperimentus. Ar tam yra materialinių išteklių? Kiek lėšų tokiems tyrimams skiria valstybė?

– Spėju, lyginant su tuo, kiek reikėtų dideliems ir platiems tyrimams – nedaug. Nes nuo pirmosios centralizuotos Kinijos valstybės kūrėjo Čin Ši Huangdi laikų, dar niekas ir niekur, nė vienoje pasaulio šalyje, gyvenimo pratęsimas nebuvo absoliučiu valstybės politikos prioritetu. Mat valstybei žmonės iš principo yra pakeičiami, tokios pačios vertės, ir ant šio atsainumo žmogaus gyvybės atžvilgiu ir pastatytos valstybės. Vyriausybės gali deklaruoti ką tinkamos, tačiau tereikia pažvelgti į valstybių biudžetų paskirstymą ir taps aišku, kad žmonių išsaugojimo idėja – ne tokia ir svarbi.

Tačiau yra projektų, kuriuos vyriausybė palaiko: pavyzdžiui, pribloškiama šių metų iniciatyva – HARPA (Health Advanced Research Projects Agency, dar vadinama Advanced Research Projects Agency for Health, tai yra ARPA-H). Iš JAV kongreso jie gali gauti $6,5 mlrd. Tai yra buvusio DARPA biologinių technologijų padalinio direktoriaus, karinio neurochirurgo, pulkininko Geoffrey Ling iniciatyva. Jis perėjo į privatų verslą ir užsiėmė naujos vėlyvųjų stadijų onkoterapijos, paremtos analgetikų ir metformino kombinacija, tyrimais. Tuo pat metu, drauge su verslininku Robertu Wrightu surengė visuomeninę iniciatyvą sukurti DARPA analogą sveikatos apsaugos srityje – HARPA, kuri per tris metus įkūrė interneto svetainę, iš maždaug šimto geradarių surinko kelias dešimtis tūkstančių dolerių, o taip pat patraukė Michaelo Stebbinso – molekulinio biologo ir buvusio Baracko Obamos administracijos patarėjo mokslo klausimais – dėmesį.

 

O 2021 metų vasarį Health-ARPA palaikymo idėją paskelbė JAV prezidentas, ir jau balandžio 9 dieną Bidenas pateikė kongresui biudžetą, kuriame naujais finansiniais metais ARPA-H sukūrimui skirta 6,5 mlrd. Prioritetai – technologiniai proveržiai vėžio, diabeto ir Alzheimerio ligos terapijoje.

Nuo kamieninių ląstelių iki sveiko gyvenimo būdo

– Organams auginti medicinoje vis dažniau naudojamos kamieninės ląstelės. Taip pat žinoma, kad būtent kamieninių ląstelių kiekio mažėjimas sukelia viso organizmo senėjimą. Ar dabar yra metodų , kuriais galima būtų paveikti jų mažėjimo spartą?

– Galima kamieninių ląstelių pridėti. Pirmąją kaulų čiulpų transplantaciją prieš 62 metus atliko prancūzų onkologas Georges Mathé. Tačiau tai, žinoma, svetimos ląstelės. Ir paprasčiausiai suleidus į organizmą donoro kamieninių ląstelių, organizmas nepajaunės – bet pavyks gerai pasipelnyti iš patiklių pacientų. Stebiuosi, kodėl Los Angele lig šiol dėl šių procedūrų nevyksta skambūs teisminiai procesai.

Kalbant apie organų auginimą, dėmesį, manau, reikėtų sutelkti į nuosavų organų klonavimą. Juk galime ląstelei sugrąžinti pluripotentinę būseną, taigi, teoriškai egzistuoja veiksnių, tarp kurių ir įvairūs augimo hormonai, kombinacija, kuria paveikus tą ląstelę, iš jos išaugtų reikiamas organas. Žinoma, tam reikės naujos kartos bioinkubatorių. Regeneracinei medicinai reikia judėti šia kryptimi.

Kalbant apie esamus alogeninių, t.y. svetimų, kamieninių ląstelių tyrimus, tai, naujų audinių ar organų savo kūne iš jų veikiausiai nesulauksime. Įdomesnė terapija jų išskiriamomis medžiagomis, egzosomalinė terapija. Ląstelė į aplinką medžiagas gali išskirti tiek laisvomis molekulėmis, tiek supakuotas į specialias kapsule – egzosomas. Ir šiuolaikinį mokslą toks pristatymo būdas itin domina.

 

Ir čia yra labai netrivialios galimybės. Senėjimas – itin sudėtingas reiškinys, ir kol kas neaišku, kaip sukurti gyvenimą pratęsiančių preparatų kokteilį. Yra idėja atlikti tai aklai: sukurti ir apmokyti kokią nors biologinę sistemą slopinti organizmo senėjimą. Tema gan spekuliatyvi, bet, manau, reikėtų eiti ir į tą pusę.

– Remiantis keliomis prognozėmis, po poros ar trejeto dešimtmečių gyvenimo trukmė išaugs iki 100 ar net 120 metų. Ar tai ne pernelyg optimistinės prognozės? Kokie faktoriai gali veikti?

– Viena vertus, įtaką gali daryti „skaitmeninis“ sveikas gyvenimo būdas. Laiku eiti miegoti, kasdien sportuoti po valandą, gyventi atokiau nuo Arkties vandenyno. Tačiau visi šie patarimai turi daugybę patikslinimų. Pasaulyje veikia šimtai antisenėjimo klinikų. Man atrodo, pagrindinė jų nauda, kad žmogus ten užsiima procedūromis, kurios šiek tiek beprasmiškos, tačiau atitraukia jį nuo valgio. O naudą teikia fizinis krūvis, mažiau kalorijų, dienos režimas ir ramybė.

Tačiau mūsų gyvenimo trukmė priklauso nuo medicinos lygio ir bendro mokslo progreso tempo. Gyvenimas taip jau surėdytas, kad, jeigu neįvyks branduolinis karas, praktiškai visiems mums teks susirgti kokia nors mirtina liga. Todėl leiskite man šiek tiek performuluoti klausimą: ar galime ką nors dabar padaryti, kad ištikus ligai (lemsiančiai mūsų mirtį), ji nebūtų mirtina? Kad būtų sukurtas vaistas, vakcina ar kokia kita profilaktinė priemonė? Preventyvinei medicinai būtų idealu išmokti apgręžti senėjimą. Mąstydami apie šią užduotį, iš vienos pusės atsiduriame prieš nežinomybės visatą, o iš kitos – jau turime didžiulį arsenalą instrumentų, ir tiesiog reikia pasirinkti, kurį iš pasiimti.

Tuo tarpu nemirtingumo idėja prieštarauja visoms tradicijoms, apeigoms ir elgesio stereotipams. Galėčiau išvardinti šimtą priežasčių, kodėl judame taip lėtai. Apsiribosiu viena: žmonės netiki, kad gali išgyventi, kol atsiras radikaliai gyvenimo trukmę pratęsiančios technologijos, ir netiki, kad nuo jų kas nors gali priklausyti.

– Kalbama, kad prieš mirtį, du kartus Nobelio premija apdovanotas Linus Pauling, savo dukrai pasakė: „Reikia vartoti dideles, labai, labai, labai dideles vitaminų dozes!“ Ar pritariate tokiai nuomonei? Kaip mityba veikia mūsų organizmo būklę?

 

–Man atrodo, pirmame klausime nemažai juodojo humoro. O dabar apie antrą klausimą – mes gyvi, nes valgome. Nevalgydamas žmogus miršta. Tai praktiškai viskas, ką norėčiau pasakyti šia tema. Gal dar tai, kad reikia gerai ištirti įvairias dietas ir maitinimosi režimus.

Vaistai nuo senėjimo ir nemirtingumui

Viename iš savo pasirodymų pareiškėte, kad žmonės miršta nuo senėjimo. Ką tai reiškia? Ar galima išgydyti senėjimą kaip bet kurią kitą ligą?

– Visų pirma taip kalba patys fundamentalių senėjimo tyrimų srityje dirbantys mokslininkai. Natūralu, jie nežada surasti vaistų nuo senatvės, tačiau tvirtina, kad šis kelias turi prasmę. Kol kas esame informacijos rinkimo, hipotezių kėlimo ir jų tikrinimo fazėje. Ir lyginant su šios užduoties grandioziškumu, šių darbų mastas nereikšmingas. Mes dar toli gražu neatlikome visko, kas įmanoma, kad maksimaliai pratęstume kuo daugiau žmonių gyvenimą. Daug mokslininkų neatliko eksperimentų, nes nebuvo pinigų, o daug paprasčiausiai pasitraukė iš mokslo. Senėjimo biologijos magistrantūros ir doktorantūros programų yra labai mažai.

Antra vertus, neturėtume nuvertinti užduoties sudėtingumo. Senėjimo sustabdymas neturi ir negali turėti paprasto sprendimo. Visai nebūtų keista, jei pergalė prieš senėjimą sudėtingumu prilygs Marso teraformavimui. Gali netgi paaiškėti, kad ši užduotis visai neišsprendžiama, tačiau norėtųsi tai nustatyti užtikrintai. Kvaila tai, kad pernelyg ir nesistengiame sužinoti, kokie mūsų šansai. Kaip įprasta, yra terapijų, su kuriomis siejamos nedidelio gyvenimo trukmės prailginimo viltys, pavyzdžiui, jaunos plazmos su albumino tirpalu perpylimas. Tačiau sudėti viltis į paprastus sprendimus neverta.

– Pastaruoju metu atlikta daug eksperimentų, ypač JAV universitetuose, susijusių su gyvūnų gyvenimo trukmės prailginimu. Pavyzdžiui, kirminų gyvenimą pavyko pailginti dešimteriopai. Ar toli pasistūmėjo mokslininkai ilgindami žmogaus gyvenimą? Kas kliudo tokiems tyrimams?

– Nenusprendę, kas būtent ilgins gyvenimą, nuskęsime gražių norų pelkėje. Pavyzdžiui, galime sudaryti milžinišką sąrašą mokslinių tyrimų, kuriuos reikėtų atlikti pirmiausiai, tačiau taip ir liks neaišku, kas juos finansuos. Arba galime pareikšti, kad vyriausybė privalo suprasti, kad reikia skirti asignacijas gyvenimo trukmės fenomenui tirti. Tačiau vyriausybė turi daugybę ir kitų užduočių. Progresas – pinigų išvestinė. Ir neaišku, kas tas superžmogus, kuris ne tik pritrauks dėmesį senėjimo problemai, bet ir gaus šimtus milijardų, tarkime, regeneratyvinei medicinai.

 

Eilinis žmogus negali nieko pakeisti. Jis gali įvardinti savo norą, netgi iškelti kokias nors iniciatyvas, tačiau įveikti siaubingą visuomenės inerciją – ne, to negali. Vienas žmogus neišvengiamos mirties akivaizdoje bejėgis. O štai susivieniję, tie patys paprasti žmonės sugebės pasiekti viską, ko tik norės. Tai, šiaip jau, nėra nauja mintis, ją dar XIX amžiuje išsakė Nikolajus Fiodorovas savo koncepcijoje „Bendro reikalo filosofija“. Kiekviena karta laiko egzaminą – ar sugebės susivienyti kovoje prieš mirtį. Kol kas kasmet per šį egzaminą susikertame.

– Jus vadina rusų kosmistų* idėjos pasekėju. Jie tikėjo, kad ateityje žmonės sugebės išlikti jauni. Kiek Vernadskio ir Ciolkovskio idėjos aktualios dabar?

– Jei Europoje surengtume senėjimo klausimui skirtą stambią tarptautinę konferenciją, tai žinote, kokį klausimą dažniausiai išgirstumėte užduodant kuluaruose? „Kodėl tiek daug rusų?“ 30% dalyvių kalbėtų rusiškai – štai toks paveldas. Rusai labai stipriai judina fizinio nemirtingumo idėją. Mes Rusijoje nepastebime, tačiau būtent transhumanizmo srityje esame itin stiprūs. Manau, per artimiausius trejetą metų organizacijos su rusiškomis šaknimis pasireikš.


republic.ru

Rusiškas kosmizmas — rusiškos religinės-filosofinės minties tėkmė, paremta holistine pasaulėžiūra, tvirtinančia teleologiškai apspręstą Visatos evoliuciją.

(8)
(4)
(4)

Komentarai ()