Mokslininkai aptiko Mėnulio dirvoje galinčias augti bakterijas  (3)

Naujausių eksperimentų duomenimis, viena atspariausių aplinkos poveikiui Žemės gyvybės forma - melsvabakterė (angl. cyanobacteria) gali augti kitoms gyvybės formoms "nedraugiškoje" Mėnulio dirvoje. Tikėtina, jog ateities Mėnulio kolonistai galės jomis pasinaudoti išgaudami iš dirvožemio rezursus, reikalingus raketų kurui ir augalų trąšoms gaminti.

NASA planuoja dar kartą nusiųsti astronautus į Mėnulį apie 2020 metus. Šį kartą jų tikslas bus įkurti nuolatinę Mėnulio bazę. Tokios bazės išlaikymas bus didžiulis iššūkis, kadangi maistą, kurą ir kitus resursus pristatyti jos gyventojams yra labai brangu. Kiekvienas vietinėmis sąlygomis pagamintas resursų kilogramas žymiai sumažintų tokio projekto išlaidas ir bazę būtų daug paprasčiau išlaikyti. Šioje vietoje galbūt bus pasinaudota melsvabanterėmis. Jos paprastai auga drėgnoje aplinkoje. Techniniu požiūriu tai yra bakterijos, tačiau kaip ir augalai jos gali gaminti sau maistą fotosintezės proceso metu. Mėnulio dirva nėra tinkama augalų gyvybei palaikyti, kadangi maistingosios medžiagos yra paslėptos giliai po kietu mineralų sluoksniu - šio sluoksnio augalai savo šaknimis negalėtų įveikti. "Ten nebus galima auginti pomidorų", teigia Igoris Braunas, NASA JSC (Johnson Space Center) mokslininkas. Ir ne tik - natūraliomis sąlygomis ten nebus galima auginti jokių Žemėje įprastų augalų. Tačiau Braunui vadovaujant atlikti eksperimentai parodė, jog kai kurios melsvabakterių rūšys visai gerai auga ir ant Mėnulio dirvos, jei joms užtikrinamas vandens, oro ir šviesos tiekimas. Braunas ir jo kolegos bandė auginti įvairias melsvabakterių rūšis ant Mėnulio dirvą imituojančių medžiagų. Imituota dirva buvo sudaryta iš didelio kiekio geležies ir titano mineralo, vadinamo ilmenitu - jo palyginti daug yra Mėnulyje.

Bakterijos - iš karštųjų versmių Melsvabakterės tyrimams buvo surinktos iš Jeloustouno nacionalinio parko Vajomingo valstijoje, JAV. Jas patalpinus į specialius konteinerius su vandeniu ir imitacine dirva, šie mikroorganizmai išskyrė rūgštis, kurios labai sėkmingai ardė kietus mineralus, tame tarpe ir ilmenitą. Išlaisvintas maitinamąsias medžiagas melsvabakterės suvartojo augimui ir dauginimuisi. "Tai neįtikėtina", pasakoja Braunas. Jo aiškinimu, norint dirbtinai suskaidyti tokius pačius mineralus dirbtinėmis sąlygomis, juos reikėtų įkaitinti iki labai didelių temperatūrų, o tam tektų sunaudoti didžiulius energijos kiekius. Melsvabakterė šiam tikslui pasinaudojo tik saulės šviesa - nors procesas vyko pakankamai lėtai nei dirbtinis kaitinimas. Ant imituotos Mėnulio dirvos sėkmingai galėjo augti kelios bakterijų rūšys, tačiau viena iš jų pasižymėjo ypač geromis kietų mineralų skaidymo savybėmis. Ši rūšis dar nebuvo žinoma mokslui, ir tyrinėtojai jai suteikė kodinį pavadinimą JSC-12.

Hidroponiniai šiltnamiai

Braunas teigia, jog įmanoma sukonstruoti specialias bakterijoms augti Mėnulio sąlygomis skirtas kameras. Tai būtų vienas iš etapų, skirtų resursams iš Žemės palydovo išgauti. Kameras reikėtų aprūpinti vandeniu, saulės šviesa ir vietine dirva - to pakaktų šiems mikroorganizmams klestėti.

Vėliau melsvabakterės būtų surenkamos iš šių kamerų ir perdirbamos. Jas būtų galima skaidyti kitomis bakterijomis, kurių antrinis produktas būtų, pavyzdžiui, trąšos hidroponiniuose šiltnamiuose augantiems augalams. Skaidymo metu išskirtą metaną būtų galima panaudoti kaip raketų kurą.

Dar tolimesnėje ateityje būtų galima surinkti melsvabakterėmis iš dirvos išgaunamą geležį bei kitus elementus. Taip būtų užtikrinamas pradinis metalo šaltinis Mėnulyje.

Dabar mokslininkai bando nustatyti, kaip galima su mažiausiomis pastabgomis auginti melsvabakteres. Braunas sako, jog "Šiuo metu mokomės, kaip kultivuoti melsvabakteres minimaliose galimose sąlygose".

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (3)