Vandenilis ir žaibai atskleidė „žemišką“ Veneros praeitį (15)
Pasirodo, mūsų nesvetinga kaimynė Venera kadaise buvo labai panaši į Žemę. Tai nėra naujas mokslinis atradimas – apie tokį planetų panašumą kalbama jau senokai, o dabar gauti papildomi tą įrodantys duomenys. Šį kartą mokslininkai tokios išvados priėjo tyrinėdami aplink Venerą skriejančio palydovo Venus Express atsiųstus duomenis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Venera – antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta, kurios diametras tik keliais šimtais kilometrų mažesnis už Žemės. Tačiau čia panašumai kaip ir baigiasi. Vidutinė Veneros atmosferos temperatūra siekia +462 laipsnius Celsijaus. Planetos paviršiuje esantis slėgis bent 90 kartų didesnis už Žemės atmosferos slėgį.
Tačiau senovėje Venera atrodė kitaip. Tikėtina, jog jos paviršius buvo padengtas vandenynais, panašiais į dabar esančius Žemėje. Bent taip tvirtina Venerą tyrinėjantys astronomai. Tačiau dabar vanduo šioje planetoje yra tik atmosferoje ir tamsiuose sieros rūgšties įsotintuose debesyse.
Mokslininkai spėja, jog kadaise Veneroje tyvuliavę vandenynai dėl šiltnamio efekto tiesiog išgaravo. Teoriją pagrindžiai labai didelis kiekis (sudaro 96.5% visų dujų kiekio) atmosferoje esančio anglies dioksido, reikalingo tokiam efektui sukelti. Dabar gi palydove Venus Express esantis specialus tyrimų aparatas padėjo nustatyti kokių dujų jonai dažniausiai palieka Veneros atmosferą.
Pasirodo, jog iš atmosferos dažniausiai „iškeliauja“ deguonies, helio ir vandenilio jonai. Įdomu tai, jog deguonies ir vandenilio kiekiai proporcingi vandens molekulėje esantiems šių medžiagų kiekiams. Astronomų nuomone, tai kaip tik ir įrodo, jog deguonis ir vandenilis susidarė skylant vandens molekulėms.
Sekantis vandens buvimo įrodymas gautas analizuojant deuterio („sunkusis“ vandenilis) kiekį. Pasirodo, „sunkusis“ vandenilis lėčiau palieka atmosferą, nei paprastas vandenilis, gautas skylant vandens molekulėms. Todėl įvertinant „deuterio“ ir paprasto vandenilio likučius galima spręsti ir apie buvusį vandens kiekį Veneroje.
Tolesni skaičiavimai parodė, jog seniau Veneroje vandens galėjo būti tiek, jog jis visą planetą būtų padengęs 4 metrų sluoksniu. Panašiai tiek pat, kiek pasidengtų ir Žemės paviršius jei sausuma susilygintu su jūros dugnu.
Negana to, pastebėtas dar vienas įdomus gamtinis Veneros reiškinys, sukeliantis asociacijų su mūsų planeta – žaibavimas, kas anksčiau buvo laikoma neįmanomu dalyku dėl Veneros atmosferos specifikos ir joje esančių cheminių medžiagų. Dabar gi išanalizavus palydovo stebėjimo duomenis, žaibavimo faktas tapo praktiškai nepaneigiamas.
Kompiuterinė Veneroje siaučiančių žaibų iliustracija (ESA/C. Carreau)
Taigi, visi šie tyrimai rodo vieną – Venera ir Žemė senovėje buvo labai panašios planetos. Jos gimė beveik kaip seserys dvynės, tačiau paskui jų vystymosi keliai išsiskyrė. Šie tyrimai gana išsamiai aprašyti visame straipsnių cikle, išspausdintame žurnale Nature.
Plačiau: Venus Craft Reveals Lightning, Supports Watery Past