Ar tikrai NATO Lietuvą gelbėtų tik po dviejų savaičių?  (42)

Šį mėnesį „15min“ redakcijoje viešėjo ir į skaitytojų klausimus atsakinėjo Lietuvos Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Kadangi dalis temų susiję su Lietuvos gynyba, kariniu pajėgumu, siūlome skaitytojams susipažinti su ministrės mintimis.

Teko girdėti, kad užpuolus, pvz., Rusijai, NATO realią pagalbą galėtų suteikti po 2 savaičių. Įvertinus kaimynės dydį ir pajėgumus, pagalba po 2 savaičių būtų nebereikalinga. Ar šie teiginiai nesusilpnina būtinybės Lietuvai priklausyti NATO bendruomenei?

Ne, tikrai ne. Tokie teiginiai yra ištraukti iš konteksto ir spekuliatyvūs. Karas rytoj neprasidės. Jei prisimename Gruzijos įvykius, tai tam buvo ruoštasi bene metus. Lietuvos atveju pajėgų šalia mūsų sienos nėra pritrauktų. Jei mes jaustume grėsmę, fiksuotume ją, ir jei tas užpuolimas įvyktų, mes seniai žinotume apie situaciją. Čia veiktų visai kiti procesai, susiję ne tik su 5-uoju straipsniu, bet ir 4-uoju, humanitarine pagalba ir panašiai.

Mūsų NATO narystė reiškia, kad mes gautume paramą dar iki galimo užpuolimo.

Saulius Majauskas klausia: kokio dydžio turėtų būti kariuomenė, kuri sugebėtų ginti Lietuvos teritoriją iki atvyks pastiprinimas?

Mes esame pasiruošę ir patiems blogiausiems scenarijams. Kodėl svarbu prevencija, saugumo užtikrinimas? Kad NATO būtų stiprus.

NATO sprendimus priima konsensusu. Jei atsitiktų taip, kad pasaulyje politinė situacija pablogėtų, susipyktų NATO narės viduje, arba mes taptume tokiais, kurių niekas nenorėtų ginti, kiltų įtampos ir pan., tokių atvejų gali kilti. Tam ir yra politika, kad tas NATO solidarumas būtų puoselėjamas.

O kariuomenės dydis – mes tam ir stojome į NATO, kad gynybos ištekliai būtų mažesni. Įsivaizduokite, jei mums reikėtų tokias pajėgas išvystyti – mūsų šalies 15 biudžetų tam neužtektų. Bet aš neabejoju, kad mūsų dabartiniai kariai tikrai priešintųsi.

Gruzijos įvykiai parodė, kad jų priešlėktuvinė gynyba sugebėjo numušti ar sužeisti net 11 lėktuvų. Tai labai didelis pasiekimas tokiai valstybei.

JAV kariuomenėje didelį vaidmenį vaidina verbuotojai. Lietuvos kariuomenėje jau keli metai ši veikla yra smulkinama ir tiesiog griaunama. Dabar verbavimas perduotas KASP, kurie gal ir nežino kaip šią funkciją reikia išplėtoti iki kariuomenės lygio. Kaip suprasti tai, ar ministrė mato kitus jaunuolių pritraukimo prie kariuomenės kelius?

Taip, įvyko rimta reforma. Šauktinių buvo atsisakyta nepasiruošus. Pajėgos dabar perduotos savanoriams, jie atlieka tas pačias funkcijas.

Praėjusią savaitę iš JAV grįžo grupė mūsų žmonių, kurie pateiks išsamų pasakojimą, ką jie ten matė, patyrė. Tikslas buvo susipažinti su JAV verbavimo sistema. Jie grįžo pilni įspūdžių.

Svarbus aspektas – visuomenės suvokimas apie tarnybą. Jie sakė, kad čia veikia kiti dalykai. Mes norime, kad mūsų krašto gynybos sistema būtų stipri, jie iš pilietinio suvokimo dalyvauja, nori padėti kraštui. Pas mus kažkas yra nutrūkę. Atkūrus nepriklausomybę liko mažiau to ryšio, dalyje visuomenės įsivyravo cinizmas. Dalis jaunų vyrų į savo pareigą pradėjo žiūrėti atsainiai.

Stodama į NATO Lietuva įsipareigojo gynybos biudžetui skirti po 2 proc. BVP. Tačiau šio įsipareigojimo mūsų šalis niekada nesilaikė. Kaip galite prognozuoti, ar kada nors Lietuva šį įsipareigojimą įvykdys? Kada Krašto apsaugos sistema galėtų būti tinkamai finansuojama bei aprūpinama aukštųjų technologijų šiuolaikinėmis gynybinėmis sistemomis? Pagarbiai, Darius Antanaitis

Labai priklauso, kaip tuos 2 proc. leisime, ar turėsime efektyvų planą. Noriu priminti, kad raštiško Lietuvos įsipareigojimo nėra. Ir dabar NATO kalba apie tai. Dauguma Europos valstybių mažina biudžetus gynybai, išimtis tik Estija, kurie krizę išgyveno kitaip, nes buvo sukaupę atsargų. Mes, deja, galėjome tik pasvajoti.

Kaip bus su Lietuva, priklausys nuo politinės valios ir ekonomikos. Kai toks didžiulis biudžeto deficitas, ženklaus padidėjimo vargu ar galime tikėtis. Bet aš esu įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau tai turėsime daryti. Aš tikiu, kad jau nuo kitų metų bus didinamos išlaidos gynybai.

Karinių laipsnių keitimas (seržantų, puskarininkių) – kokia nauda Lietuvos kariuomenei? Ar tai ne valstybės pinigų švaistymas? Paskaičiuokime: laipsnių antsiuvų keitimas kainuos apie 0,5 mln. litų.

Nežinau, ar išties tiek kainuoja. Sistema buvo labai iškraipyta. Žmonės, kurie užimdavo aukštas pareigas, jas gavo vien tam, kad galėtų gauti didesnį atlyginimą. Sistema išsikreipė taip, kad kai kurie vairuotojai net gaudavo aukštas pareigas, kad gautų didesnį atlyginimą.

Aš paveldėjau situaciją, kada karininkų proporcija buvo per didelė, o kareivių – labai didelis trūkumas. Mano užduotis – pasiekti normalias proporcijas. Tam buvo reikalinga ši reforma. Noriu pabrėžti, kad laipsnį pakeitus atlyginimai nesumažėjo, o kai kam ir padidėjo.

Grįžtant prie laipsnių, noriu pasakyti, kad tai buvo neišvengiama ir būtina. Kiekvienas karys turi užimti tokias pareigas, kurios atitiktų jo laipsnį.

Seimui pateiktas naujas Karo prievolės įstatymas. Kam prireikė vėl atnaujinti priverstinį šaukimą į kariuomenę? Ar ne geriau formuoti profesionalią kariuomenę savanoriškumo principu. Juk ne paslaptis, kad šauktiniai, per prievartą paimti tarnauti, tik „stumia“ laiką kariuomenėje.

Tikrai niekas negrąžina prievartinio šaukimo. Nežinau, ar čia iš to, kad žmonės nežino įstatymų. Toje dalyje, kuri kalba apie privalomą pradinį karinį rengimą, nepakeista niekas, išskyrus tai, kad sutrumpinta nuo 12 iki 9 savaičių. Kai buvo sustabdytas šaukimas, įstatymai nebuvo pakeisti. Ši galimybė įstatymuose išliko.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pagal Konstituciją ne vien šauktiniu patarnavus kariuomenėje galima atlikti karo prievolę. Todėl į įstatymą įrašėme nuostatą apie savanoriškus karinius mokymus. Tam, kad negrįžtume į šauktinių kariuomenę, o skatintume savanorius pačius ateiti.

Teko girdėti, kad Jūs pati savo noru Krašto apsaugos ministerijos biudžetą susimažinote ne 10 proc, kaip kitos ministerijos, o 25 proc. Iš ko tuomet ketinate finansuoti studijas šauktiniams, kaip siūlote?

Nežinau, kodėl galvojama, kad aš sumažinau daugiau. Per krizę aš įsitikinau, kad buvo švaistomi pinigai. Ypač viešųjų ryšių, reprezentacijos dalykams. Bet nebuvo taip, kad aš savanoriškai mažinčiau biudžetą. Jis buvo sumažintas solidariai.

Bėda ta, kad krašto apsauga negauna europinių lėšų, įvairių projektų. Iš čia išeina mūsų specifiškumas. Šiais metais mūsų biudžetas yra 20 mln. Lt didesnis, nei 2010 metų.

Sakoma, būtinieji kariniai mokymai – šuolis į Lietuvos kariuomenę. Kokios perspektyvos po kursų įsidarbinti kariuomenėje?

Visos perspektyvos, ir dabar tai vyksta. Neseniai lankiausi Rukloje. Jaunuoliai mokosi, praleis tas 9 savaites, o kas dar norės – kariuomenė atsirinks geriausius ir jie taps profesionalais.

Aktuali tema – visuomenės karinis ruošimas. Ką galvojate apie karinių pamokų organizavimą mokyklose. Juk yra daug nieko neveikiančių kariškių, kuriems būtų visai naudinga padirbėti Lietuvos gynybos stiprinimo labui?

Yra mokyklų, kurios pačios nori fakultatyviniu principu lavinti jaunus žmones. Žinote, tikrai nebūčiau už tai, kad įvestume visuotinį karinį mokymą mokyklose, tai būtų brangu ir neefektyvu. O Rukloje mes turime mokomąjį pulką, ir parengimo kokybė žymiai geresnė.

Kalbėdama apie Lietuvos kariuomenės rezervą tai darote rimtu veidu, kalbate apie reikiamą rezervo kiekį, kuris turėtų ginti tėvynę, tačiau šiandieniniame pasaulyje karas vyksta prie kompiuterio ekrano. Lietuva neturi kalnų, kur galėtų kariauti partizanai, todėl kam tas spektaklis, lyg tas rezervas galėtų ką nors pakeisti?

Niekas nežino, kokio tipo tie karai bus. Manau, tai turi dvejopą prasmę. Vienas dalykas, toks rengimas nenutraukia visuomenės ir kariuomenės ryšių. Kuo daugiau bus žinančių, kas yra kariuomenė, ką ten žmonės veikia, tuo geriau. Antra, yra labai konkretūs mūsų krašto gynybos planai, jie rengiami orientuojantis ir į NATO planus.

Jei išties reikėtų mums vieniems gintis, kai žmonės turi priešintis ir panašiai, tai tikrai tam reikia, kad visuomenėje būtų pakankamas skaičius žmonių, kurie suvoktų, kaip tai vyksta.

Gali atsitikti ir taip, kad jei atsitiktų blogiausias scenarijus, priešas stengtųsi naikinti karinius mūsų dalinius. Tam ir reikalingas rezervas.

Taikos metu didelės kariuomenės nereikia. Šiam laikotarpiui dabartinės kariuomenės užtenka. Bet jei situacija blogėtų, reikėtų tokių žmonių.

Ginklus, techniką gali nusipirkti, bet žmogaus per kelias savaites neparuoši. Žmonės turi turėti įgūdžių ir žinių.

Lietuvos kariai-profesionalai skundžiasi, kad nemato perspektyvos daryti profesinę karjerą ir tobulėti, nes negali išlaikyti šeimos netgi gyvendami Rukloje. Todėl išvykos į taikos palaikymo misijas vilioja ir pinigais, o ne tik idėja. Gal turite planą kaip gerinti Lietuvos karių-profesionalų buitį? Veronika

Planuojame peržiūrėti karių atlyginimus, juos didinti, bet tai tikrai nebus tūkstančiais litų vienu ypu. Bet tai tikrai nėra menkiausiai apmokama sritis valstybėje. Manau, žmonės pasirenka šią profesiją ne vien dėl atlyginimo. Nemanau, kad iš biudžeto išlaikoma kariuomenė kada nors galės konkuruoti su verslu, kuris kylant ekonomikai gali pasiūlyti didesnes algas. Bet suprantu, kad karys turi gebėti išlaikyti savo šeimą.

Jeigu policija būtų nepajėgi susidoroti su įtūžusia ir įstatymus pažeidusia minia, ar Lietuvos kariai vykdytų įsakymą šaudyti į civilius, kurie yra nepatenkinti valdžia ir mėto akmenis į seimo langus?

Yra įstatymų nustatyta tvarka. Net krašto apsaugos ministras negali to įsakyti, yra taikos meto užduotys kariams. Numatyta, kada ministras prašo kariuomenės pajėgų pagalbos. Bet neįsivaizduoju atvejo, kad kariuomenė būtų pasiųsta prieš žmones. Bent jau aš neįsivaizduoju ministro, sutinkančio su tokiu prašymu. Kariai padeda per potvynius ir panašiai, bet ne tokiais atvejais.

Tam yra policija, viešojo saugumo tarnyba. Kariuomenė tokių funkcijų neatlieka.

Viktoras klausia: esu matęs kariuomenės švenčių užsienio šalyse, bet ten jų pagrindinis tikslas – pritraukti kuo daugiau naujų karių į profesionalią armiją. O koks jūsų tikslas rengiant šias šventes?

Lygiai taip pat – matytumėte, kiek jaunų žmonių ateina. Galbūt pamatę karius, pabuvę šalia jų, patys norės stoti ginti savo krašto.

Seniau (1998–2003 metais) daug buvo rašoma ir kalbama apie Lietuvos kariūnus, studijuojančius užsienio karo mokyklose. Ar dabar niekas iš Lietuvos būsimųjų kariškių nebesimoko užsienio prestižinėse karo mokyklose?

Mokosi, nežinau tikslaus skaičiaus. Bet karo akademijos vienas prioritetų yra siuntimas į užsienio mokyklas. Žinoma, skaičiai nedideli, keletas per metus galbūt. Gaila, ne visi sugrįžta į mūsų šalį, bet yra ir grįžtančių.

Pokalbis su ministre buvo išsamesnis, tačiau čia įtraukėme tik tuos klausimus ir atsakymus, kurie labiausiai susiję su Lietuvos gynybos strategija. Visą pokalbį galite peržiūrėti šiame vaizdo intarpe:

Aut. teisės: 15min.lt
Autoriai: Liepa Želnienė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (42)