Neaiški NATO ateitis: kas organizacijos laukia po Afganistano karo?  (9)

Per NATO viršūnių susitikimą Čikagoje lyderiai demonstravo pakilią nuotaiką, tačiau iš tikrųjų Aljansas yra susilpnintas euro zonos krizės ir gali patirti tapatybės krizę dėl savo tolesnio vaidmens, kai 2014 metais pasibaigs tarptautinė karinė intervencija Afganistane.

NATO lyderiai pasirašė istorinę sutartį dėl atsakomybės už saugumo užtikrinimą perdavimo Afganistano pajėgoms iki ateinančių metų vidurio, nukreipdami Vakarų šalių aljansą „negrįžtamu“ keliu iš nepopuliaraus karo, vykstančio jau ilgiau nei dešimtmetį.
Tačiau per šį viršūnių susitikimą ore tvyrojo svarbus klausimas: kaip 28 nares turinti Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, iš pradžių sukurta dėl Šaltojo karo, prisitaikys prie pasaulio po 2014-ųjų?

Tuo metu, kai vyriausybės drastiškai mažina išlaidas gynybai, siekdamos sumažinti biudžeto deficitą, Jungtinės Valstijos vis daugiau dėmesio skiria gynybos iššūkiams Azijoje, o dauguma kitų NATO šalių, išgyvenančių ekonomikos problemų laikotarpį, nelinkusios veltis į avantiūras užsienyje.

Dėl to kyla klausimas, ar Jungtinės Valstijos, kurių indėlis sudaro tris ketvirtadalius NATO gynybos išlaidų, išliks įsipareigojus jau 63 metus gyvuojančiai organizacijai, nors Vašingtonas nusivylęs sąjungininkų Europoje nenoru labiau prisidėti prie savo gynybos.

„JAV buvo NATO įžaidėjas nuo pat Aljanso įkūrimo. Mums tai tinka, tačiau esame vis labiau susirūpinę, jog dėl ekonominio spaudimo Europoje, mums teks žaisti įžaidėjo, galinio puolėjo ir puolėjo vaidmenyje vienu metu. Tai nėra gerai komandai“, – sakė vienas aukšto rango JAV pareigūnas, pageidavęs neviešinti jo vardo.

„Minkštasis taikinys“

Pentagonas taip pat veržiamas mažinti išlaidas gynybai (per ateinantį dešimtmetį – 487 mlrd. dolerių), finansavimo atotrūkis tarp JAV ir Europos sąjungininkių tikriausiai dar labiau padidės, nes daugelis vyriausybių gynybos išlaidas laiko „minkštu taikiniu“, optimizuojant biudžetus dėl skolų krizės.

Didžiosios Europos valstybės, tokios kaip Vokietija ir Didžioji Britanija, smarkiai mažina savo išlaidas gynybai, ir tik penkios Aljanso narės laikosi NATO nustatytos žemutinės kartelės – skirti gynybai bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Belgijos gynybos ministras Pieteris de Cremas sakė sutinkantis su pernai buvusio JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso išsakytu perspėjimu, kad NATO rizikuoja „kolektyviniu kariniu nepakankamumu“, jeigu Aljanso šalys nesiims priemonių mažėjantiems gynybos pajėgumams atitaisyti.

„NATO – politinė karinė kolektyvinės gynybos organizacija, ir neįmanoma užsitikrinti visų privalumų ir visų pajėgumų, nedalyvaujant arba neįnešant sąžiningo indėlio“, – jis sakė naujienų agentūrai „Reuters“ per Aljanso viršūnių susitikimą.

Pasak P.de Cremo, didžiausias iššūkis – sąžiningai pasidalyti naštą abiejose Atlanto vandenyno pusėse, „atsižvelgiant į biudžeto apribojimus“.

NATO atsakymas į lėšų stygių – „išmanioji gynyba“, kai pinigai taupomi sąjungininkams dalijantis bendra įranga ir kariniais kompleksais, taip pat šalims specializuojantis atskirose gynybos srityse.

„Manau, šis viršūnių susitikimas pasiuntė labai aiškią žinią, kad sąjungininkai Europoje įsipareigoję ateityje įgyti būtinus karinius pajėgumus, nepaisant ekonomikos krizės, nepaisant mažėjančių gynybos biudžetų“, – NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas sakė duodamas interviu „Reuters“.

„Artimiausioje ateityje daugiau pinigų gynybai negausime – pripažinkime tai... Dėl to tampa būtina verstis naujais būdais, ir manau, kad daugiašalis bendradarbiavimas yra kelias į priekį“, – pridūrė jis.

Per viršūnių susitikimą buvo patvirtintas pradinis 20 tarptautinių projektų paketas. Be kita ko, buvo sudaryta galimybė naudoti naikintuvuose iš įvairių šaltinių ir šalių perkamą ginkluotę, taip pat daugeliui šalių bendrai naudoti jūrinio patruliavimo orlaivius.

Platesnis Čikagoje iškeltas klausimas – kokį vaidmenį NATO turėtų atlikti ateityje: toliau „gesinti gaisrus“ įvairiuose pasaulio regionuose, ar užsisklęsti ir sutelkti dėmesį vien į savo teritorijos gynybą?

Bendroji nuomonė

NATO suvažiavimo Čikagoje išvakarėse „Foreign Policy“ (FP) tinklalapyje buvo pateikti apklausos apie NATO realijas ir perspektyvas rezultatai, rašo geopolitika.lt. Apklausoje dalyvavo grupė žinomų ekspertų, politikų ir pareigūnų (tarp jų ir Lietuvos gynybos ministrė R. Juknevičienė) ir svarbiausias jos tikslas buvo išsiaiškinti, ar 63-ejų metų Aljansas vis dar reikšmingas šiandien.

Klausimai buvo patys įvairiausi, o atsakymai dažnai nedžiuginantys. Nors nei vienas iš respondentų nepasakė, kad NATO reikia paleisti, daug kas nebuvo tikras dėl NATO galimybių prisiderinti prie besikeičiančių geopolitinių ir karinių realijų ir užtikrinto galimų būsimų operacijų finansavimo.

Kaip pagrindinį Aljanso egzistavimo tikslą apklaustieji nurodė kolektyvinę Europos gynybą (Rusijos sulaikymas nebuvo populiarus). Kartu, jų manymu, nereikėtų atsisakyti misijų už Europos ribų, bet stengtis vykdyti jas tik tuomet, kai tai yra svarbu Europai ir suderinta su JT. Šiuo atveju taip pat būtina paminėti, jog praktiškai visi respondentai pažymėjo, kad europiečiai nesugebėtų susitvarkyti su Libija be Amerikos pagalbos (be jos Aljansui tikrai nebūtų geriau) ir tikimybė, jog artimiausiu metu jie galės savarankiškai vykdyti panašias misijas, yra maža (nebent padidės ES šalių kariniai biudžetai, nors pastaruoju metu jie tik mažėja). Šiame kontekste visiškai nenustebino ir ekspertų atsakymai dėl galimo NATO įsiveržimo į Siriją, pavyzdžiui: „Jūs juokaujate? NATO neturi tam resursų: nėra valios, nėra priemonių, trūksta įgūdžių, ir tai jau nekeliant klausimo dėl mūsų interesų ten.“

Toliau FP paprašė nurodyti sėkmingiausias Aljanso operacijas. Tokiomis ekspertai laiko Bosniją, Kosovą ir Libiją (nors beveik pusė respondentų nesutiko su nuomone, kad pastarasis atvejis galėtų tapti pozityviu ateities operacijų modeliu). Didžiausia problema, jų manymu, yra Afganistanas, kur po NATO pasitraukimo gali vėl įsitvirtinti „Al Qaeda“.

Kalbėdami teoriškai, kaip tikėtiną naujos Aljanso operacijos vietą respondentai pirmiausia nurodė Artimųjų ir Vidurio Rytų regioną, o priežastimi galėtų tapti būtinybė užkirsti kelią Irano karinėms branduolinėms ambicijoms ar laivininkystės Persijos įlankoje apsauga (tas pats Irano faktorius). Kartu pažymėtina, kad kaip galimą ateities konflikto zoną vienas iš apklaustųjų nurodė Arktį: „Arktis tampa vis svarbesnė ekonomiškai ir politiškai ir pagrindinės NATO valstybės turi ten interesų, kuriuos reikėtų apginti, bei karinių priemonių tai padaryti.“ Pagaliau buvo ir tokių, kurie išsakė nuomonę, kad gali ateiti metas, kai Aljansui teks blokuoti didelius migracijos srautus prie savo sienų.

Didžiausius iššūkius NATO (pagal svarbą) respondentai išrikiavo taip (skliausteliuose pateikiamas trumpas jų komentaras):

  • ekonominė krizė (tiesiogiai su finansavimu susijęs iššūkis);
  • nacionalizmas / vidinės skiriamosios linijos (faktiškai NATO vienybės nebuvimas, apie ką jau seniai kalbama ir kas ypač neramina Baltijos valstybes);
  • Afganistanas (akivaizdi NATO aklavietė, į kurią Aljansas pats save įstūmė);
  • terorizmas (jau tradicinė grėsmė);
  • kibernetiniai konfliktai (pastaruoju metu vis populiaresnis akcentas);
  • Sirija (konjunktūra);
  • balistinių raketų proliferacija (klasikinė grėsmė, susijusi su PRGS klausimu ir santykiais su Rusija);
  • Rusija (kaip be Rusijos, juolab kad Rusija vis dar laiko Aljansą strateginiu priešu);
  • klimato kaita / energetika (tas pats, kas kibernetinių konfliktų tema);
  • konvencinė ataka (iš tikrųjų sunku įsivaizduoti, bet Maskva grasina „Iskander“, o yra dar didžiulė Kinija);
  • kita.

Įdomus buvo klausimas apie šalį, kurią galima būtų pašalinti iš NATO. Didesnė dalis ekspertų nurodė Graikiją, bet buvo ir tokių, kurie pasiūlė Turkiją. Kartu apklaustieji pažymėjo, kad Turkijos nepriėmimo į ES atveju ji gali grįžti prie Osmanų imperinės politikos ir persiorientuoti į musulmonišką pasaulį.

Kitas klausimas buvo apie galimus naujokus, ir šiuo atveju svarbūs yra keli momentai. Pirma, gana daug balsų, palyginti su kitais variantais (Makedonija, Australija ir kt.), surinko Ukraina, ji aplenkė net Izraelį. Antra, didesnė dalis respondentų gana skeptiškai įvertino Rusijos narystės Aljanse perspektyvą, nebent pasikeistų jos vidaus (nedemokratinė) ir užsienio (priešiška NATO) politika. Šiame kontekste įdomu pažymėti, kad kai kurie apklaustieji mano, jog Vokietijos užsienio politika ateityje stipriai priklausys nuo jos santykių su Maskva.

Atsinaujinimas

NATO anksčiau jau kelis kartus yra iš naujo atradusi savo misiją. Iš pradžių Aljansas buvo pagrįstas abipusės gynybos sutartimi, kuri susiejo Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą per Šaltąjį karą.

Vėliau NATO išgyveno Sovietų Sąjungos žlugimą ir ėmėsi intervencijų per karus buvusioje Jugoslavijoje praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje.

Afganistanas tapo pirmąja NATO misija ne Aljanso tradiciniame veiklos regione – taip pat pačia ambicingiausia. NATO šalių kariai sudaro branduolį 50 valstybių Tarptautinėse saugumo pagalbos pajėgose (ISAF), kurios kaunasi su Talibanu Afganistane.

Pernai Jungtinės Valstijos mažai reiškėsi Aljanse, tačiau užtikrino kritiškai svarbius pajėgumus ir išteklius, o Didžioji Britanija ir Prancūzija vadovavo NATO oro pajėgų operacijai Libijoje, padėjusiai sukilėliams nuversti diktatorių Muamarą Kadhafi.

Šis pasiekimas buvo vienas iš svarbiausių per Arabų pavasario sukilimus.

Čekijos gynybos ministras Alexandras Vondra nurodė, kad Aljanso didžiausia problema yra ne plėtra arba atokiuose regionuose vykdomos operacijos, o bendra sąjungininkų teritorijos gynyba.

Pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį numatoma kolektyvinė gynyba yra „pamatas“, pateisinantis NATO egzistavimą sąjungininkų šalių visuomenės akyse, pažymėjo A.Vondra.

Kiti lyderiai, tarp jų Britanijos premjeras Davidas Cameronas, nesutiko, kad NATO turėtų sumažinti savo ambicijas ir „žvelgti į savo vidų“.

„Argumentavau – o šis viršūnių susitikimas sutiko – kad NATO iš tiesų turėtų elgtis priešingai, – jis sakė per spaudos konferenciją. – Turėtume žvelgti į išorę, iš naujo patvirtinti NATO aktualumą ir pasirūpinti, kad ji būtų pasiruošusi ir pajėgi atremti grėsmes, kurios gali būti už (Aljanso) teritorijos ribų, tačiau vis tiek yra labai realios grėsmės mums namuose.“

NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas kylančių grėsmių reikalams Jamie Shea neseniai rašė, kad Aljansas greitai gali tapti organizacija, nevykdančia jokios didelės operacijos.

Nors krizės gali ištikti netikėtai, NATO intervencijos ateityje vargu ar bus panašios į ankstesnes, J.Shea rašo straipsnyje, kuris buvo paskelbtas Carnegie (Karnegio) fondo už tarptautinę taiką tinklalapyje.

„Jos tikriausiai bus retesnės ir labiau sutelktos į oro ir jūrų pajėgų operacijas negu į sausumos pajėgų dislokavimą, – mano jis. – (Šių operacijų) uždaviniai tikriausiai bus labiau riboti ir trumpalaikiai, labiau susiję su žvalgybos duomenų rinkimu ir specialiosiomis pajėgomis, jau nekalbant apie padidintą robotų ir bepiločių orlaivių naudojimą vietoje karių.“

„Dar daugiau – jeigu Libija taps modeliu ateičiai, ne visi sąjungininkai nuspręs dalyvauti, ypač “aštriajame„ operacijos gale“, – pridūrė ekspertas.

Tuo tarpu Brookingso (Brukingso) institute dirbanti Clara O'Donnell pažymėjo, jog tradiciškai aktyviai NATO misijose dalyvaujančių šalių, tokių kaip Lenkija ir Nyderlandai, sprendimas nedalyvauti operacijose Libijoje, atspindi mažėjantį troškimą demonstruoti solidarumą su kitomis Aljanso narėmis, taip pat tai, jog daugelyje sąjungininkų šalių intervencijos užsienyje yra nepopuliarios.

Nuomonę, jog NATO lieka prieštaringai vertinama organizacija, patvirtino riaušių policijos susirėmimai su pacifistais, sekmadienį surengusius eitynes prie Aljanso viršūnių susitikimo centro Čikagoje, kuriame buvo imtasi griežtų saugumo priemonių.

Nors esama kai kurių abejonių, tik nedaugelis prognozuoja JAV pasitraukimą iš NATO arba Aljanso skilimą, nes Vašingtonas žino, jog per krizes dažniausiai gali tikėtis sąjungininkų Europoje pagalbos, taip pat sulaukia jų svarbaus politinio palaikymo, Amerikai ginant savus interesus.

„Afganistanas pasibaigs – kada nors. Tai nenutiks rytoj, tačiau atsiras kas nors kita – nors negaliu nuspėti, kur ir kada. Vakarų šalims reikės veiklos įrankio, o kol neradome nieko geriau, norėčiau dar kurį laiką pasilaikyti Aljansą“, – JAV Nacionalinės gynybos universiteto Nacionalinio strateginių studijų instituto analitikas Leo Michelas neseniai sakė Londone.

Aut. teisės: 15min.lt

(1)
(0)
(0)

Komentarai (9)