Iš apsupties ištrūkę Ukrainos kariai papasakojo apie mūšių baisumus Debalcevėje  (10)

Ilgai kovęsi dėl strategiškai svarbios Debalcevės, tūkstančiai Ukrainos karių pasitraukė iš miesto. Mūšius, kurie nesiliovė net įsigaliojus paliauboms ir pasitraukimą, per kurį žuvo ne vienas bendražygis, šie vyrai prisimins visą gyvenimą, rašo „The Guardian“.

Ilga karinių automobilių eilė, aplūžę sunkvežimiai ir pagalbos automobiliai vakar judėjo į Šiaurę, palikdami savo pozicijas Debalcevėje. Kariai, kuriems pavyko ištrūkti iš griuvėsiais virtusio separatistų puolamo miesto, buvo lengvai atpažįstami – storu purvo sluoksniu padengtais veidais ir didelėmis akimis jie dairėsi autobusų, parvešiančių juos į Artemivską, į saviškių pozicijas.

Kai kurie ukrainiečių kariai šaudė į orą švęsdami, kad pavyko pabėgti gyviems, tačiau iš tiesų pasitraukimas iš Debalcevės žymėjo strateginę pergalę prorusiškoms jėgoms ir skaudų pralaimėjimą Kijevui.

Nenorėjo būti nelaisvėje ar mirti

Ketvirtadienį tūkstančiai Ukrainos karių pasitraukė iš Debalcevės. Dauguma iš miesto ėjo pėsčiomis per laukus ir miškus, norėdami pasiekti kitur esančias saviškių pozicijas.

„Mes žinojome, kad jei liksime ten, būsime arba paimti į nelaisvę, arba žūsime“, – kalbėjo savo karius iš Debalcevės vedęs leitenantas Jurijus Prekarija.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka teigė ketvirtadienį įsakęs pradėti „suplanuota ir organizuotą pasitraukimą“ iš Debalcevės – svarbios geležinkelio jungties tarp separatistų kontroliuojamų Donecko ir Luhansko miestų. Vis dėlto pasitraukimas nebuvo toks sklandus ir organizuotas, kaip tikino prezidentas. J. Prekarija teigė, jog įsakymas trauktis buvo duotas mūšio vietoje buvusių vadų, kai šie pamatė, jog situacija darosi katastrofiška.

Kiti kariai pasakojo, kad jiems traukiantis, separatistai šaudė ir buvo surengę pasalą.

Karo medikas Albertas Sardarianas prisiminė, jog buvo pabudintas 1 val. nakties. Kartu su dar 1 000 žmonių jis sėdo į šarvuotus automobilius ir traukėsi iš Debalcevės. Paryčiais jų kolona pakliuvo į separatistų pasalą, pražudžiusią ne vieną žmogų. Ukrainiečiai toliau turėjo tęsti pasitraukimą pėsčiomis, palikdami ten sužeistus ir negyvus.

„Ten buvo vaikinas, kuriam sprogimas nunešė ranką, – pasakojo medikas, – Aš tegalėjau sustabdyti jam kraujavimą ir paguldyti į patogią vietą, tikėdamasis, kad paskui mus atvyksiantys kariniai automobiliai jį paims“.

„Ten nebeliko jokio miesto, jis sugriautas, – kalbėjo vienas iš Debalcevės pasitraukęs karys. – Praėjus vos dviems valandoms nuo paliaubų įsigaliojimo ten prasidėjo baisūs dalykai. Gyventojai dabar slepiasi rūsiuose. Net negalėjome surinkti negyvėlių kūnų, nes separatistai be perstojo šaudė“.

„Tai buvo beprotnamis, tai buvo Čečėnija, – pasakojo ukrainietis Igoris Nekrasovas. – Negali pasitikėti rusais. Jie meluoja, meluoja, meluoja. Nemanau, kad paliaubos apskritai gali išdegti“.

Ilga, sunki kova

Miestas jau kurį laiką buvo apsuptas. Armijos medikai ir kariai pasakojo, kad apšaudymai ir išvažiavimuose prie Debalcevės išdėliotos minos nukirto amunicijos ir greitosios pagalbos tiekimą. Tokiomis sąlygomis ukrainiečiai ten kovojo jau savaitę.

Kijevo ginkluotosios pajėgos pranešė, kad per paskutines kelias dienas Debalcevėje žuvo 22 Ukrainos kariai, o dar 150 buvo sužeisti. Prezidentas P. Porošenka teigė, kad iš miesto pasitraukė 90 proc. karių, dalis jų vis dar įstrigę su separatistais.

Artemivsko lavoninės direktorius teigė, kad nuo antradienio sulaukė 23 karių kūnų. Daugybė jų turėjo šautines žaizdas, padarytas šovus iš arti.

Pergalė Kremliui ir separatistams

Rusijos valstybinės televizijos nuo ketvirtadienio rodė vaizdus, kuriuose matoma ant aukšto Debalcevės pastato iškelta separatistų vėliava, taip pat kelios dešimtys į nelaisvę paimtų ukrainiečių karių, separatistų vedamų keliu.

Miestas yra strategiškai svarbi transporto jungtis tarp separatistų kontroliuojamų Luhansko ir Donecko regionų. Jo užėmimas – didelė pergalė separatistams.

„Anglis iš Donecko Liaudies Respublikos bus vežama į Luhanską ir kitus miestus per Debalcevės geležinkelio sankryžą“, – gyrėsi Donecko lyderis Aleksandras Zacharčenka dar antradienį, o vėliau jis pats buvo sužeistas sprogmens skeveldros.

Debalcevės netektis kartu ir pergalė prezidentui Vladimirui Putinui, kurio valstybė rėmė separatistus sunkiąja ginkluote ir kariais.

Antradienį kalbėdamas Budapešte Rusijos prezidentas ragino Ukrainą atiduoti Delbacevę separatistams. Pasakojama, kad jau Minsko derybų metu V. Putinas norėjo pavėlinti paliaubų įsigaliojimo dieną, kad separatistai spėtų užimti Debalcevę.

Naujos viltys paliauboms?

Užsibaigusios kovos Debalcevėje gali įkvėpti naujų vilčių paliauboms, kurios buvo sulaužytos beveik iškart po to, kai įsigaliojo.

Sukilėlių lyderis A. Zacharčenka jau anksčiau kalbėjo, kad paliaubų bus laikomasi visur, išskyrus Debalcevę, kuri esą „teisėtai priklauso sukilėliams“.

Nors abi konflikto pusės pagal Minsko susitarimą turėjo pradėti atitraukti savo pajėgas, nei viena pusė to nepadarė, nes kovos Rytuose nesiliovė.

Tačiau Luhansko Liaudies Respublikos vadas Igoris Plotnitskis tikino, kad jo pajėgos jau atitraukia sunkiąją ginkluotę ir tikisi, kad tą patį padarys ir Kijevas. Tą patį teigė ir Donecko ginkluotųjų pajėgų vado pavaduotojas.

Tačiau pranešama, kad kovos trečiadienį tęsėsi ir Mariupolyje. Vietos organizacija „Mariupolio gynyba“ pranešė, jog separatistai šaudė automatais ir minosvaidžiais.

„Kokius susitarimus mes galime turėti su teroristais? Pagrindinė problema yra ta, kad mes susėdame prie stalo su teroristais ir pasirašome popierių. Tada pagal šį nieko vertą popierių mes keičiame savo politiką, – kalbėjo Ilja Kiva, Donecko regiono policijos vado pavaduotojas, kuris taip pat kovėsi Debalcevėje. – Ukrainos pajėgoms buvo leista imtis tik atsakomųjų priemonių po paliaubų įsigaliojimo. Ir štai vėl šie banditai pasinaudojo paliaubomis, kad mums suduotų klastingus smūgius“.

Ukrainos parlamento narys ir Donbaso bataliono vadas Semionas Semiončenka dėl pralaimėjimo Debalcevėje kaltino nevykusią Kijevo lyderystę. Rašydamas apie tai socialiniame tinkla „Facebook“, jis paragino armijos vadą Viktorą Muženką atsistatydinti.

„Kas mums sutrukdė Debalcevėje? Mes turėjome pakankamai vyrų ir ginklų, – rašė S. Semiončenka. – Problema buvo lyderystė ir veiksmų derinimas. Tai, kas įvyko, yra nekompetentingo vadovavimo kariams rezultatas, nors viską mėginama užmaskuoti propagandos audra“.

Parengė Jorūnė Kazlauskaitė

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(43)
(21)
(22)

Komentarai (10)