JAV apžvalgininkė: kiek gi galima nuolaidžiauti pasaulio bepročiams? Laikas prisiminti, kad branduolinį ginklą turime ir mes  (26)

Irano ir Rusijos vadovai – labai panašūs. Vladimiras Putinas nuolat primena, kad turi branduolinį ginklą, Hassanas Rouhani duoda suprasti, kad netrukus tokį gali pasigaminti. Kodėl Vakarai tyli apie savo branduolinę jėgą, klausia apžvalgininkė Anne Applebaum. Pateikiame jos komentarą, publikuotą „The Washington Post“.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vienas mano draugas juokiasi prisimindamas branduolines „pratybas“ vaikystėje, kurių metu reikėdavo mokykloje lįsti po stalais. Kito atmintyje gyvi vaikystės prisiminimai su nuotraukomis, kuriose – grybo formos debesys. Ant senesnių pastatų kai kur JAV vis dar galima pamatyti išblukusius ženklus, kad ten yra slėptuvės. Šiandien jie atrodo keisti, pridedantys šarmo gatvei – panašiai taip, kaip senovinio stiliaus šviestuvai.

Politikoje diskusijos apie branduolinius ginklus pasitraukė į teorijos pasaulį. Mes kalbama apie „branduolinio ginklo platinimą“ kaip apie neigiamą dalyką, o JAV prezidentai periodiškai pasiūlo utopines vizijas apie pasaulį be branduolinių ginklų.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo mes Vakaruose (ne tik JAV, bet ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje) elgiamės taip, tarsi branduoliniai ginklai išvis neegzistuotų ir nebūtų svarbūs. Tačiau jie egzistuoja, ir jie yra svarbūs. Jie ir toliau iš esmės formuoja tarptautinę politiką, nors mes to dažnai ir nepripažįstame.

Tiesa, kodėl Ukrainai neduodame ginklų

Rusijos karas Ukrainoje yra puikus pavyzdys. Žvelgiant paviršutiniškai, glumina tai, kad NATO – didžiausias ir galingiausias karinis aljansas pasaulyje, disponuojantis pažangiausiomis JAV technologijomis, negali padėti Ukrainai, esančiai NATO prieangyje. Turiu omenyje, negali suteikti bent kelių prieštankinių ginklų demokratinei šaliai, kuri gina save nuo kleptokratinės autoritarinės valstybės.

Nors JAV anksčiau yra padėjusi valstybėms apsiginti, dabar negali padėti Ukrainai. Visi pasiteisinimai – nesąmoningi. Vokietijos kanclerė kartoja, kad nėra „karinio sprendimo“ šiam konfliktui, nors jis akivaizdžiai yra. JAV prezidentas toliau mėgina sumenkinti Rusijos-Ukrainos karą iki „regioninės problemos“, kai jis toli gražu tik toks nėra.

Niekas nenori pripažinti tiesos: mes Ukrainai neparduosime net gynybinių ginklų todėl, kad Rusija yra branduolinė valstybė, ir kad Rusija mums apie tai vis primena. Praėjusį mėnesį Rusijos valdžia paskelbė, kad raketas, galinčias nešti branduolinį ginklą, dislokavo Kaliningrade – iš ten galima pasiekti Varšuvą, Stokholmą ir galbūt net Berlyną. Norėdami savo jėgą dar labiau pabrėžti, kelias raketas dislokavo ir Kryme.

Per paskutinį NATO susitikimą, Rusija staiga nusprendė išsitraukti savo branduolinius ginklus ir „treniruotis“ juos užtaisant. 2009 m. per karines pratybas Rusija taip pat „treniravosi“ suduoti branduolinį smūgį Varšuvai. Žinoma, tai yra blefai ir grasinimai, kurie skirti visus priversti jaudintis. Tačiau kadangi yra bent jau menka tikimybė, jog Vladimiras Putinas yra pakankamas beprotis, kad nužudytų milijonus žmonių, šie grasinimai veikia.

Kalbant su Iranu svarbiausia – branduolinis ginklas

Blefai ir grasinimai taip pat suveikė ir Iranui, kuris dar neturi branduolinių ginklų, tačiau grasina, kad taip gali būti jau neilgai. Tiesa ta, kad Irano režimas kelia milžinišką grėsmę savo piliečiams, kurių vienas neseniai buvo nuteistas myriop už „pranašo įžeidimą“. Pavojus taip pat yra visoms aplinkinėms valstybėms.

Be Irano paramos Basharui al Assadui Sirijos krizė tikriausiai būtų buvusi išspręsta dar prieš atsirandant „Islamo valstybei“. Irano parama padeda išsilaikyti „Hezbollah“ ir kitoms teroristinėms organizacijoms. Kai kas mano, kad Irakas netrukus taip pat taps satelitine Irano valstybe.

Nepaisant to, Vakarų diplomatija Irano atžvilgiu ilgą laiką buvo beveik išimtinai sukoncentruota į vieną aspektą – branduolinius ginklus. Kadangi yra bent jau menka tikimybė, jog „Islamo valstybė“ yra pakankami bepročiai, kad ne tik įsigytų branduolinį ginklą, bet ir jį panaudotų nužudant milijonus žmonių, tokia taktika veikia.

Neminėsi savo jėgos – pralaimėsi

Tai labai įdomus apsikeitimas vaidmenimis. Devintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos vadovybė bijojo kaubojaus Baltuosiuose rūmuose – asmens, kuris buvo toks pakvaišęs, jog juokavo apie pasirašymą įstatymo, kuris visiems laikams uždraustų Rusiją. Jie bijojo, kad jis paspaus mygtuką ir pasiųs branduolinę raketą į Rusiją.

Šiandien mes bijome pamišėlių užsienio valstybėse, o mūsų pačių didelis branduolinis arsenalas lieka nepaminėtas. Vakarų politinė klasė gėdijasi, kad toks iš viso dar egzistuoja.

O tai – paradoksas – yra ypatingai pavojinga. Jeigu mes tikrai norime apsaugoti save ir savo sąjungininkus, mes turėtumėme karts nuo karto užsiminti apie NATO branduolinius ginklus. Nėra jokio reikalo atgaivinti Šaltojo karo, tačiau žodžio „atgrasymas“ atgaivinimas nėra tokia jau bloga mintis. Net jeigu tą padarytume tik tam, kad priverstume pamišėlius du kartus pagalvoti prieš pradedant branduolines pratybas ar slapta sodrinant plutonį.

99 proc. branduolinės strategijos yra kvailas psichologinis žaidimas, ir niekas jo nežaidžia kupini entuziazmo. Tačiau jeigu išvis atsisakai jį žaisti, tuomet pralaimi.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: 15min.lt
(108)
(30)
(78)

Komentarai (26)