Kodėl net pačios galingiausios pasaulio valstybės nieko negali padaryti su Š. Korėjos branduoliniais bandymais: tokios situacijos pasaulyje dar nėra buvę?  (3)

Šeši variantai, kaip galima būtų paveikti Kim Džonguno režimą – vienas už kitą beviltiškesni

Rugsėjo 3 dieną KLDR atliko dar vieną, jau šeštąjį šalies istorijoje, branduolinį bandymą. Oficialiai tai yra „vandenilinė bomba balistinėms raketoms“. Ar taip yra iš tiesų, ar Pchenjanas išbandė įprastą atominę bombą – netrukus nustatys specialistai, nors sprendžiant iš sprogimo galios, antrasis variantas kol kas atrodo labiau tikėtinas.

Greitai išvysime įprastą sceną: Vašingtono, Tokijo, Maskvos, Seulo, Pekino ir kitų sostinių pareiškimų chorą, kad „Šiaurės Korėja pažeidė tarptautinę teisę ir Saugumo Tarybos rezoliucijas“. Todė ST sušauks eilinį posėdį, priims dar vieną sankcijų paketą – ir gyvenimas tekės sena vaga iki kito bandymo.

Problema ta, jog kad ir kaip didžiosioms valstybėms norėtųsi priversti Šiaurės Korėją nutraukti raketinius branduolinius eksperimentus, iš šių planų, štai jau 10 metų, nieko doro nepavyksta – ir, panašu, nepavyks. Nes iš visų dabar turimų veiksmų variantų, nė vienas, deja, neveikia.

Variantas 1.

KLDR pripažinimas branduoline valstybe

Pirma, ką galima padaryti – pripažinti KLDR branduoline valstybe mainais į neplatinimo garantijas. Tačiau taip iš karto kyla dvi problemos. Pirma, nėra jokios priežasties manyti, kad Šiaurės Korėja laikysis pažado – kalbame apie vienintelę valstybę, pasitraukusią iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir šalį, nuolat laužančią susitarimus su visais įmanomais partneriais.
Antra, tai, žinoma, reikš, kad nuo šiol bet kuri šalis gali apsirūpinti atominiu ginklu – ir į tai bus žiūrima pro pirštus. „Branduoliniam klubui“ tokia perspektyva visiškai nepriimtina.

Variantas 2.

Derybos

Derėtis su KLDR, kaip tai siūlo, pavyzdžiui, Rusijos prezidentas, galima. Tik bėda, kad derėtis, kaip rodo visų ankstesnių metų praktika – maža prasmės. Visų derybų rezultatas buvo vienas ir tas pats: KLDR mainais į didelę kompensaciją sutikdavo sustabdyti branduolinę programą, tačiau po metų dviejų vėl grįždavo prie vis pavojingesnių raketinių ir branduolinių žaidimų ir ciklas prasidėdavo iš naujo.

Variantas 3.

Įvesti sankcijas

Kiekvienas naujas bandymas pažymimas nauju sankcijų paketu. Taip viliamasi dviejų scenarijų: pirma, kad pragyvenimo lygiu pasipiktinusi liaudis režimą nuvers, o antra, kad režimą gali nuversti elitas (irgi pasipiktinęs savo gyvenimo lygio kritimu – tarkime, prabangos prekių nepasiekiamumu).
Tuo tarpu pirmasis scenarijus gali įvykti tik šalyje, kur yra bent kokia nors pilietinės visuomenės užuomazga. Tačiau Šiaurės Korėjoje nė vienas politinis pasisakymas negali nė truputėlio nukrypti nuo modelio „vadovybei – ryžtingas taip!“. Liaudis blogiau maitinsis, badaus, bėgs iš šalies – bet kad Šiaurės Korėjoje būtų įmanoma revoliucija, reikia, kad šalį ne vieną dešimtmetį valdytų žmonės, gerokai liberalesni už Kim Džonguną.
Elito požiūriu, reikalai atrodo kiek kitaip. Taip, iš tiesų, tariamam valstybės saugumo generolui pulkininkui Pakui gali nepatikti, kad dėl sankcijų jo sūnus negalės vykti mokytis Šveicarijon, o žmonai gimtadienio proga jis negalės padovanoti prancūziško šampano butelio. Labai gali būti, kad Pakas asmeniškai Kim Džongunui šiltų jausmų nepuoselėja (pavyzdžiui, jeigu šis įsakė sušaudyti jo draugą) ir progai pasitaikius, visai nesibodėtų išvysti jaunąjį Kimą kartuvėse, o save – Tėvynės gelbėjimo komiteto pirmininko krėsle. Tačiau, visų pirma, Pakas nėra tikras, kad perversmas pavyktų: keli tokie bandymai jau buvo ir baigėsi šnipštu. Antra, Pakui būtų sudėtinga surinkti bendrininkus – generolai mirtinai įbauginti nuolat aukščiausio elito atžvilgiu vykdomu teroru (Stalino ketvirtojo dešimtmečio gale irgi niekas nenuvertė). Trečia, Pakas nėra tikras, kad po perversmo į jį nesitaikys tariamas generolas leitenantas Čchve. Ir galiausiai, Pakas visiškai nėra tikras, kad perversmas nesibaigs KLDR griuvimu – o tada jo paklaus, kaip jis, būdamas majoru, įsakė sušaudyti merginą karę, kai šiai išsprūdo Kim Irseno portretas, ir kaip jis, būdamas vyresniuoju pulkininku, reikalavo kyšio iš areštuoto sūnaus motinos, ir kaip jis jau būdamas generolu majoru, globojo narkotikų prekeivius Chesane.
Tad, generolo pulkininko Pako požiūriu, kur kas patikimiau bus tiesiog nusiųsti sūnų į Užsienio kalbų universitetą (o į Šveicariją jis vyks dirbti diplomatu), o sutuoktinei vietoje vyno padovanoti vietinės gamybos sagę – panašią į tą, kokią nešioja pati Vado žmona. Ir jokios sankcijos jo neįtikins priešingai.

Variantas 4.

Išklibinti Šiaurės Korėjos režimą

Kaip tai būtų galima padaryti? Mėtyti šalyje elektronines laikmenas su filmais, enciklopedijomis, knygomis ir serialais, o taip pat ŠK elito narius ir jų vaikus dažniau kviesti į užsienį? Problema ta, kad panašius veiksmus vykdant valstybiniu lygiu, toks aktyvumas kaip mat susilauks Kinijos pasipriešinimo, kurios planuose suvienytos Korėjos su amerikiečių bazėmis pašonėje visiškai nėra.

Variantas 5.

Vykdyti taškines karines operacijas

Pirmasis jėgos panaudojimo variantas – taškiniai smūgiai KLDR, siekiant likviduoti strategiškai svarbias raketinės branduolinė programos dalis ar paties Kim Džonguno nužudymas. Tačiau nėra jokių garantijų, kad KLDR į tokias operacijas neatsakys, ir kad ji neperaugs į tikrą karą. Šiaurės Korėjos vadovybei visiškai nesunku šalia numanomų taikinių įkurti mokyklas ir vaikų darželius, o po to pasauliui rodyti „žvėrišku amerikiečių imperialistų antpuoliu“ nužudytų vaikų fotografijas. Kažin ar toks scenarijus patiktų JAV.

Variantas 6.

Pradėti visavertį karą

Ir galiausiai, kariauti tikro karo niekas nesiims, nes toks karas neišvengiamai reikštų Seulo užliejimą artilerijos ugnimi, kas reikštų gausias žmonių aukas ir sugriovimus Pietų Korėjos sostinėje. Tokia įvykių eiga nepriimtina nei Jungtinėms Valstijoms, nei Pietų Korėjai, todėl visaverčio karinio įsiveržimo vykdyti niekas nesiryš.

Patas

Tarptautinė bendruomenė praktiškai atsidurė patinėje situacijoje, o Šiaurės Korėja gali ir toliau vystyti savo raketų ir branduolinę programą. Aišku, sankcijos didės ir plėsis, tačiau tai reikš ir taip skurdžių Šiaurės Korėjos gyventojų gyvenimo lygio mažėjimą, su Šiaurės Korėja dirbančių kinų verslininkų bankrotus, o pagrindinio savo tikslo – Šiaurės Korėjos raketų ir branduolinės programos sustabdymo – jos nepasieks.
Kažkuriuo metu Pchenjanas gali sustoti ir pats, nusprendęs, kad jau turi pakankamas branduolinių ginklų ir jų pristatymo priemonių atsargas, kurios ilgai bus jo saugumo garantas, o kaip šantažo ir išpirkos tiekimo reikalavimo instrumentas programa jau nebeefektyvi. Tačiau to, pagal viską sprendžiant, dar teks ilgai laukti, lig tol tai iš tiesų problema be sprendimo.

F. Tertickij
Orientologas, gyvenanis Seule
republic.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(19)
(3)
(16)

Komentarai (3)