Viktor Denisenko. Rusijos laivynas: tarp mitų ir realybės  (12)

Tarp vadinamųjų Rusijos patriotų populiarus posakis, kad Rusija turi tik du sąjungininkus – kariuomenę ir laivyną. Šis posakis, nors ir nėra naujas, atspindi šiuolaikinės rusiškos propagandos principus – virtualų gyvenimą tarp potencialių priešų, tik ir svajojančių „pavergti Rusiją“, „primesti jai savo valią“ ar tiesiog „ją užgrobti“.

Tokio pobūdžio pranešimus daugiau ar mažiau atvirai transliuoja Kremliui pavaldžios žiniasklaidos priemonės, sukurdamos „tinkamą kontekstą“. Tokioje situacijoje karinių pajėgų vaidmuo natūraliai išaukštinamas. Karinis Rusijos laivynas yra labai svarbus šios paradigmos elementas.

Stiprus laivynas – stipri šalis

Rusų istorinėje sąmonėje laivyno konceptas užima tikrai ne paskutinę vietą. Rusijos laivyno kūrėjas buvo Petras I, garsėjęs kaip caras reformatorius, modernizavęs tuometinę Rusiją, padėjęs jai pavyti Europą. Vėliau Rusija užėmė deramą vietą tarp svarbiausių jūrinių valstybių. Galima priminti, kad ilgą laiką laivynas buvo didžiųjų šalių pajėgumo rodiklis – dominavimas jūrų ir vandenynų platybėse reikšdavo dominavimą pasaulyje.

Sovietmečiu laivynas buvo svarbi bendros karinės galybės dalis. Neišvengė jis ir stipraus ideologizavimo – nebuvo pamirštas jūreivių vaidmuo 1917 metų spalio perversme, o kreiseris „Aurora“ buvo ir tebėra vienu ryškiausių revoliucijos simbolių.

Šiandieninį Rusijos laivyną sudaro keturi atskiri operatyviniai strateginiai susivienijimai:

  • Šiaurės laivynas;
  • Ramiojo vandenyno laivynas;
  • Juodosios jūros laivynas;
  • Baltijos laivynas.

Rusijos karinį laivyną sudaro strateginės branduolinės pajėgos ir bendros paskirties pajėgos, į kurių sudėtį įeina antvandeninės ir povandeninės pajėgos, jūrinė aviacija, jūrų pėstininkai ir pakrantės apsaugos pajėgos.

Šiandien, kai Rusijos valdžia vadovaujasi „prarastos didybės atgavimo“ ideologija, laivyno faktorius ir vėl plačiai naudojamas propagandinėse kovose. Apie tai byloja pastarųjų metų įvykiai, kuriuos vertėtų trumpai priminti.

Propagandiniai žygiai

2007 metų gruodžio 5 dieną suvienyta skirtingų Rusijos laivynų grupė išvyko į žygį, siekiantį Viduržemio jūrą ir Atlanto vandenyną. Grupės sudėtis: sunkusis lėktuvnešis „Admiral Sovetskogo Sojuza Kuznecov“, karo laivai „Admiral Čabanenko“ ir „Admiral Levčenko“ bei trys aprūpinimo laivai. Žygis buvo sėkmingas, nors tiek pačioje Rusijoje, tiek ir už jos ribų atsirado nemažai skeptikų, tvirtinančių, kad jau nenauji laivai dėl savo būklės tokio kelio gali ir neįveikti. Žygiui pasibaigus Rusija pompastiškai paskelbė apie savo „sugrįžimą į pasaulio vandenyno platybes“. Faktiškai laivai savo užduotį įvykdė – jų žygio tikslai buvo propagandinio pobūdžio.

Į kitą panašų žygį atominis kreiseris „Piotr Velikij“ ir tas pats karo laivas „Admiral Čabanenko“ išsiruošė 2008 metų rugsėjį. Šie laivai pasiekė Venesuelą ir kartu su jos laivynu atliko karines pratybas. Tai taip pat buvo interpretuojama kaip veiksmas, turintis pirmiausia nemažai simbolinių reikšmių. Šiuo žygiu buvo bandoma pasiųsti tam tikrą signalą JAV, o gal net atsakyti į Amerikos veiksmus, kai po Rusijos ir Gruzijos konflikto rugpjūčio mėnesį JAV, palaikydamos Tbilisį, pasiuntė prie Gruzijos krantų savo karinius laivus. Bet kuriuo atveju propagandinio triukšmo dėl Rusijos ir Venesuelos bendrų pratybų buvo nemažai, nors jų reikšmė ir pasiektas rezultatas yra gana abejotini.

Rusija bando įtvirtinti „atgautą didybę“ grįždama prie šaltojo karo praktikos. Visai neseniai pasirodė pranešimas apie du Rusijos povandeninius laivus, pastebėtus netoli JAV teritorinių vandenų. Tačiau ir tai galima priskirti vien prie siekio padaryti įspūdį (labiau saviškiams nei amerikiečiams).

„Dviejų Rusijos povandeninių laivų apsilankymas šalia JAV krantų – silpnas praeities didybės šešėlis. Be to, triukšmas, kuris kilo dėl šių povandeninių kreiserių, byloja apie šio kovinio budėjimo nesėkmę. Galima numanyti, kad juos preciziškai seka JAV karo laivyno gynybos sistemos. Karo atveju tai reikštų jų sunaikinimą“, – mano ekspertas Vladimiras Tiomnyj. Jis irgi pritaria nuomonei, kad šios akcijos, kaip ir ankstesnių, tikslas yra grynai propagandinis.

Rusijos laivyno realybė

Pažvelgus giliau, po propagandiniu šydu, matyti, kad Rusijos laivyno padėtis yra ne tokia optimistinė, kaip galėtų pasirodyti. Daugelis ekspertų mano, jog jis išgyvena stiprų nuosmukį. Juk dideliam laivynui išlaikyti reikia didžiulių investicijų. Rusijos laivynas greitai sensta, nes dauguma jo laivų pastatyti dar sovietmečiu, o naujų kovinių laivų statyba užtruko (kai kurie jų moraliai paseno dar nespėjus pastatyti). Tokios yra pagrindinės Rusijos laivyno problemos.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo didžiausias dėmesys Rusijos laivyne buvo skiriamas strateginių branduolinių pajėgų stiprinimui ir plėtrai. Šios pajėgos ir „suvalgė“ didžiąją dalį visų laivyno gautų finansų. Rūpinimasis kitomis karo laivyno pajėgomis dažniausiai apsiribodavo esamos padėties palaikymu.

Įdomūs faktai išaiškėja lyginant Rusijos laivyno ir „potencialaus priešo“ – JAV laivyno pajėgumus. Kai kuriuos parametrus net sunku lyginti. Pavyzdžiui, Rusijos laivynas šiuo metu turi tik vieną sunkųjį lėktuvnešį, o JAV laivyne tokios klasės laivų yra 12. Amerika akivaizdžiai pirmauja pagal atominių povandeninių laivų, kreiserių ir desantinių laivų skaičių. Kai kuriais paskaičiavimais, JAV karinio laivyno pajėgumai (nevertinant branduolinio potencialo) yra 68 proc. didesni negu Rusijos laivyno.

Nemažai problemų kyla ir dėl naujausios laivynui skirtos balistinės raketos „Bulava“. Rusijos propaganda kalba apie ją kaip apie naujos kartos ginklą, kuriuo turėtų būti apginkluoti moderniausi – „Borej“ klasės – povandeniniai laivai. Tačiau neaišku, kada iš tikrųjų šios raketos papildys laivyno ginkluotę. „Bulava“ raketų kol kas negalima pavadinti patikimu ginklu, nes iš 11 bandomųjų startų daugiau negu pusė buvo nesėkmingi, o visiškai sėkmingu pripažintas tik vienas. Paskutinis „Bulava“ raketos bandymas buvo įvykdytas šių metų liepos 15 dieną. Be to, kai šis straipsnis buvo rašomas, pasirodė informacija, kad, jeigu ir kiti bandymai bus nesėkmingi, projektas apskritai gali būti nutrauktas.

Išvados

Mitinis Rusijos laivyno pajėgumas ir realybė skiriasi kaip diena ir naktis. Žinoma, Rusija gali džiaugtis savo „dominavimu jūroje“ per praėjusių metų konfliktą su Gruzija, nors vargu ar pajėgtų galynėtis su bendromis NATO pajėgomis ar net vien su JAV laivynu. Tačiau Rusijos valdžiai, ko gero, tai nelabai rūpi, nes „karas“ su Vakarais rimtai kariaujamas tik propagandos fronte. Kremlius puikiausiai supranta, kad NATO neketina užpulti Rusijos, o visos kalbos apie „priešų žiedą“ aplink šalį skirtos vidiniam vartojimui – tokiomis kalbomis bandoma atitraukti visuomenės dėmesį nuo realių vidaus problemų.

Svarbu ir tai, kad globalaus konflikto atveju pagrindiniu, daug ką lemiančiu veiksniu greičiausiai būtų branduolinė ginkluotė, kuriai Rusijoje skiriama pakankamai daug dėmesio. Laivynas yra svarbus tiek, kiek jis yra susijęs su branduolinėmis pajėgomis (šiuo metu tai 26 atominiai povandeniniai laivai, apginkluoti balistinėmis raketomis; iš jų apie trečdalis negali vykdyti kovinių užduočių – yra remontuojami arba laukia remonto). Tad Kremliuje tikriausiai kartkartėmis susimąstoma, ar tikslinga išlaikyti didelį ir gana gremėzdišką laivyną, kurio reikšmė jau nebėra tokia svarbi kaip kadaise.

Faktiškai šiandien svarbiausia Rusijos laivyno „kovinė“ užduotis – palaikyti valdžią propagandiniuose karuose, įnešti savo indėlį į „besistojančios nuo kelių“ Rusijos konceptą ir mitą apie nenugalimą karinę galybę. Ką gi, su šia užduotimi laivynas susidorojo. Tačiau, apibendrinant ekspertų nuomones, galima teigti, kad realiai Rusijos laivynui artimiausiais dešimtmečiais teks didesnė ir svarbesnė užduotis – išlikti.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Viktor Denisenko

(0)
(0)
(0)

Komentarai (12)