A. Piatkovsky: kaukazietiška tamsioji pusė  (0)

Rusijos valdžia neseniai ėmė demonstruoti masines saugumo priemones, kurios bus įgyvendintos iki 2014 m. Sočio žiemos olimpinių žaidynių. Ji turi pagrindo nerimauti. Smurtas Šiaurės Kaukaze tampa jau nebe rimtu regioniniu konfliktu, bet vis labiau egzistencine grėsme visai Rusijos Federacijai – evoliucija, kuri atspindi beveik visas valdžios klaidas, nesėkmes ir nusikaltimus.

Du karai su vietiniais separatistais (1994–1996 m. ir 1999–2006 m.) buvo kovojami Čečėnijoje, tariamai siekiant išsaugoti Rusijos teritorinį integralumą. Rusai šiuose karuose siekė parodyti, kad čečėnai taip pat yra Rusijos piliečiai, tačiau tai buvo daroma griaunant miestus ir kaimus, kankinant bei žudant civilius. Todėl nieko nestebina, kad čečėnai ir kiti Kaukazo gyventojai nelabai jaučiasi rusais.

Realiai Rusija pralaimėjo karą su čečėnų separatistais. Laimėtojas yra Ramzanas Kadyrovas, kuris yra Rusijos premjero Vladimiro Putino paskirtas asmuo, bet realiai nepriklausomas nuo Kremliaus, iš kurio gauna stiprią finansinę paramą ne tik dėl formalaus lojalumo deklaravimo, bet ir dėl jo viešo V. Putino apsikabinimo.

Karas su separatistais Šiaurės Kaukaze išsirutuliojo į karą su islamo fundamentalizmu. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas dažnai ragina ekstremistus „sudeginti iki pelenų“ ir imtis bausmių. Atsižvelgiant į federalinių pajėgų moralę (arba jos nebuvimą), dėl tokios prezidento retorikos gali padaugėti brutalumo ir neteisminių žudynių Šiaurės Kaukaze. Toks sąmyšis pasitarnavo tik naujų savižudžių sprogdintojų bangai.

Iš tiesų paradoksalu, kad šiuo metu islamistai praranda savo įtaką arabų pasaulyje, o jų pozicijos Šiaurės Kaukaze stiprėja, kur Kremlius kovojo 12-os metų karą, nesuprasdamas įvyksiančios tragedijos masto – pilietinis ir etninis karas, dėl kurio Kremlius pats prisiima didelę atsakomybę.

Už duoklę, kurią Kremlius moka R. Kadyrovui ir kitų Kaukazo respublikų korumpuotam elitui, yra perkami rūmai ir auksiniai pistoletai vyrams, kurie regiono jaunimą, bedarbį ir nepasiturintį, veda į islamo revoliucijos kelią. Visame Kaukaze užaugo karta, visiškai praradusi ryšį su Rusija ir vis labiau pasiduodanti verbavimui į Alacho karių gretas. Beveik neįveikiamas mentaliteto atotrūkis tarp rusų ir Kaukazo jaunimo matomas Rusijos miestų gatvėse.

Apskritai rusai ir kaukaziečiai vis labiau svetimėja. Visgi nei Kremlius, nei Šiaurės Kaukazo sąjungininkai nėra pasiruošę formaliai separacijai: Kremlius išlieka atsidavęs imperinėms iliuzijoms apie „privilegijuotų interesų zoną“, besitęsiančią už Rusijos sienų, o R. Kadyrovas ir kiti valdo kaip nepriklausomi autokratai, laimingi, galėdami priimti šalpą iš Rusijos valstybės biudžeto. Ironiška, kad Šiaurės Kaukazo islamistai taip pat nenori atsiskirti: jie svajoja apie kalifatą, apjungsiantį daugiau Rusijos teritorijos nei vien Šiaurės Kaukazas.

Andrejus Piatkovsky – rusų politologas ir publicistas.

Pagal www.project-syndicate.org informaciją.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Andrejus Piatkovsky

(0)
(0)
(0)

Komentarai (0)