Georgas Sorensenas. Pasaulio (ne)tvarka ir demokratijos kaina  (4)

Siekdamos pasaulyje įvesti tam tikrą, dažniausiai sau patogią ir priimtiną ,tvarką, valstybės dažnai žaidžia politinius žaidimus, kad ir nulinės sumos žaidimą. Jos yra parengusios ir dar parengs daugybę paktų, susitarimų dėl energetikos ar saugumo, žmogaus teisių ar prekybos.

O tai, kas turėjo būti slapta, paviešins naujas J. Assangeas ar kita „WikiLeaks“ forma. Šiame kontekste ypač svarbios Georgo Sorenseno įžvalgos, išdėstytos Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute kovo mėnesį skaitytose paskaitose „Pasaulio tvarka 2011“ bei „Demokratija ir demokratizacija“, kuriomis ir paremtas šis straipsnis. G. Sorensenas yra tarptautinės politikos ir ekonomikos profesorius, šiuo metu dirbantis Arhuso universitete (Danija).G. Sorensenas pradeda nuo to, kad pagrindiniai pasaulio tvarkos vienetai yra valstybės, kurios vystosi panašiomis arba skirtingomis kryptimis. Nuo valstybės sąvokos yra neatsiejama pilietybė, visuomenė ir jos vieta valstybėje. Tačiau siaurąja prasme valstybė yra suvokiama kaip valdžia ar režimas.

Tai buvo ypač akivaizdu šaltojo karo metais, kai beveik visas pasaulis buvo pasidalijęs į Rytų ir Vakarų aljansus. G. Sorensenas mini įvairias pasaulio tvarkos etiketes, tokias kaip „konfliktas“, „istorijos pabaiga“, „sugrįžimas“, „karas su terorizmu“, „artėjanti anarchija“. Kaip ten bebūtų, pasaulio tvarka turėtų suteikti vadinamąją „gero gyvenimo“ galimybę, kuri daugumai reiškia pasiturimą gyvenimą, laisvę, išsilavinimą. Daugelis girdėjome S. Huntingtono civilizacijų konflikto teoriją apie konfliktą tarp Vakarų ir likusio pasaulio, pabrėžiančią destruktyvų radikalaus islamo vaidmenį. Šią teoriją galima kvestionuoti, bet tautų kultūros ir identiteto skirtumai gali privesti prie rimtų konfliktų. Todėl toks svarbus yra stabilumo palaikymas bent jau balansuojant tarp karo ir taikos.

Čia pažymėtina taikaus konfliktų sprendimo galimybė, tarptautinės institucijos, bendros valstybių pripažįstamos vertybės, didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė. Dėl šių dalykų karas tarp konsoliduotų tautinių valstybių nėra labai tikėtinas, o sienos iš esmės yra gerbiamos. O akivaizdus įtemptų valstybių santykių ir susiskaldymo šalių viduje pavyzdys yra Artimieji Rytai. Tarkim, Libijos sukilėliai kovoja už savo, kaip laisvų žmonių, teises, gina gražius idealus ir kaip jų siekiamybė galėtų būti nurodoma demokratija.

Tačiau kovotojai neturėtų pamiršti, kad pradiniame taške demokratija nėra tiesiausias kelias į ekonominį augimą ir gerovę. Aišku, galima pasipelnyti iš valstybių ekonominės ar politinės tarpusavio priklausomybės, bet silpnos valstybės dažnai neturi ko pasiūlyti. Net ir gana stabilios demokratijos susiduria su nekilnojamojo turto kainų burbulais, o dabartinės krizės akivaizdoje ir su valstybės skola. Tad ką jau kalbėti apie tuos, kurie siekia galimybės žengti pirmuosius žingsnius į demokratiją.

Stabilumą demokratijoje bent jau bando palaikyti valstybinės ir tarpvalstybinės institucijos. Tarpvalstybinių institucijų tinklas gana platus, jos yra universalios, specialiosios ar regioninės. Šios institucijos padeda valstybėms bendradarbiauti, nors jų veikimas ekonominės krizės metu nebuvo darnus. Kyla klausimas, ką išties gali tokios tarpvalstybinės institucijos kaip G7/8, G–20, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija, kokie realūs jų įtakos svertai ir galia. Jungtinių Tautų reformų, atitinkančių šiuolaikinio pasaulio reikmes, nebuvimas taip pat rodo tarptautinių santykių koordinavimo neefektyvumą.

Įvairių institucijų darbotvarkėje vis dažniau atsiranda aplinkosaugos klausimų, todėl sveikintinas situacijos supratimas ir tarpvalstybinis bendradarbiavimas, tačiau vis dar trūksta rimtų įsipareigojimų ir sutarimo, kas mokės už reikalingas priemones. Sudėtinga tai, kad aplinkosaugos problemos, nors ir palyginti naujos, yra labai kompleksiškos. Jų sprendimas – ateities iššūkis.

G. Sorensenas pabrėžia liberalią dilemą, apimančią pasaulio tvarkos sudėtines dalis. Kyla klausimas, kokias vertybes pasirinkti, pavyzdžiui, pagarbą valstybės suverenitetui ir teisei viduje tvarkytis kaip tinkamai ar pareigą apginti valstybėje tuos, prieš kuriuos ji taiko represijas ir pažeidžia žmogaus teises. Renkantis svarbu gerbti ir kitokius prioritetus, negu pats vadovaujiesi, bet žodžio ar susirinkimų laisvių tikrai nereikėtų užmiršti. Danijos karikatūrų atvejis (kai danų laikraštis išspausdino pranašo Mahometo karikatūras, kurios, musulmonų supratimu, įžeidžia jų religinius jausmus) yra kaip tik toks skirtingų pasaulio tvarkos sampratų susidūrimo pavyzdys. Čia nėra lengvų kompromisų ar atsakymų.

Galbūt karikatūrų skandalą galima suvokti kaip demokratijos plėtros pasekmę. Demokratijos prigimtis apima tikrai daugiau, negu nurodo „Freedom House“ indeksas. Kol įsitvirtina valstybėje, demokratija susiduria su iššūkiais, kartais vyksta progresas, kartais trypčiojama vietoje. Jau vien pasitelkus Rusijos ir Kinijos pavyzdžius gali kilti klausimas, ar demokratija yra vertybė ir siekiamybė.

Kita vertus, dar kartą prisiminkime įvykius Artimuosiuose Rytuose. Entuziazmas vis dėlto turi savybę praeiti, o demokratijos konsolidacija – gana komplikuotas procesas, ją sunkiau pasiekti. Laisvi ir teisingi rinkimai – geras ženklas, bet jis dar nereiškia stabilios demokratijos. Tai ypač akivaizdu, kai valstybėms trūksta efektyvių ir atsakingų institucijų, tinkamai funkcionuojančios ekonomikos, brandžių nacionalinių bendruomenių.

Teoriškai demokratija turėtų nešti pasauliui pažangą, tobulėjimą ir taiką. Vis dėlto žmonėms ji dažnai atneša nusivylimą, demokratinės viltys greitai nuslopsta. Dalyvavimas valdyme, konkuravimas, teisės žmonėms skamba gražiai, bet gyvenimo standartai nekyla taip greitai, kaip žmonės tikisi. Be to, padėtis nebūtinai keičiasi į gerąją pusę, ima trūkti visuomenės vieningumo.

Kelias į demokratiją buvusiai nedemokratinei valstybei yra didelis pokytis, jis tiesiogiai neužtikrina stabilaus ekonominio augimo, neretai klesti skurdas, ekonominė ir politinė krizė, teisėtumo stoka. O iš valstybės taip pat negalima per daug tikėtis, nes dažniausiai trūksta stiprių, institucionalizuotų politinių partijų, rinkimai yra pernelyg sureikšminami, reformų įgyvendinimas dažnai pakimba kalbų lygmenyje.

Kad demokratija valstybėje išsilaikytų, reikalinga visuomenės parama. Pavyzdžiui, piliečių įsitraukimas į visuomeninę veiklą ir aktyvumas gali padėti kovoti su korupcija, juk kartais spaudimu valdžiai pasiekiama ir teigiamų dalykų. Visuomenei demokratija suteikia galimybę diskutuoti ir sutikti iššūkius, kurių gausu globaliame pasaulyje. Niekam ne paslaptis, kad demokratija – sudėtingas žaidimas, kuriam nesvetimas kompleksiškumas ir bent jau teorinės Vakarų vertybės. Esmė ta, kad skirtingos valstybės ir renkasi skirtingai.

Juk demokratija, pasak G. Sorenseno, suteikia visuomenės sukurto produkto perskirstymo galimybę bei politinę ir teisinę piliečių lygybę, tačiau joje gali išlikti didesnis ar mažesnis ekonominio ir politinio elito dominavimas. Taip yra dėl to, kad neturtingieji yra neorganizuoti ir susiskaldę. O štai taip smerkiami autoritariniai režimai kartais yra daug efektyvesni, ypač valstybės augimas ir ekonominė galia. To pavyzdžiai galėtų būti Kinija ir Taivanas.

Daug kas tvirtina, kad jau pati demokratija yra vertybė. Iš dalies taip yra dėl jos ryšio su taika. Juk tai ir taikus konfliktų sprendimas, bendras moralinis demokratinių vertybių pagrindas ir minėta ekonominė valstybių tarpusavio priklausomybė. Bet ankstyvoje fazėje perėjimai į demokratiją susiduria su konfliktais, nors ir tos pačios konsoliduotos demokratijos dalyvauja karuose Irake, Afganistane ir kitur.

Viena vertus, kaip apibendrina G. Sorensenas, demokratija pasaulyje plinta, tačiau tokios galingos valstybės kaip Kinija ir Rusija yra nedemokratinės. Pagaliau, pasaulio tvarka yra tokia, kad demokratija suvokiama ir kaip principai bei įsipareigojimai, ir kaip bendros vertybės. Europos Sąjungos valstybės taip pat susiduria su demokratiniais iššūkiais, kaip ir Jungtinės Valstijos bei kitos Vakarų demokratijos. Taigi vieniems patogi pasaulio tvarka netenkina kitų, o kelias į demokratiją ir jos kaina reikalauja idėjų, kurios padėtų funkcionuoti demokratiją palaikančioms ir įtvirtinančioms institucijoms. Demokratija pati savaime nėra valstybės stabilumo ir gerovės garantas, ją reikia kurti ir puoselėti.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Irma Baranauskaitė

(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)