John Judis. „Wikileaks“ gynyba  (6)

Barack Obama administracija pasmerkė Wikileaks už jau antrąjį šiais metais slaptų užsienio politikos dokumentų paviešinimą. Neketinu ginčyti tokių skundų: vyriausybės pasikliauja atvirais ir tiesiais savo diplomatų vertinimais, ir jei amerikiečiams užjūrio ambasadose reikia kažką parašyti plačiajai publikai, jų vertinimai, be abejo, negali būti vienodai atviri kaip rašant savo vyriausybei. Tačiau Wikileaks nusipelno ir gynybos, kitaip tariant, juk ne veltui už Vašingtono ribų dauguma žmonių, įskaitant nemažą dalį respektabilios spaudos, dėmesį atkreipė į nutekintos informacijos turinį, o ne į būdą, kuriuo ji buvo nutekinta.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Nemaža nutekintos informacijos dalis yra aukšto lygio pletkai, t.y. išlavintos, bet nebūtinai įžvalgios nuomonės, vargu ar turinčios įtakos politikai. Tačiau tos nuomonės, kurios turi ryšio su politika, atskleidžia prieštaravimus tarp to, ką George W. Bush ir Obama administracijos kalbėdavo viešai, ir to, kas buvo žinoma Baltųjų Rūmų ir Valstybės departamento viduje. Pavyzdžiui, tuo tarpu kai Baltieji Rūmai buvo įspėję Kongresą, kad Iranas tiekia ginklus Talibanui Afganistane, Gynybos sekretorius Robert Gates tikino Italijos užsienio reikalų ministrą, kad „Afganistano ir Irano sieną kerta tik nedidelis kiekis mirtinų medžiagų“.

Kitais atvejais atskleista informacija rodo tai, apie ką administracija žinojo arba manė žinanti apie kitas valstybes, tačiau slėpė nuo publikos. Vienas reikšmingiausių yra Kinijos atvejis: Valstybės departamente buvo galvojama, kad dėl pasaulinių kompiuterių įsilaužimo atvejų, palietusių ne tik Google Kinijoje, bet ir JAV Gynybos departamento kompiuterius, buvo kalta Kinijos vyriausybė. Be to, kinai taip pat griežtai atmetė amerikiečių prašymus sustabdyti karinės įrangos eksportą į Iraną ir Šiaurės Korėją.

Ar tokia informacija turėtų būti žinoma visuomenei? Administracijos teigimu – ne. Kalbėdamas apie nutekintą informaciją apie Kiniją ir ginklų platinimą, „vyresnysis administracijos pareigūnas“ dienraščiui The Washington Post teigė: „Be abejo, tokia informacija neturėtų būti nelegaliai nutekinama ir atskleidžiama visuomenei“. Atleiskite, bet aš su tuo nesutinku. Manau, kad visuomenė turi teisę žinoti apie Kinijos norą apginkluoti Iraną ir Šiaurės Korėją. Aš sveikinu Wikileaks už tokios informacijos paviešinimą. Lygiai taip pat galvočiau, jei iniciatyvus reporteris atskleistų atitinkamus dokumentus ir juos išspausdintų The New York Times. Jei Wikileaks ir daro blogą paslaugą paviešindama nešvarius skalbinius, tai Jungtinių Valstijų vyriausybė daro blogą paslaugą savo publikai laikydama tokią informaciją apie Kiniją, Iraną ar Afganistaną valstybine paslaptimi.

Pastarieji Wikileaks apreiškimai yra trečias tokio lygio epizodas per pastarąjį šimtmetį. Pirmasis buvo slaptų Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir carinės Rusijos Pirmojo pasaulinio karo metu pasirašytų sutarčių atskleidimas, kurį įvykdė naujoji bolševikų vyriausybė 1917 m. Antrasis atvejis – Pentagono dokumentų paviešinimas 1971 m. Šie atvejai panašūs – kiekvienas jų buvo (šį žodį vartoju sąmoningai) protestas prieš didžiųjų galių imperializmą.

1917 m. lapkričio 26 d. naujoji Rusijos bolševikų vyriausybė atskleidė slaptų karinių susitarimų tarp Rusijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kopijas. Didžiausią sensaciją sukėlė Sykes-Picot 1916 m. susitarimas dėl Osmanų imperijos padalijimo Artimuosiuose Rytuose po Pirmojo pasaulinio karo. Ši atodanga šokiravo ne tik Artimuosius Rytus, bet ir Jungtines Valstijas, kur dėl kilusio karo daug kas kaltino europiečių imperialistines ambicijas.

Pentagono dokumentai, kuriuos Daniel Ellsberg perdavė The New York Times laikraščiui, iškėlė aikštėn slaptą Vietnamo karo istoriją. Dokumentai atskleidė, kad John F. Kennedy ir Lyndon B. Johnson administracijos nuosekliai mulkino visuomenę dėl Amerikos intervencijos masto ir tikslų, kurie, kaip vėliau pasirodė, turėjo mažai ką bendra su atvirai deklaruota demokratijos Pietryčių Azijoje sklaida. Iš esmės, Wikileaks visų pirma siekė išaiškinti Amerikos intervenciją Artimuosiuose Rytuose ir Afganistane.

Imperializmas? Daugelis amerikiečių tikėjosi, kad Pirmasis pasaulinis karas užbaigs imperializmo erą, vedusią prie to, kad didžioji dalis Azijos ir Afrikos buvo padalinta į kolonijas, protektoratus ir įtakos zonas. Tačiau, kaip savo karinėje polemikoje yra pažymėjęs Leninas, šis konfliktas iš tiesų buvo imperinio persidalijimo karas. Sykes-Picot sutartis bei tai, kas vyko po karo, tą kaip tik ir įrodo.

Po karo didžiosios valstybės ėmėsi visokio gudravimo (pavyzdžiui, Tautų Sąjungos mandatų), kad išlaikytų savo įtaką naujų ar ankstesnių kolonijų atžvilgiu; arba jos ėmėsi neo-imperialistinės strategijos, kuriai pradžią davė Didžioji Britanija Egipte, kur nors ir dirbo vietiniai, jie buvo tyliai prižiūrimi ambasadų. Jei vietiniai nesielgdavo kaip liepiami, būdavo įvedami kariniai daliniai. Tai nebuvo imperializmas ta prasme, kuria ši sąvoka pradėta vartoti XIX a. devintajame dešimtmetyje, tačiau tai buvo imperinio amžiaus tąsa.

Tokios didžiųjų valstybių intervencijos formos Lotynų Amerikoje, Azijoje bei Afrikoje, taip pat Rytų Europoje, tęsėsi ir po Antrojo Pasaulinio karo, tačiau liovėsi su Šaltojo karo pabaiga, išskyrus Artimuosius Rytus, kur išliko dėl naftos svarbos pasaulio ekonomikai ir nacionalinėms kariuomenėms. Kai Jungtinės Valstijos tapo pagrindine išorine jėga regione po to kai 1947 m. britai paskelbė apie savo pasitraukimą, jos irgi ėmėsi britaniškos neo-imperialistinės strategijos versijos.

Jungtinės Valstijos šiame regione neturi kolonijų, tačiau turi „valstybes klientes“ arba protektoratus, kurių vyriausybes jos gina ir kartais remia mainais į prieigą prie naftos ar mainais į jų nuolankumą Amerikos tikslams regione. Kaip JAV pademonstravo 1991 m. sausį, gindama šias valstybes ji gali įsivelti į karą. Arba, kaip parodė 2003 m., JAV gali imtis karo, kad nubaustų jai nepaklūstančias valstybes. Amerikos santykiai su šiomis valstybėmis, kurių dauguma yra autokratiniai režimai, daugiausia turėjo vykti slapta, baiminantis režimų pavaldinių įaudrinimo, kadangi dauguma jų piktinasi kontrole. Būtent todėl šiems santykiams ir būdinga slaptoji diplomatija. Taigi Wikileaks informacijos atskleidimas yra tokios pat dvasios, kaip ir praeities bandymai demaskuoti ankstesnį imperializmą bei naujas jo variacijas.

Ar tokia intervencija yra deramas taikinys informacijos nutekinimui, kaip kad buvo Sykes-Picot sutarties ar Vietnamo karo atveju? Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinės Valstijos pateisino savo intervencionizmą kaip Šaltojo karo būtinybę; pastaruoju metu remiamasi radikaliojo islamo grėsme. Radikalųjį islamą ir jo karo prieš JAV pradžią savo ruožtu galima sieti su Amerikos parama nafta turtingoms autokratijoms – al-Qaeda gimė kaip priešprieša amerikiečių bazėms Saudų žemėse – ir didžiule Amerikos parama Izraeliui. Ar Amerikai reikia kurti protektoratus Irake ir Afganistane, kad apsaugotų savo piliečius nuo al-Qaeda? O gal nuo kokių kitų grėsmių? Nesivelsiu į šiuos klausimus, tačiau faktas, kad tokie klausimai kyla, tiesiog parodo, kodėl tiek daug žmonių visame pasaulyje labiau domisi tuo, kas buvo nutekinta, nei tuo, kokiu būdu tai įvyko.

Parengta pagal Carnegie Endowment

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: politika.lt
Autoriai: John Judis
(0)
(0)
(0)

Komentarai (6)