Lietuvių mentaliteto problemos – hierarchija ir rizikos vengimas  (2)

Nemažai diskusijų ir emocijų kelia lietuvių mentaliteto klausimuose minimas terminas „homo sovieticus“. Apie lietuvių mentaliteto lūžius, formavimąsi, problemas ir privalumus radijo „Laisvoji banga“ eteryje „Žinių ekonomikos forumo“ direktorius Edgaras Leichteris diskutavo su istoriku ir politologu, Vytauto Didžiojo universiteto prof. Antanu Kulakausku bei fiziku, Vilniaus universiteto prof. Artūru Žukausku.

„Kalbėti apie „homo sovieticus“ nėra lengva. Kokių nors požymių, griežtų apibrėžimų, galvosenos tyrinėjimų nebuvo ir nėra. Paprastai tariant, „homo sovieticus“ – tai žmogus, prisitaikęs prie sovietinio režimo. Dabartiniais laikas šis terminas dažnai turi pašiepiamą reikšmę. Tokio tipo mąstysenai būdingas labai ryškus atskyrimas valdžios ir savęs, elito ir savęs, jie ir mes. Tokie stereotipai lemia mąstymą, kad vieni, atėję į valdžią, padarys viską, o kiti yra vagys ir niekdariai. Toks mąstymas išliko iki šiol, net galima pastebėti situacijos pablogėjimą, kai pasikeitus valdžiai ir padidėjus visuomenės nusivylimui atsirado stereotipas – visi jie tokie“, – mąsto A. Kulakauskas.

Kas stabdo lietuvių vystymąsi?

Prof. A. Žukauskas akcentuoja, kad lietuvių mentalitetas turi dvi dideles ydas. Viena – atstumas iki valdžios. Lietuvoje šis atstumas yra didelis ir rodo, kad mes gyvename hierarchinėje visuomenėje, kuri stabdo mūsų vystymąsi. Mažu atstumu iki valdžios pasižymi žydai, austrai, skandinavai, airiai. Šiose tautose inovatyvios kompanijos yra „plokščios“: visi yra viename lygyje ir tai suteikia pranašumo, nes informacija cirkuliuoja tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Šių savybių labai trūksta lietuviškam mentalitetui, kurį iki šiol lemia „valstiečio ir pono santykiai“.

„Antras didelis trūkumas, kurį parodo tyrimai, – neapibrėžtumo vengimas. Mūsų tauta yra tipiška valstiečių tauta, kurioje vengiama rizikos. Tai stabdo ėjimą į priekį, sudaro nepalankias sąlygas inovacijų kultūrai vystytis. Lietuviai pasižymi žemais gebėjimais rizikuoti ir paskirstyti riziką. Šios srities lyderiai yra danai, švedai, airiai, britai, kinai. Taigi mes turime savybių, kurios padeda veržliai eiti į priekį, tačiau turime ir didelių bėdų su hierarchija bei rizikos vengimu“, – konstatuoja A. Žukauskas.

Kokie norime būti ir kokie būsime?

Ilgalaikėje pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ orientuojamasi į Šiaurės šalis, bandoma panaikinti hierarchiją vidutiniame lygmenyje, bet vertinant dabartinę situaciją pastebima absoliuti hierarchija. A. Kulakauskas pritaria, kad dominuoja hierarchinis supratimas ir hierarchiniai santykiai. Politiniu lygmeniu liberalios demokratijos šalyje tai nėra taip ryšku, bet ne visa valdžia yra politikų rankose ir visuomenė tai jaučia. Tai yra viena iš pasaulinių krizių priežasčių.

„Norėdami eiti į priekį ir siekti pažangos, pirmiausia turime identifikuoti, kur mes esame. Pradėti reikia nuo platesnių tyrimų inicijavimo, atsakymų į klausimus – kuo mes skiriamės nuo kitų tautų, kokios kultūrinės dimensijos mums trukdo, kokios padeda. Po identifikacijos etapo, reikia žinoti, kur link mes norime nueiti, ir imtis atitinkamų priemonių. Kalbant apie hierarchiškumą, galima pradėti nuo universitetų, pakeisti dėstytojų ir studentų bendravimą. Nebūtina, kad visa tauta būtų ne hierarchinė, svarbu, kad lyderiai, vadovai būtų ne hierarchiniai. Iš universitetų kultūra pereis į organizacijas. Taip pat ir su rizikos vengimu, jei universitetuose bus ugdomi gebėjimai rizikuoti, tai padės ir verslui“, – teigia A. Žukauskas.

Daugiau apie lietuvių mentaliteto ypatumus radijo „Laisvoji banga“ laidoje „Sprendimų metas“.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Edgaras Leichteris

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)