Vytautas Pelakauskas: teisingumą Lietuvoje reikia ginti, savaime jis netriumfuoja  (0)

Vytautas Pelakauskas sovietmečiu Vilniaus universitete studijavo chemiją. Po studijų, dirbdamas Vilniaus mikroelektronikos įmonėje „Venta”, įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Jis - ne vieno videofilmo autorius, literatas, publicistas. Aktyvus Lietuvos žaliųjų judėjimo narys, laikraščio „Žalioji Lietuva” bendraautorius. Šiuo metu gilinasi į vandens išvalymo nuo kenksmingų medžiagų problemas. Pasitinka brandžią gyvenimo sukaktį. Šia proga jį ir kalbiname.

Esate spalvinga asmenybė. Maištininkas prie visų valdžių ir aktyvus bendruomenininkas. Kas tai lėmė?

Mūsų šeimoje dažnai būdavo kalbama apie idilišką tarpukario Lietuvą ir vėliau Lietuvą ištikusią tragediją. Jau vaikystėje žinojau, kad mano senelį Joną Blažiūną, našlį su trimis mažamečiais vaikais, tarp kurių buvo ir mano mama, 1941 metų birželio pabaigoje nužudė atsitraukiantys raudonarmiečiai. Nušovė be jokio pagrindo ar įtarimo, ištempę vienmarškinį iš trobos. Našlaičiais karo metu liko trys vaikai.

Toks šeimos likimas iškėlė daug neatsakytų klausimų ir vertė ieškoti tiesos sunaikintoje praeityje, toje dvasingoje tėvo atsiminimuose plevenančioje rytų Lietuvos miestelio idilijoje su arklių vilkstinėmis turgaus aikštėje, šimtais aplinkinių ūkininkų, siūlančių savo prakaitu laistytą derlių, su gegužio vakarais skambančiomis dainomis, su žydų krautuvėlėmis, į kurias pas klasės drauges užsukdavo iš mokyklos grįždamas tėvas. Kažkaip natūraliai gimė meilė tai prarastai, bet daugelio viduje dar rusenančiai Lietuvos kultūrai. Kartu gimė ir maištas prieš gyvenamų dienų tikrovę.

Meilės Lietuvai dvasią, kiek buvo įmanoma, ugdė ir gimtosios kalbos mokytoja, auklėtoja Genovaitė Stunžėnienė. Literatūros klasikų deimančiukai sužibėdavo netikėčiausiose vietose ir staiga tas gana monotoniškas sekiojimas keliolikos arų bulvių lauke paskui plūgą virsdavo žemės gyvybės pajautimu. Supratau, kokiomis sąlygomis žemę dirbo ir kaip ją vertino prieškario laisvi kaimiečiai. Ir stebėjau, kiek atsainumo žemė sulaukia iš dažno kolūkiečio.

Melioracijos iškelti iš stebuklingo vaikystės rojaus - vienkiemio į Zadvarninkų kaimą, patekome į besiformuojančią sovietinių laikų kaimo bendruomenę. Matydavau, kaip įgimtą darbštumą bei slopinamą žemės šeimininko jausmą keičia nesveika konkurencija dėl mažiau piktžolėmis apžėlusio ravimo burokų lauko ar pataikavimas valdžiai dėl derlingesnių „sotkų” bei papildomos šieno priekabos. (Beje, dabar kaime panašūs procesai, nes pilnaverčiu šeimininku daug kur valstietis taip ir netapo.)

Mano stebima kolūkio bendruomenė priminė baudžiavinį ūkį. Atrodė nenatūrali. Savo pastebėjimus išsakydavau mokykliniuose rašiniuose. Mokytoja prašydavo tokių rašinių daugiau niekam nerodyti. Baiminosi dėl manęs. Ir ne be pagrindo - vėliau sužinojau, kad auklėtojos G. Stunžėnienės brolis Alvydas Šeduikis už antisovietinę veiklą tuo metu buvo kalinamas. Tačiau ne viskas kaime buvo tik tarybiška ir kolūkietiška.

Prisimenu, 1975 metais mūsų kaime buvo tiesiama nauja elektros linija. Du mėnesius - balandį ir gegužį - nebuvo elektros. Likę vakarais be elektros ir televizoriaus žmonės pradėjo artimiau ir nuoširdžiau bendrauti. Suaugusieji ir jaunimas prisigalvodavo pačių įvairiausių laisvalaikio praleidimo būdų. Gegužės vakarais susirinkę kieno nors kieme visai be jokios progos, o tik todėl, kad pajusdavo po dienos darbų pakilimą, užtraukdavo dainas, virkindavo armoniką; seniokai tuo metu pasakodavo mums, berniokams, nutikimus net iš caro laikų. Moterys prisiminė pačios kepti duoną, nes valdiška buvo neskani - rūgštoka. Giliai atmintin įstrigo šis atsitiktinis kaimo bendruomenės atgimimas. Tačiau tąkart jis truko neilgai. Po dviejų mėnesių visi išsislapstė po savo trobas.

Ir anksčiau, ir dabar, siekdamas panašios bendruomeniškumo idilijos, gimstančios laisvai kuriančių žmonių tarpe, dažnai patenku į nepatogias situacijas. Nebūtinai Lietuvoje. 1985 metais su studentų statybiniu būriu nuvykau dirbti į Jakutiją, sename Lensko (miestas prie Lenos) kvartale privalėjome ardyti daugiau nei prieš 100 metų pasistatytus puikios būklės rąstinius namus ir jų vietoje statyti prastos kokybės, vietos klimatui nepritaikytus bendrabučių tipo butus ant polių. Tai kėlė vidinį nepasitenkinimą ir atvirą bent žodinį maištą prieš komsomoliškas „statybas”.

Apskritai, ne tik šia griovimo situacija, bet ir gimtosios žemės turtų grobimu tuo metu buvo nepatenkinti ir jakutai. Aplink Lenską kildavo daugybė gaisrų. Visur degė miškai. Tai vadinta jakutų revoliucija. Miškus, kad nebūtų iškirsti ir išvežti, jakutai padegdavo. Tačiau mes, iš Lietuvos atvykęs jaunimas, tuo metu „protestavome” savaip. Tarybinę tikrovę dažnai skandindavome alkoholyje.

Sugrįžęs iš Sibiro, pradėjau dirbti inžinieriumi analitiku sukarintoje mikroelektronikos įmonėje „Venta”. Ši įmonė mane, ką tik iškeptą absolventą, pribloškė sukarinta tvarka. Nesvarbu, jog atlieki visus pavestus darbus ir jau neturi ką veikti, vis tiek privalai sėdėti už darbo stalo įsikniaubęs į instrukcijas ir vaidinti, kad skaitai. Panašų instrukcijų „nagrinėjimą”, atrodė, galiu atlikti ir bendrabutyje. Išimtinai lietuviškai, tačiau promaskvietiškai nusiteikusiai „Ventos” administracijai ne kartą aiškinau, jog nematau prasmės laikytis tokios kvailos darbo drausmės, tačiau, aišku, be rezultatų.

Jau Gorbačiovo pertvarkos metu, susitelkus Sąjūdžiui, „Ventos” administracija sugalvojo visą kolektyvą dar labiau įkinkyti į taip vadinamus juoduosius savaitgalius, kurių metu vykdomi partijos planai, buvo paskelbta, beje, kad taip dirbama savo noru ir norint užsidirbti. Su čia įsikūrusios Sąjūdžio iniciatyvinės grupės aktyviausiais nariais pasakėme, kad tai netiesa. Tam patvirtinti atlikome 10 nuošimčių čia dirbančių žmonių apklausą. Iš 600 apklaustųjų tik 2 norėjo papildomai savaitgaliais dirbti. Iš tiesų tokiais savaitgaliais darbas buvo imituojamas ir neefektyvus.

Direktoriui toks mūsų akibrokštas nepatiko. Jis be išankstinio perspėjimo surengė tokių aktyvistų perauklėjimo procedūrą. Šiuo tikslu spontaniškai sukviestai Mokslo techninei tarybai ir Atestavimo komisijai paaiškinau, kad tokia procedūra surengta nusižengiant įstatymams, be išankstinio mūsų perspėjimo. Po mūsų pasipriešinimo direktoriaus užmačioms mus, atestuojamus sąjūdiečius, palaikė pusė su „Ventos” vadovo vienvaldyste nebenorinčių taikstytis Mokslo techninės tarybos ir Atestacijos komisijos narių. Tapau savotišku revoliucionieriumi. Tai buvo tarsi atskaitos taškas, davęs pradžią ženklesniam atgimimui „Ventoje”. Pradėję nuo socialinių reikalų, sugebėjome paskui save patraukti visą įmonės kolektyvą: ir rusakalbius, ir lenkus. Deja, ne lietuvišką administraciją. Nors „Venta” turėjo ypatingai stiprią techninę bazę, ypatingai kvalifikuotus inžinierius ir kitokį techninį personalą, laiku nebuvo surasti nei nauji partneriai, nei naujos rinkos.

Vėliau visą dešimtmetį, pradedant pirmaisiais Nepriklausomybės metais, dirbau biotechnologu genoinžinerinių vaistų įmonėje „Biotechna”. Čia, palyginti su sukarinta „Venta”, buvo labai kūrybiška darbo atmosfera. Visą laiką tobulindami technologiją, gaminome tuo metu gana inovatyvius, efektyvius ir paklausius genoinžinerinius vaistus: interferoną, augimo hormoną. Nors mūsų pagaminti vaistai savo kokybe - grynumu ir poveikiu - nieko nenusileido vakarų gamintojų analogams, nebuvo sukurtos privalomos sąlygos, kurios leistų produkcijai patekti į vakarų rinkas.

Todėl stambieji akcininkai nutarė „parduoti” įmonę užsienio investuotojams, tačiau, deja, už nerealiai mažą „oficialią” kainą. Gindamas smulkiųjų įmonės akcininkų interesus pasidariau rakštimi administracijai. Teko pasitraukti iš darbo. Šis konfliktas galutinai įtikino mane, kad teisingumą nepriklausomoje Lietuvoje reikia ginti, kad savaime jis netriumfuoja. Labai greitai mano keliai susidūrė su kovojančiais prieš nepriklausomoje Lietuvoje kylančias negeroves.

Jau dešimtmetį esate tarp aktyviausių Lietuvos žaliųjų. Turite chemiko išsilavinimą. Ar tarp šių dviejų priešiškų pozicijų nėra neperžengiamos takoskyros? Beje, kodėl nusprendėte tapti chemiku?

Devintoje klasėje prieš Naujuosius metus, keičiantis dovanomis, iš lietuvių kalbos mokytojos G. Stunžėnienės gavau fotoaparatą „Smena”. Panorau ne tik išmokti fotografuoti, bet įvaldyti ir patį nuotraukų darymo procesą. Nuo tos akimirkos pats sunkiausias mokyklinis dalykas „chemija” tapo mėgiamu, o Mendelejevo lentelė - ne burtažodžių rinkiniu, bet harmonijos pavyzdžiu. Gal tai ir nulėmė, kad studijavau ne lietuvių kalbą ir literatūrą, o chemiją. Gailiuosi, kad nebuvau stropiausias studentas. Galėjau iš studijų pasiimti daugiau.

Žaliuoju jaučiuosi nuo gimimo. Su Lietuvos žaliaisiais bendrauju nuo jų atsiradimo. 1989 metais apie „Ventos” skleidžiamą taršą ir aplinkiniams gyvenamiesiems rajonams keliamą grėsmę rašiau į laikraštį „Žalioji Lietuva”. 2002 metais, kuomet galėjo būti iškirstas rekreacinės paskirties miškas gyvenamosios vietos pašonėje, kažkaip natūraliai įsiliejau į mišką apginti susitelkusią Vilniaus Pilaitės gyventojų bendruomenę. Nuo tada pasidariau nesnaudžiančiu Lietuvos piliečiu ir aktyvesniu žaliuoju. Dabartinis mano chemiškumas veikiau žalias. Chemijos žinios praverčia, kuomet reikia argumentuotai apginti žaliuosius Lietuvos reikalus.

2006 metais vizijų konkursui esate pristatęs novatorišką Lietuvos ir viso pasaulio gelbėjimosi būdą. Skelbėte, kad reikėtų apdairiau naudoti energetinius išteklius, kurių pagrindas nafta, anglis ir dujos, nes juos sparčiai deginant, sunaikinamas ir greitai neatsistatantis deguonis.

Tai - ne novatoriškos idėjos. Gilindamasis į akademinę literatūrą, aptikau, kad beatodairiškai eksploatuojant naftą ir akmens anglį, sparčiai eikvojamas deguonis. Deguonies atsargos - neamžinos. Be to, sparčiai kertami ir miškai. Jie, nors ir labai lėtai auga, yra natūraliai besigaminančio deguonies bazė. Jei ir toliau nebus laikomasi Kioto protokolo ir nemažinami iškastinio kuro deginimo mastai, o bus žaidžiama anglies dioksido taršos kvotų pardavimo manipuliacijomis ir panašiais dalykais, netolimoje ateityje susidursime ne tik su anglies dioksido kiekio didėjimo, bet ir su rimtomis deguonies atstatymo problemomis.

Tam atstatymui gali prireikti tūkstantmečių. Kiek labiau į priekį užbėgau su pamąstymais, kaip reikėtų elgtis, jei dėl klimato atšilimo pakiltų vandenyno lygis. 2026 metais tokia grėsmė gali ištikti Europą, taip pat ir Lietuvą. Dalis jų teritorijos gali būti užtvindyta. Bent jau Viduržemio jūros baseino valstybėms pasiūliau tokią problemą spręsti užtvenkiant Viduržiemio jūrą Gibraltaro sąsiaurio vietoje. Neseniai aptikau, kad šiuo metu apie tai kalba ir kiti. Jų manymu, toks projektas galėtų kainuoti apie 700 milijardų eurų. Tai būtų vienas iš efektyvesnių pakilusio vandens lygio sureguliavimo būdų.

Pradėta nerimauti - po dvidešimties metų pasaulis susidurs su rimtu geriamo vandens trūkumu. Keletą metų lankote Lietuvos miestelius ir kaimus. Gerai žinote Lietuvos geriamojo vandens padėtį. Kaip tai gali paliesti Lietuvą?

Lietuvos žmonės turėtų būti ramūs. Mūsų krašte begalė paviršinio gėlo vandens telkinių: ežerų, ežerėlių, upių ir upeliukų. Dar daugiau - požeminio vandens išteklių. Geriamo vandens tikrai nepritruks. Žinoma, labai svarbu, kad jis tiktų gerti. Nebūtų užterštas. Šiuo metu Lietuvoje labai daug vietų, kur gali būti geriamas net šulinių vanduo be papildomo apdorojimo. Didesnė rizika gerti gruntinį vandenį tose Lietuvos vietose, kuriose vystoma intensyvi žemdirbystė. Čia sveikatai kenksmingų priemaišų - nitratų, nitritų - kiekiai akivaizdūs. Saugant sveikatą, reikėtų patikrinti jų cheminę sudėtį ir įsitikinti, ar tokios medžiagos vandenyje neviršija kenksmingos ribos.

Skelbiama - Lietuva baigia išsibėgioti, prarandamas valstybingumas, artėjama prie ekonominio kracho. Ar Lietuva turi išsigelbėjimo receptą?

Priartėjome prie ribos, kai mus gali išgelbėti tik stebuklas. Panašiai kaip staiga iš niekur kilęs Arabų pavasaris, kuris vėliau, deja, jau kontroliuotas, užsakytas ir net kruvinas. Vieno žmogaus auka pradėjo ženklius demokratinius pokyčius. Jei pas mus pasiaukotų koks nors sponsorius ir nesavanaudiškai finansuotų patriotines demokratines jėgas, būtų galima kalbėti apie tą stebuklą. O jei tos jėgos dar ir laimėtų Seimo rinkimus, reikėtų nedelsiant pradėti vykdyti valstybingumo ir tautos išsaugojimo programą. Pavyzdžių tokiai programai pasaulyje - dešimtys. Lenkija gali tapti pavyzdžiu, kaip tvarkyti ūkį bei finansus, kaip vykdyti demografinę politiką, paremtą užsimezgusios gyvybės apsauga. Vengrija - kaip įtvirtinti šalies įstatymų pirmenybę prieš ES direktyvas, Venesuela - kaip nacionalizuoti strateginį ūkį, ir net Baltarusija - kaip įtvirtinti valdininkų asmeninę atsakomybę už sprendimus.

Prioritetinė sritis - kaimas, nuo kurio būties priklauso tautos kultūros likimas. Nepriklausomybės metai kaimui tapo net tragiškesni už sovietinius. Jis - sunaikintas. Reiktų siekti, kad į kaimą grįžtų apie 30-40 nuošimčių Lietuvos žmonių. Būtų išspręsta daugybė problemų. Kaime reikėtų skatinti kurti smulkius ir vidutinius ekologinius ir sveiko maisto ūkius, kurie visiškai patenkintų Lietuvos gyventojų maisto poreikius. Ne tik apsirūpintume vietoje pasigaminamu maistu. Namuose pelnytumės pragyvenimui, tai sulaikytų žmones nuo emigravimo.

Nebereikėtų papildomų socialinių išmokų nesurandantiems darbo. Ekologinis ar sveiko maisto ūkis ne iš pigiųjų, bet perspektyvus. Tokiems ūkiams, kol jie atsistotų ant kojų ir taptų konkurencingi globaliame pasaulyje, reikėtų nemažų ES lėšų. Nedideliame ūkyje vertėtų prisiminti ir arklį. Juk tai - visais atžvilgiais puiki alternatyva brangiai technikai, idealus pagalbininkas ir draugas. Stambesni ūkiai ar bendrovės užsiimtų žaliąją energetika. Galybė biomasės gali būti užauginama seniai nebedirbamuose laukuose. Atsirastų galimybė vietos gamtos išteklius pajungti alternatyviai energetikai išgauti. Pavyzdžių yra pačioje Lietuvoje - Ignalinos rajone jau šiandien naudoja tik vietinius išteklius šilumai gaminti.

Vertindami kaimą ne kaip statistinį BVP kūrėją, o kaip valstybės ir tautos dvasinį, kultūrinį, net ir sveikos gyvensenos pagrindą, mes labai daug laimėtume. Tačiau tas valstybingumo pamatas turi būti išlietas išmintingais strateginiais politiniais sprendimais. Aišku, pirmas žingsnis - grynai administracinis. Konstitucijoje turi būti įrašyta: Lietuvos žemės savininkais gali būti tik Lietuvos piliečiai. Siekiant išlaikyti lietuviškumą ir valstybingumą, nevalia išparceliuoti savo žemę.

Iki šiol palestiniečiai, šiandien sugrūsti į ankštas zonas, kremtasi nagus, kad kuriantis Izraelio valstybei, žemę prarado. Dabar belieka gyventi rezervatuose arba emigruoti. Emigruoti jau pradėjome ir mes, tad nesitikėkime, kad po dešimtmečių grįžę į Tėvynę, rasime Lietuvą. Palestiniečių žemė - nederlinga, be gėlo vandens išteklių. Mūsų žemė, palyginant su Palestinos, - tikras rojus. Tinka žemdirbystei plėtoti ir tuo reikėtų nedelsiant pasinaudoti. Nesu šalininkas grynai ekologinės žemdirbystės, kuomet pataikaujama tik elito įgeidžiams, norint patenkinti jų sveiko maitinimosi reikmes.

Didesnes perspektyvas matau pusiau ekologiniame sveiko maisto ūkyje, kai laikomasi subalansuoto dirvos aprūpinimo įvairiais mineralais principo bei labai saikingo ir tik būtino (negali būti planinių, periodinių purškimų) biodegraduojančių pesticidų panaudojimo. Tokiame ūkyje išauginta produkcija - pigesnė, bet vertingesnė už ekologinę. Sugrįžimas prie išmintingo ekologinio ar pusiau ekologinio ūkininkavimo gyvenant kaimuose - mūsų valstybingumo ir lietuviškumo išgelbėjimo pagrindas. Gyventojams koncentruojantis miestuose, daugeliui pragyvenimas darosi per brangus ir net neįkandamas ir gali baigtis net benamių prieglaudoje. Gyvenimas kaimuose išmintingai ūkininkaujant, net krizių metu išlieka orus ir prasmingas.

Lietuvos žmogui sunku susiorientuoti, kas per reiškinys žaliųjų judėjimas, juolab, kai prieš rinkimus po žaliąją vėliava kuriasi naujos partijos. Ar būtinas partiškumas žaliųjų idėjoms įgyvendinti?

Politinė jėga yra veiksmingas įrankis. Tačiau kiekviena politinė jėga turi būti finansuojama, todėl nemanau, kad dabartinėje situacijoje, kai nėra pajėgaus nepriklausomo nesavanaudiško finansavimo šaltinio, tikslinga steigti žaliąsias partijas. Kas šiuo metu nesiekdamas savų tikslų rems tokias partijas? Ir būdamas nepartinis Lietuvos žaliųjų judėjimas nemažai nuveikia. Vienas principingas žaliasis padaro tiek, kiek visa žalioji partija nenuveiktų.

Nors Lietuvos žalieji veikia be ženklesnių projektinių dotacijų, bet jų pasiekimai akivaizdūs. Apginti miškai nuo masinio iškirtimo ir statybų jose įteisinimo. Neleista sudarkyti Nemuno ir kitų Lietuvos upių naujomis hidroelektrinių užtvankomis. Sustabdyta tolesnė drastiška daniškų kiaulidžių ekspansija. Sutrukdyta žemės ūkyje įsigalėti GMO. Tiesa, nepavyko apginti nuo pragaištingo eksploatavimo negausių vietinės naftos, durpynų telkinių. Mūsų žaliesiems tenka dažniau gintis nei netrukdomiems siekti visiems ekologiškai svarbių idėjų įtvirtinimo. Žaliesiems reikia turėti stiprų stuburą, kad nepasuktų iš savo trajektorijos ir netaptų tik kitų partijų satelitais.

Džiaugiuosi, kad pačiame Žaliųjų judėjime ir kitose visuomeninėse gamtosauginėse organizacijose turime puikių asmenybių. Tokioms asmenybėms pavykus susitelkti po viena vėliava, gal ir įvyktų stebuklas. Nelengva būtų tą padaryti. Tokioms asmenybėms nepaprasta net į žiniasklaidą patekti. Joms reikalingas brandžios ir gausesnės pilietinės visuomenės palaikymas. Deja, Lietuvoje pilietinė visuomenė - nepageidaujama, nes ji kelia grėsmę įsigalėjusiems politiniams klanams. Vis tik tikiuosi stebuklo.

Ačiū už pokalbį

Angelė Šarlauskienė,
ŽL korespondentė

Aut. teisės: Žalioji Lietuva
Autoriai: Angelė Šarlauskienė

(7)
(1)
(6)

Komentarai (0)