Rusija apie Baltijos valstybes: sugrįžkit, rusai moka atleisti  (31)

Pastaruoju metu Rusijos spaudoje galima rasti įdomių straipsnių, kurių leitmotyvas – kad Baltijos šalys yra nesėkmingos kaip valstybės, o jų stojimas į ES buvo klaida. O draugystė su didžiuoju rytiniu broliu juose pristatoma kaip viliojanti ir neišvengiama alternatyva.

Pavyzdžiui, žurnalo „Baltijos pasaulis“ (rus. «Балтийский мир») vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Kondrašovas teigia: „Pasitraukdamos iš SSRS ir išsaugodama sovietinę politinę bei socialinę santvarką, Baltijos šalys pasirašė sau civilizacinį nuosprendį. Šiandien ekonominė krizė šį nuosprendį vykdo. Europos Sąjunga daugiau neturi pinigų nacionaliniams elitams (…)“.

Savo ruožtu publikacijos „Baltijos šalys turi išstoti iš ES, kad vėl susijungtų su Rusija“ autorius Fiodoras Zaleskis pažymi: „Lietuvos, Latvijos ir Estijos integracijos su Europa projektas žlugo. Dvidešimties metų nepakako, kad įvyktų tai, kas yra neįmanoma, tai yra susijungtų absoliučiai skirtingos nacijos. Nieko nesuprantantis ir Vakarų finansų magnatų nuskurdintas Pabaltijys dairosi aplinkui. Ir jau akivaizdu, kad jo pasimetęs žvilgsnis gali pakrypti tik į Rusiją. Kadaise Pabaltijys buvo viena patraukliausių SSRS dalių. (…) Metas atsipeikėti ir suprasti, kad atėjo laikas sugrįžti, juk toliau bus tik blogiau. Pabaltijiečiai, grįžkite pas mus, į gerą Rusiją.“ Sunkus konfliktinių santykių bagažas? Ne bėda. Kaip pabrėžia F. Zaleskis: „Rusai moka atleisti."

Iš pirmo žvilgsnio tokio pobūdžio pasvarstymai (galima sakyti, pasvaičiojimai) stebina. Net jeigu įsivaizduotume hipotetinę ES ir NATO dezintegraciją, kodėl Baltijos valstybės (kurias Rusija neva nori matyti savo sudėtyje – tarsi jai savo etninių problemų trūktų, bet nenori pradžiai bent jau atsisakyti termino „Pabaltijys“ – Pribaltika, kad atrodytų patrauklesnė) būtinai turėtų persiorientuoti į Maskvą? Pirma, laisvai ir pelningai (jeigu protingai ir pragmatiškai) galima gyventi tarp Rytų ir Vakarų. Antra, iš pagrindų klaidinga yra nuomonė, kad baltai yra civilizacinis svetimkūnis Europoje. Priešingai, jiems europietiškas mentalitetas ir gyvenimo stilius yra artimesnis, to nesugebėjo sulaužyti nė ilgametė priverstinė narystė Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje. Šiandien jau aišku, kad net ukrainiečiai ir baltarusiai pajuto savo skirtumą nuo rusų. Pagaliau, netgi Baltijos šalyse gyvenantys rusai yra kitokie, o kai jie (ar tėvynainiai iš kitų buvusių SSRS respublikų) atvyksta į „Tėvynę“, vietiniai dažniausiai pasitinka juos kaip užsieniečius.

Šiame kontekste labai tikslų apibendrinimą pateikė vienas iš Rusijos Nacionalinio demokratinio aljanso pirmininkų Ilja Lazarenka: „Kadangi Baltijos valstybės išgyveno rimtą kietos okupacijos laikotarpį, kurio metu buvo deportacijų, represijų ir visiškas egzistavusios politinės struktūros sulaužymas, jose matyti kietas visuomeninis nesutaikomumas imperinės politikos, neosovietizmo atžvilgiu.“

Tai apie kokį naują susijungimą galima kalbėti?! Juk protingi žmonės „kitoje pusėje“ negali to nesuprasti. Bet straipsnių vis pasirodo. Vadinasi, tikslas yra. Greičiausiai tai ilgalaikė humanitarinio poveikio strategija, siekiant pakeisti Baltijos šalyse antirusišką socialinę tendenciją į prorusišką arba neutralią, o rimtos ES bei NATO bėdos šiuo atveju yra daugiau negu patogus fonas. Sunkiai įgyvendinama? Be abejo. Tačiau, kaip sakoma, lašas po lašo (straipsnis po straipsnio, pasisakymas po pasisakymo) ir akmenį pratašo. Jeigu vietinė ir europinė ekonominė situacija negerės, o Rusija toliau kryptingai agituos ir didins dujų kainas, žadėdama kitokio elgesio atveju jas sumažinti, gali ateiti metas, kai Baltijos šalių piliečiai, išgirdę D. Medvedevo žodžius apie tai, kad šios valstybės pačios dėl visko kaltos, pradės vieningai linksėti galvomis prie televizijos ekranų.

Duodamas interviu pagrindiniams šalies kanalams, Rusijos prezidentas pasakė: „Su Pabaltiju sudėtingesnė istorija. Neslėpsiu, aš ne kartą galvojau apie kelionę pas juos į svečius. Ir kai tik duodu pavedimą kam nors iš pagalbininkų, sakau: pažiūrėkime, – būtinai padarys kokią nors bjaurastį. Negalima taip elgtis. Mes, žinoma, dideli, jie maži, bet tai nereiškia, kad reikia taip nemandagiai elgtis arba remti nacistus. Todėl viskas yra šių šalių vadovų rankose. Jeigu jų pozicija bus blaivesnė ir jie ant kiekvieno kampo nesakys: „Rusai eina! Tuoj tankai atvažiuos, dabar pat pastatykite mums raketą!“ – viskas bus normalu. Mes istoriškai susiję, mes ekonomiškai labai stipriai susiję. Aš esu įsitikinęs, kad aukšto ir aukščiausio lygio kontaktai tarp Rusijos ir Pabaltijo valstybių atsinaujins. Tik nereikia žiūrėti į Rusiją kaip į baisų lokį, kuris bet kurią akimirką yra pasiruošęs sudraskyti šias šalis į gabalus.“

Taip kuriama nauja Baltijos valstybių visuomenės nuomonė, ir jeigu ji atitinkamu būdu pasikeis, į ją neišvengiamai pradės reaguoti nacionalinės politinės jėgos. Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje (ką jau kalbėti apie Latviją ir Estiją, kur rusiškas politinis ir ekonominis lobizmas yra itin stiprus ir pastebimas) partija „Lenkų rinkimų akcija“, artimai bendradarbiaujanti su rusų tautine mažuma ir jai atstovaujančia politine partija, tampa vis įtakingesnė. Todėl kitos Lietuvos partijos (kad ir tie patys socialdemokratai) pradeda su ja flirtuoti planuodamos galimas koalicijas. Jeigu viskas vyks sėkmingai, tai potencialius prorusiškus politinius entuziastus dar galima bus papildomai pastimuliuoti (ko jau ko, o pinigų Rusijoje tokiam reikalui nepritrūks). Na, o paskui – ilgai laukti palankūs ekonominiai ir politiniai sprendimai („Mažeikių nafta“ – Rusijos kompanijai, tylesnis ar prorusiškas balsas ES ir NATO ir pan.).

Šiame kontekste reikėtų pripažinti, kad šis straipsnis jau yra savotiškas anksčiau minėtos agitacijos ir išvedžiojimų laimėjimas, nes Lietuvos, Baltijos šalies, viešojoje erdvėje cituojamos ir plačiau aptarinėjamos ryškiai alternatyvios egzistuojančiam diskursui idėjos. Kita vertus, geriau pabandyti atskleisti tikrąją jų esmę negu palikti jas be komentaro. Kaip sakoma: „Perspėtas – vadinasi, apginkluotas.“

Apibendrinant galima teigti, kad V. Putinas ir D. Medvedevas kasdien neatsibunda su mintimis apie Baltijos valstybių prijungimą prie jų įsivaizduojamos imperijos. Tačiau tai, kad jos vis dar tebėra įdomios Maskvai ir su ja susijusioms verslo grupėms, yra neabejotina. Todėl „Pribaltikos“ kryptimi greičiausiai vyksta gana aktyvus ir nuoseklus darbas, ir jis neturi likti be atsako, nurodančio giliuosius šios veiklos motyvus ir pavojus.

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Vadim Volovoj

(4)
(0)
(4)

Komentarai (31)