Sovietų Sąjungos vaiduokliai: apleisti miestai, gamyklos ir kalėjimai  (9)

Daugybė karinių ir pramoninių objektų mena buvusios didžiausios pasaulio valstybės istoriją ir šaltojo karo grėsmę. Kalėjimai, gulagai, fabrikai ir ištisi pramoniniai miestai, kariniai objektai ir tyrimų stotys – jų Sovietų Sąjungoje netrūko. Netrūksta ir dabar, tik šiandien šie betoniniai vaiduokliai tarsi praeities šešėliai stovi apleisti, niekam nebereikalingi. Ir tik baigiančios graužti rūdys, želiantys krūmynai primena skaudų istorijos kontrastą – kadaise aukojant žmonių gerovę buvo kuriama neva pati stipriausia, labiausiai pažengusi, politiškai ir socialiai teisingiausia valstybė.

Stiebėsi didžiulius pinigus kainavusios palydovinės antenos, buvo statomos gigantiškos elektrinės, dygo kaip vandens lašai panašūs pilki pramoniniai miestai, po žeme vienas po kito buvo kasami bunkeriai, kūrėsi raketų paleidimo stotys. Tačiau atėjo laikas ir raudoną vėliavą teko nuleisti. Šiandien buvusioje SSRS teritorijoje liko tik sovietinio idealizmo griaučiai – daugybė apleistų, nebegyvenamų miestų, gamyklų, karinių ir mokslinių tyrimų statinių. Tad šį kartą – apie keletą, mūsų nuomone, įdomiausių objektų. Apleisti Sovietų Sąjungos miestai Sovietų Sąjungos byrėjimo laikotarpiu dėl visa apimančio chaoso ir finansinių išteklių trūkumo valdžia ėmėsi štai tokių veiksmų – nustojo remti nedidelius, strategiškai „nesvarbius“ miestelius, esančius atokiuose šalies vietovėse. Kadykčanas – vienas iš daugelio nedidelių miestų, apleistų žlugus Sovietų Sąjungai. Rusijos rytuose, Magadano srityje, esanti gyvenvietė Antrojo pasaulinio karo metais buvo pastatyta gulagų kalinių rankomis. Vėliau čia apsigyveno netoliese esančių anglies kasyklų darbininkai ir jų šeimų nariai, bet žlugus Sovietų Sąjungai anglies kasyklose darbai buvo sustabdyti. Situaciją pablogino ir 1996-aisiais įvykęs sprogimas, kurio metu žuvo 6 darbininkai. Kasyklos buvo uždarytos, netrukus mieste buvo išjungta elektra ir telefonai. Miesto plėtros metais Kadykčane gyveno apie 12 tūkstančių gyventojų, 2002-aisiais jų buvo mažiau nei 900, o dar po penkerių metų liko vos 300. Dabartinėje Rusijos teritorijoje, Vorkutos regione esantis nedidelis pramoninis miestas, vadinamasis Promyšlenyj (pramoninis), taip pat nugrimzdo į nebūtį kartu su Sovietų Sąjunga. Kadaise naujakurių ant plyno lauko pastatyta gyvenvietė turėjo ir mokyklas, ir ligonines, miestas plėtėsi, buvo statomi nauji namai, nemažai jo gyventojų darbavosi greta esančioje alavo kasykloje. Žlugus SSRS, buvo nutrauktas elektros ir dujų tiekimas, telekomunikacijos nukirstos, o miesto gyventojai palikti nežinioje, negalintys net paskambinti artimiausio miesto ar kaimelio gyventojams. Galiausiai Promyšlenyj gyventojai liko ne tik be pagrindinių patogumų, darbo (kasykla nebedavė naudos), bet ir miesto parduotuvių lentynos ėmė sparčiai tuštėti, kurių, savaime suprantama, niekas nepildė. Gyventojai buvo priversti palikti pačių pastatytą gyvenvietę, namus ir tuščiomis rankomis keliauti ten, kur galėjo rasti darbo ir prieglobstį. Ir šiandien mieste daugybė buvusio miesto gyvenimą menančių daiktų: senų žaislų, knygų, rūbų, buities darbams skirtų įrankių, automobilių ir kitokio rūdijančio „turto“. 1970-aisiais įkurta Pripetė – kadaise klestėjęs energetikų miestelis, turėjęs daugiau nei 50 tūkstančių gyventojų. Černobylio jėgainės darbuotojai tuo metu gaudavo nemažus atlyginimus, miesto parduotuvėse, kitaip nei likusioje Sovietų Sąjungoje, netrūko deficitinių prekių, tad neretai miestas buvo vadinamas „socialistinio gyvenimo rojumi“. Kaip tragiškai baigėsi ši kelis dešimtmečius trukusi idilė, žinome. Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko avarijos padarinių mastą iki šiol sunku suvokti, o Pripetė dėl šių tragiškų įvykių tapo mirusia dykyne.

Istorikai teigia, kad įvykus tragedijai miesto gyventojų evakuacija nebuvo tinkamai organizuota. Palikti savo namus pasiimant pačius svarbiausius daiktus ir dokumentus žmonėms buvo įsakyta tik praėjus dienai po avarijos. Tiesa, teigiama, kad iki pat Sąjungos žlugimo Pripetės zona buvo griežtai kontroliuojama, tad beveik viskas, kas čia buvo paskubomis palikta, liko savo vietose. Dabar miesto vaizdas, trumpai kalbant, yra klaikus: pastatai nusiaubti, langai išdaužyti, viskas sugriauta ir išgrobstyta. Nepritekliaus kankinami apylinkių gyventojai nepaisė draudimų ir nelegaliai patekę į teritoriją imdavo viską, ką galėjo panešti – nuo namų apyvokos daiktų iki baldų, drabužių ir metalo. Jei kada tektų pamatyti miesto panoramą, ji būtų panaši į šią: vienoje pusėje virš miško masyvo stūkso po sarkofagu „palaidotas“ ketvirtasis Černobylio elektrinės blokas. Iš kitos pusės žvilgsnis kliūva už daugiaaukščio namo, ant kurio stogo – surūdijęs metalinis Sovietų Sąjungos herbas. Šiandien Pripetės pastatuose radiacijos lygis nėra aukštas. Tačiau sumaniusius juos aplankyti stabdo draudimai – daugelis pastatų yra avarinės būklės. Kiek skvarbesnė spinduliuotė išliko atvirose erdvėse, ypač Pripetės atrakcionų parke, kuris turėjo būti atidarytas keturiomis dienomis vėliau nei Černobylyje nugriaudėjo sprogimas. Šiandien kai kuriose vietose radiacija nuo keliasdešimties mikrorentgenų šokteli iki kelių rentgenų, tačiau, pasak vietinių gidų, prieš kelerius metus matavimo aparatai apskritai „atsisakydavo“ ką nors rodyti. Pripetėje 1985-aisiais buvo pastatyta ir milžiniška stotis, skirta tarpžemyninių balistinių raketų lokacijai. Didelė, 150 m aukščio antena sunaudodavo tiek elektros, kad ją teko statyti prie pat Černobylio elektrinės. Tiesa, paleidimo mechanizmams buvo lemta veikti tik metus – įvykus jėgainės sprogimui, veikla buvo nutraukta, o bazė tapo apleista vieta. Laikui bėgant Pripetėje pati gamta, rodos, ėmė maskuoti pasauliui padarytus milžiniškus nuostolius. Teritorijoje nesutiksime žmogaus, tačiau čia neretai užklysta laukiniai žvėrys. Kalbama, kad daugiabučiuose gyvena vilkai, medžiai ir krūmynai vis labiau užgožia betonines konstrukcijas ir asfaltą, o apleistų ir išgrobstytų pastatų fone skamba rytinė paukščių giesmė. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga turėjo atsitiesti, o tam pirmiausia reikėjo pakankamai energijos išteklių. Energija tuo metu kaip ir šiandien buvo nafta, tik kitaip nei šiandien, rusai apie savo išteklius žinojo kur kas mažiau. Dabar juodasis auksas išgaunamas turtinguose šiaurės Sibiro regionuose, o pokariu pagrindinė ir pirmoji teritorija buvo pietinė Sovietų Sąjungos dalis, tiksliau, Kaspijos jūros regionas, kurio didžioji dalis dabar priklauso Azerbaidžanui. 1949-aisiais čia atrasta ir pradėta pumpuoti nafta – tai iš esmės pakeitė ir pasaulio geopolitinę situaciją.

Kadaise naftos prisotintos Kaspijos žemės, alinamos milžiniškų gavybos darbų, sparčiai seko, tad sovietinei valdžiai teko ieškoti naujų teritorijų. Nežinia, kam kilo mintis gręžti naftą iš jūros dugno, kur jos dar buvo apsčiai, o ta proga viduryje jūros įkurti ir darbininkų miestą, tačiau tuometiniai Sąjungos lyderiai šią idėją palaikė. Vos per kelis mėnesius 42 km nuo kranto ant gigantiškų plieno blokų, siekiančių dugną, iškilo gyvenvietė, vietinių vadinta „Naftos akmenimis“. Ir tai iš tiesų buvo miestas. Su devynaukščiais gyvenamaisiais pastatais, mokyklomis, parduotuvėmis, industriniais pastatų kompleksais, žaliuojančiomis vaikų žaidimo aikštelėmis ir net fontanais. Jei visas šio unikalaus miesto gatves sujungtume į vieną, ji būtų ne tokia ir trumpa – apie 350 kilometrų. Kadangi Sovietų Sąjunga savo pasiekimus laikė po geležine uždanga, apie tokius urbanistinius sprendimus ir tam laikmečiui aukštus inžinerinius pasiekimus mažai kas žinojo. Vėliau, atradus kitus naftos rezervus Šiaurėje, Kaspijos jūros gavybos mastus lenkusius šimtus kartų, visa industrinė sistema persikėlė į Sibirą, šį jūros miestą palikdama apleistą. Tiesa, teigiama, kad ir šiandien žmonės čia vis dar gyvena. Apleisti kariniai objektai SSRS, kaip žinia, negailėjo pinigų gynybai ir įvairiems moksliniams tyrimams – nuo Ramiojo vandenyno ir Vidurio Europos kilo aukščiausios antenos, miškuose ir kitose užmaskuotose vietovėse buvo kasami gynybiniai bunkeriai, statomos karinės bazės. Žlugus Sąjungai, užmarštin nugrimzdo ir nesuskaičiuojama galybė tokių objektų. Atitekę mažoms nepriklausomoms valstybėms, jie nebegaudavo reikiamo finansavimo tolimesnei veiklai arba tiesiog būdavo nurašomi kaip nebereikalingi. Dabar šie SSRS „šedevrai“, šaltojo karo ginkluotės laikus menantys statiniai, traukia ne tik metalo „medžiotojų“ dėmesį, bet ir pogrindžio istorijų ir vaizdinių ištroškusius turistus. Slapta povandeninių laivų bazė Balaklavoje (Ukraina) šiandien laikoma vienu didžiausių apleistų SSRS objektų. Vadintas slapčiausia ir labiausiai saugoma Sąjungos vieta, kompleksas 1961-aisiais buvo pastatytas po Tavros kalnu, kur buvo saugomi ir remontuojami povandeniniai laivai, taip pat ir branduoliniai. Įspūdingame povandeniniame uoste vienu metu galėjo tilpti iki dešimties įvairios klasės laivų, o visas kompleksas galėjo atlaikyti tiesioginį, iki 100 kT galingumo branduolinės bombos smūgį. Palyginkime: tokio stiprumo sprogimas 1945-aisiais nugriaudėjo Hirošimoje. Balaklava – nedidelis miestelis Kryme, turėjęs savo individualų statusą ir teises iki pat šeštojo dešimtmečio vidurio, kai sovietinės valdžios buvo priskirtas Sevastopolio municipalitetui. 1954-aisiais giliai po Tavros kalnu prasidėjo „Оbjekt 825 GТС“ statybos: pagal planą „objekto“ kanalai turėjo būti beveik pusės kilometro ilgio, 8 metrų gylio, 12 metrų pločio ir 18 metrų aukščio, kad galėtų priimti ir didesnius laivus. Bendram mastelio vaizdui susidaryti: visa bazės vidinė sausumos ir vandens teritorija užima maždaug 10 000 kv. metrų plotą.

Šaltojo karo metais Balaklava buvo viena slapčiausių gyvenamųjų Sovietų Sąjungos vietovių, saugoma nuo pašaliečių. Bemaž visi miestelio gyventojai dirbo slaptoje bazėje, ir nors iš keturių šimtų civilių į visas jos teritorijas galėjo patekti tik keletas, daugelio veiklą akylai stebėjo KGB. Neretai buvo rengiamos ir slaptos darbuotojų apklausos – vienintelis teisingas atsakymas buvo „aš nežinau, kur aš dirbu, nesuprantu, ką čia veikiu; aš nieko neprisimenu“. Net ir ne vienerius metus čia dirbantys laivų remontininkai nuolat buvo lydimi ginkluotų kareivių, stebinčių visą darbo procesą. Ne vienam jų buvo sutrikęs regėjimas, mat darbo laikas tamsiuose dokuose buvo skaičiuojamas minutės tikslumu, o gavus nurodymą tekdavo nedelsiant bėgti į lauką. Ne ką mažiau komplikuotas buvo ir darbuotojų giminaičių apsilankymas Balaklavoje. Kiekvienas norintysis privalėjo turėti svarią priežastį, įveikti nelengvą identifikavimo ir išsamaus patikrinimo procesą, o galiausiai gavę leidimą dėl savo laisvės būdavo prisaikdinti tylėti. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, bazė funkcionavo dar kelerius metus, ir nors buvo apleista, ją paskutinis rusų povandeninis laivas paliko tik 1996-aisiais. Praėjus dar keleriems metams, 2002-aisiais, buvo nuspręsta čia atidaryti Ukrainos karinio laivyno muziejų ir eksponuoti visa tai, kas liko po vietinių metalo „medžiotojų“ reidų: kanalų sistemas, pačią bazę, senas karines galvutes, ginklus ir kt. Ir visgi šiandien labiausiai stebina statinio unikalumas ir jo vidinė saugumo sistema. Bazė, kurios planavimu asmeniškai rūpinosi Lavrentijus Berija, tais laikais strateginiu požiūriu buvo tobula. Iš požeminio uosto laivai lengvai ir greitai galėjo pasiekti Juodąją jūrą. Tiesa, į uostą jie įplaukdavo ir išplaukdavo tik naktimis, todėl atliekant tokį manevrą Balaklavos gyvenvietėje būdavo išjungiama elektra. Puolimo atveju pripučiamos plūdės buvo paruoštos blokuoti kiekvieną kanalo prieigą, o viduje milžiniškos, 120 tonų svorio, 2 metrų storio durys per 40 minučių bazę automatiškai izoliuodavo nuo išorinio pasaulio. Teigiama, kad „Оbjekt 825 GТС“ buvo taip gerai aprūpintas maisto, degalų atsargomis ir reikiamais patogumais, kad žmonės čia galėjo išgyventi net iki trejų metų. Viršutiniuose aukštuose buvo įrengtos valgyklos, ligoninė, prausyklos, poilsio ir miegamieji kambariai. Bazė net turėjo vėdinimo sistemą, galingus dyzelinius generatorius, nuosavą kuro rezervuarą (jei kartais įvyktų gedimas ir nutrūktų kuro tiekimas, jis būtų tiekiamas naftotiekiais iš 4 000 tonų talpos baseinų įrengtų kalno šlaite). Po žeme buvo įrengta ir siaura geležinkelio linija, skirta gabenti branduolines galvutes. Buvusieji požeminio Sovietų uosto darbuotojai prisimena, kaip kiekvieną kartą povandeniniam laivui įplaukus į doką, vanduo prisipildydavo žuvimis. Tačiau jomis nebuvo atsikratoma, o parsinešama į miestelį ir išrūkoma. Ko gero, šis dūmelis, sklindantis iš gyvenvietės, ir buvo vienintelis, bet nesuprastas ženklas šnipams, duodantis žinią apie požeminį Tavros kalno gyvenimą. Kad pakrančių gynyba buvo vienas iš prioritetinių Sovietų Sąjungos ginkluotės uždavinių, rodo ir dar vienas bunkeris Vladivostoke, pietryčių Rusijoje. Šis statinys iškilo siekiant rytinį šalies krantą apsaugoti nuo galimų Japonijos atakų. Vladivostokas – didžiausias miestas tolimuosiuose Rusijos rytuose, prie Japonijos jūros Amūro įlankos, kaip karinis postas įkurtas 1860-aisiais. Vladivostokas iki šiol yra vienas didžiausių ir svarbiausių uostų Ramiajame vandenyne. Nors šiandien čia esantis fortas yra apleistas, kadaise tai buvo labai vertingas (ir begėdiškai brangus) Rusijos gynybinis projektas. Apleisti milžiniški įrengimai Dabartinės Rusijos Federacijos teritorijoje rasime ir daug tokių apleistų objektų, kurie simbolizuoja Sovietų Sąjungos industrinius ir techninius pasiekimus arba bent norą įgyvendinti užsibrėžtus utopinius tikslus. Sunku įsivaizduoti, kaip tokios didelės investicijos buvo paliktos irti, tačiau gigantiškos palydovinės lėkštės, milžiniški karjerų kasimo agregatai, tyrimų ir bandymų stotys yra tarsi vaiduokliai ir šiandien stovi nenaudojami ir nenaikinami. Pasižiūrėti milžiniškų ekskavatorių turistai neretai traukia prie Maskvos regione esančio Lopatinskio karjero. Iki pat 1993-iųjų čia gana pelningai funkcionavo fosfatų kasykla, kadaise vadinta viena geriausių Sovietų žemės išteklių gavybos vietovių. Tačiau po Sąjungos griūties, byrant ir Rusijos ekonominiam pagrindui, darbai buvo nutraukti. Šiandien čia galime išvysti sovietinės technikos „dinozaurus“ – vis dar neišmontuotus, yrančius, rūdimis padengtus milžinus. Prieš pat Sovietų Sąjungos skilimą Ukrainos mieste Zmiyive iškilo jonosferos tyrimų stotis, analogiška JAV inicijuotam projektui HAARP Aliaskoje. Centrinės stoties kompleksą sudarė kelios didelių parabolinių antenų grupės. Pagrindinės antenos skersmuo buvo net 25 metrų ir galėjo išspinduliuoti iki 25 MW energijos. Tačiau jaunai, ką tik nepriklausomybę atgavusiai Ukrainai tokia pažangi ir labai brangi mokslinių tyrinėjimų įranga buvo neįkandama. Todėl dabar ji, kaip ir kiti minėti objektai, sulaukia tik metalo grobstytojų ir neretai čia užklystančių turistų dėmesio. Dar vienas merdėjančios SSRS sukurtas ir netoli Maskvos dislokuotas įrenginys – milžiniškas elementariųjų dalelių greitintuvas. Žiedinės formos 21 km ilgio tunelis yra iškastas 60 metrų gylyje, maždaug 100 km atstumu nuo greitkelio Maskva–Simferopolis. Mokslininkai jau buvo pradėję čia gabenti visą reikiamą įrangą, tačiau, kaip ir daugeliu atveju, po Sąjungos žlugimo greitintuvas tapo nebenaudojamas. Dabartinėje Rusijos teritorijoje, taip ir buvusios SSSR respublikose, be įvairių įrengimų, pilna apleistų oro, vandens ir žemės transporto priemonių. Rodos, niekam nerūpi, kad šie niekieno nuosavybe tapę lėktuvai, traukiniai ir laivai rūdydami teršia aplinką, juolab kad Vakaruose jie greitai rastų savininkus, kurie pasipelnytų „vaiduoklius“ perdirbdami ar išgabendami į metalo laužą. Apleisti kalėjimų kompleksai Pabaigoje – apie tas apleistas SSRS vietas, kur nei retam turistui, nei žurnalistui nėra lengva įkelti koją. Nors žodis „gulagas“ siejamas su valstybinės SSRS institucijos veikla, istorijos puslapiuose ir žmonių atmintyje jis reiškė stalinistinio režimo darbo stovyklų-kalėjimų sistemą. Dar plačiau gulagu buvo vadinama visa sovietinė represinė politika, didžiausia Rusijos istorijos gėda, paremta masiniais areštais, žmonių trėmimais, išnaudojimu ir galiausiai masinėmis žudynėmis, kurios, deja, Vakarų pasaulio nepelnytai užmirštamos holokausto šešėlyje. Visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje veikė daugybė tokių kalėjimo kompleksų, tačiau didžioji dauguma buvo Sibiro taigoje. Kiek čia mirė siaubingomis sąlygomis kalėjusių žmonių, iki šiol nežinoma: skirtingi šaltiniai, besiremdami įvairiais oficialiais dokumentais ir neoficialiomis žiniomis, pateikia skirtingus skaičius. Tačiau yra ir tokių tyrinėtojų, kurie teigia, kad gulaguose buvo nužudyta arba dėl nepakeliamų sąlygų mirė daugiau nei 40 milijonų Stalino socializmo oponentų, dažniausiai tik tariamų. Tarp jų – ir moterys, ir maži vaikai.

1940-aisiais visoje SSRS teritorijoje buvo apie 50 stovyklų ir per 400 darbo kolonijų. Šiandieniniai tokie industriniai Rusijos Arkties centrai kaip Norilskas, Vorkuta ar Magadanas – ne kas kita, o gulagų kalinių darbo vaisius. Gulagų era, trukusi daugiau nei du dešimtmečius, baigėsi kartu su Stalino valdymo pabaiga šeštojo dešimtmečio pradžioje. Nemažai tokių medinių kalėjimų tolimiausiose ir sunkiai pasiekiamose Sibiro vietose iki šių dienų stovi apleisti, likę kaip buvę – tos pačios medinės kalinių lovos, indai ir kiti daiktai. Iki tol, kol gamta jų nesunaikins, šios medinės trobos liks žiauriausio nusikalstamumo įkalčiais.

Aut. teisės: TV3
TV3

(33)
(2)
(26)

Komentarai (9)