Euras įvestas: kiek Lietuvoje liko milijonierių?  (1)

Įvedus eurą Lietuvoje oficialių milijonierių skaičius sumažėjo… Spėkite, kiek kartų?

Dešimt kartų. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) skaičiuoja, kad oficialių (pagal pateiktas turto deklaracijas) milijonierių, skaičiuojant turtą litais, 2013 m. turėjome 1693 (nevertinant suteiktų ir gautų paskolų).

Valiutos pasikeitimas nuo šių metų sausio 1 d. iš daugelio atėmė milijonieriaus titulą. VMI skaičiuoja, kad pagal pernai metais pateiktas deklaracijas Lietuvoje milijonierių eurais tėra 189. Tiek gyventojų pernai deklaravo turintys turto daugiau nei už 1 mln. eur arba 3,4528 mln. Lt.

2012 m. oficialių „eurinių“ milijonierių Lietuva turėjo tik 133, 2011 m. - 167. Panaši dinamika ir turto už ne mažiau kaip milijoną litų turinčių gyventojų deklaracijose. 2011 m. „litinių“ milijonierių šalyje buvo 1378, 2012 m. jų skaičius nukrito iki 1325. Vėliau vėl augo.

Primename, kad turto deklaracijas už 2011 m. pateikė 107 225 gyventojai, už 2012 m. - 109 535, už 2013 m. - 122 652.

Geriausios sąlygos tapti milijonieriumi – jau praeityje?


Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas pabrėžia, kad VMI duomenys pagal turto deklaracijas atskleidžia ne tikrąjį milijonierių Lietuvoje skaičių. Jų iš tiesų turėtų būti daugiau.

Visų pirma, turto deklaracijas privalo pateikti ne visi šalies gyventojai. Antra, dalis, pasak S. Besagirsko, milijonierių savo turtą valdo ne per lietuviškas įmones.

„Tarkime, jis turi įmonę Kipre ir tos įmonės vardu yra prisipirkęs daug turto, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto Vilniaus senamiestyje. Šie žmonės statistikoje neatsispindi“, - kalbėjo jis.

Pasak pašnekovo, žmogaus turimą turtą lemia trys faktoriai: talentas, sunkus darbas, paveldėjimas.

„Manau, vieni tai pasiekia, kiti – ne. Sąlygos yra pakankamai geros ir nematau kliūčių, kad kažkas būtų diskriminuojamas“, - tęsė pašnekovas.

Vis dėlto S. Besagirskas pripažino, kad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pirmaisiais metais galimybės tapti milijonieriumi buvo didesnės nei dabar.

„Kalbant apie milijonierius iš verslo pusės, tai jiems po 1990-ųjų buvo išmesta puiki galimybė privatizuoti už investicinius čekius pakankamai brangų turtą – nuo dešimt iki kelių dešimčių kartų pigiau nei jis iš tiesų buvo vertas. Kas tai žinojo, sėkmingai tuo pasinaudojo, - komentavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas. - Šiandien už beveik dyką niekas gerų įmonių nebeatiduoda. Situacija laiko prasme šiandien yra šiek tiek sudėtingesnė“.

Pašnekovas vardijo, kad šiandien norint būti milijonieriumi reikia turėti gerus vadybinius sugebėjimus, daug dirbti, o dar ir sėkmė turi šiek tiek šypsotis.

„Tokių naujų milijonierių, kaip Ilja Laursas, yra labai nedaug. Jei pažiūrėsime, kiek atsirado milijonierių, turtus susikrovusių po 2000 m., jų bus vienetai. Didžioji dalis visus milijonus susikrovė tarp 1990-1997 m”, - pastebėjo S. Besagirskas.

Iš kitos pusės pašnekovas sutinka, kad globalėjantis pasaulis Lietuvos verslininkams atvėrė naujas galimybes.

„Globaliame versle galimybių gerokai daugiau atsirado ir tie sektoriai, kurie greitai auga Lietuvoje, ir yra, pavyzdžiui IT, susiję su globaliu verslu. Iš kitos pusės anksčiau turėjome vienas galimybes, dabar – kitas. Tiesiog nebeturime ant lėkštutės padėtų“, - komentavo S. Besagirskas.

Pastebi, kad praturtėti galima ir neužsiimant verslu


SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda akcentavo, kad jokioje valstybėje sąlygos tapti milijonieriumi nėra visiškai vienodos.

„Šimtmečius kapitalizmo sąlygomis gyvenančiose šalyse milijonieriais dažnai tampama tiesiog paveldint tėvų turtą, beje, kai kada palikuonys toli gražu nepasižymi tokiais talentais kaip jų tėvai ir tą turtą iššvaisto. Dėl natūralių ir suprantamų priežasčių Lietuvoje turime tik turto perdavimo proceso užuomazgas, nes kaip tik šiuo metu pirmoji Nepriklausomybės verslininkų karta pasitraukia iš aktyvios veiklos ir perduoda estafetės lazdelę jaunesniajai kartai“, - kalbėjo ekonomistas.

Žinoma, G. Nausėda pabrėžė, kad milijoną galima uždirbti ir ne paveldėjimo būdu, o pačiam išsikėlus ir nuosekliai siekiant tikslo.

„Skirtingai nei prieš dvidešimt metų, kai pakako turėti gerus ryšius, orientuotis kainų Rytuose ir Vakaruose konjunktūroje arba „prasisukti“ valdant investicinius čekius bei privatizuojant valstybės turtą, šiandien pirmiausia būtina turėti gerą verslo idėją ir surasti savo nišą produktais ir paslaugomis persisotinusioje rinkoje. Ne mažiau svarbi ir intuicija, valia bei organizacinis talentas. Jeigu tokios prielaidos yra, vargu ar kas sutrukdys tą milijoną uždirbti“, - tikino pašnekovas.

Todėl, jo nuomone, gyventojai turėtų mažiau ieškoti kaltės dėl neturto kituose – kaltinti valdžią, konkurentus ar pan.

„Deja, yra ir dar vienas milijonų uždirbimo būdas - dalyvaujant politikoje ir tampant valstybiniu „verslininku“. Toks „verslas“ kai kam tampa tiesiog gyvenimo būdu ir šitų žmonių net per jėgą nebeatplėši nuo valdiškos kėdės. Kad taip neatsitiktų, privalo gerai dirbti teisėsaugos institucijos, o tuo pasigirti kol kas negalime“, - kritiką žėrė ekonomistas.

Lietuvoje milijonierių skaičius kuklus


Vis dėlto G. Nausėda nuogąstavo, kad Lietuvoje milijonierių skaičius yra kuklus, palyginus su užsienio šalimis.

„Mūsų šalyje, turbūt, tik vienetai sugebėtų tapti milijonieriais dirbdami samdomąjį darbą (čia nekalbu apie korumpuotus politikus), tuo metu, pavyzdžiui, Šveicarijoje tokių žmonių priskaičiuotume šimtais tūkstančių“, - pastebėjimais dalijosi ekonomistas.

Pasak jo, pasaulyje egzistuoja koreliacija, kur milijonierių skaičius yra atvirkščiai proporcingas skurde gyvenančių žmonių skaičiui – kuo daugiau skurde gyvenančių žmonių, tuo mažiau milijonierių.

„Be to, neįmanoma turėti „riebesnio“ milijonierių sluoksnio be vidurinės klasės, kuri ir yra potencialus naujų milijonierių atsiradimo šaltinis. Juk iš varguolio tampama milijonieriais dažniausiai ne realiame gyvenime, o nebent J. Londono ar Th. Dreiserio romanuose. Visgi kaip didesnę bėdą traktuočiau ne tai, kad Lietuva smarkiai nusileidžia Europos Sąjungos šalims milijonierių skaičiumi, o tai, kad beveik neturime viduriniosios klasės, kurią išplovė ekonominės krizės, mokesčių politika arba visiškas smulkiojo verslo interesų ignoravimas. Drįsčiau teigti, kad potencialiai galėję tapti Lietuvos viduriniąja klase žmonės emigravo į Vakarus ir dabar tampa ja ten“, - komentavo G. Nausėda.

Vis dėlto pašnekovas pritarė S. Besagirskui, kad iš tiesų Lietuvoje milijonierių turėtų būti keliolika ar net keliasdešimt kartų daugiau nei rodo oficiali statistika.

„Užtenka pasižvalgyti į sandorius nekilnojamojo turto rinkoje, ypač 2014 m. pirmaisiais mėnesiais, kuomet visa sandorio suma dažnokai buvo mokama iš karto. Pirkėjui nereikėjo imti paskolos iš banko, nebent jis pats būtų norėjęs paskleisti dūmų „uždangą“ ir pasiskolinti tik dėl akių. Vargu ar tokia situacija reikėtų labai džiaugtis. Juk neoficialių ar pusiau oficialių milijonierių pajamos išvengė mokesčių, kurių įplaukos galėjo būti panaudotos socialinės atskirties mažinimui. Galima pateikti daugybę pavyzdžių, kuomet faktinis daugiamilijoninių pajamų apmokestinimas buvo keletą kartų mažesnis nei vidutinį darbo užmokestį gaunančio tvarkingo piliečio gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įnašų tarifas“, - tęsė SEB banko atstovas.

Taip pat G. Nausėda paminėjo, kad „pilkieji“ milijonieriai prieš kitus rinkos dalyvius turėjo konkurencinį pranašumą ir galėjo savo prekes parduoti ar paslaugas teikti pigiau nei konkurentai, o tai – grubus lygios konkurencijos pažeidimas.

Turto deklaracijas privalo pateikti ne visi šalies gyventojai. Tokie prievolė tenka tokiems asmenims, kaip politikams, europarlamentarams, valstybės tarnautojams, antstoliams, notarams, teisėjams, prokurorams, akcinių bendrovių, kurių akcininkė yra valstybė arba savivaldybė vadovams, valstybinių aukštųjų mokyklų vadovams ir jų šeimos nariams ir pan.

Nori būti milijonieriais, bet patys į milijonierius žiūri įtariai


Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas, kad gana svarbus klausimas, kalbant apie milijonierius yra tas, kad žmonės jais tapti nori, o kelias į tai – verslas, tačiau neretai jie kartu negatyviai žiūri į verslą.

„Jis neretai siejamas su išnaudojimu – jog verslininkai turtus kraunasi nesąžiningai, išnaudodami kitus. Susidaro keista situacija, kai norime būti turtingi, o tuo pat metu į turtingus žmones žiūrime įtariai“, - pastebėjo jis.

V. Žukauskas galimybę tapti milijonieriumi lygina su laisve veikti ir šios laisvės apribojimais.

„Šalyse, kuriose yra daug ekonominės laisvės (valdžia saugo ir pati nesikėsina į privačią nuosavybę, kuriose mažesni mokesčiai ir mažiau veiklos suvaržymų, reguliavimų ir pan.), ten žmonės sukaupia daugiau turto, yra daugiau turtingų žmonių“, - kalbėjo jis.

Specialistas pateikė pavyzdį, kad, pavyzdžiui, ketvirtadalyje labiausiai ekonomiškai laisvų šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra net 10 kartų didesnis nei ketvirtadalyje tų pasaulio šalių, kuriose ekonominės laisvės yra mažiausiai.

V. Žukauskas vardijo, kad labiausiai ekonomiškai laisvomis šalimis yra laikomos Honkongas, Singapūras, Naujoji Zelandija, Šveicarija. Iš Europos šalių pirmauja ir Suomija, Jungtinė Karalystė, Airija, Danija, Estija.

Pagal pernai metais paskelbtą Pasaulio ekonominės laisvės apžvalgą iš Europos šalių paskutinėje vietoje liko Ukraina.

„Tai visiškai natūralu, kadangi turtingais didelis skaičiaus visuomenės gali tapti tik tuomet, kai visuomenėje užtikrinamos taisyklės, kaip uždirbti galima savo veiklumu ir kūryba, o ne per valdžios mechanizmus ir korupciją“, - pridėjo V. Žukauskas.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Ugnė Karaliūnaitė

(15)
(0)
(15)

Komentarai (1)