Ką daryti, kad Lietuvoje būtų gera kaip Norvegijoje? (15)
Ilgą laiką ekonomikoje vyravo teorija, kad lygybė ir efektyvumas yra nesuderinami. Kai kurie ekonomistai tuo vis dar tiki ir jiems turbūt labai nepatinka tai, kad Norvegija parodo, kaip jie klysta.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasaulio ekonomikos forumo (PEF) globalaus konkurencingumo ataskaitoje Norvegija užima 11 vietą tarp 144 šalių. Ypač gerai įvertinta šalies makroekonominė aplinka (1 vieta). Šis rodiklis parodo, kad šalies ekonomika yra stabili ir sudaro palankias sąlygas verslo vystymui. Palyginimui, Lietuva PEF ataskaitoje užima 41 vietą, o jos makroekonominė aplinka – dar žemiau (42 vieta).
Tačiau Norvegija Lietuvą lenkia ir bendrą pajamų nelygybės lygį atspindinčiame Gini indekse. Pasaulio banko teigimu, Norvegija yra bene didžiausią lygybę turinti pasaulio valstybė, už kurią pranašesnė tik jos kaimynė Švedija.
Šie rodikliai įrodo, kad, bent jau Norvegijoje, lygybę ir efektyvumą suderinti įmanoma.
Pastaraisiais metais Norvegija tapo viena pagrindinių krypčių, kurią renkasi Lietuvą paliekantys emigrantai. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2009 iki 2010 metų jų skaičius šoktelėjo net penkis kartus, o iš viso per pastaruosius penkerius metus ten išvyko beveik 18 tūkst. lietuvių.
Kiekvienas jų turi savo priežasčių, kodėl priėmė tokį sprendimą, bet Norvegijos socialdemokratų partijos narys Harry Herstadas tikina, jog į jo šalį žmonės atvyksta dėl teisingumo. „Mes atlyginimus paskirstome taip, kad kiekvienas gautų teisingą ir sąžiningą dalį“, – teigė politikas.
Tačiau tuoj pat pridūrė, kad norvegiška sistema sugriūtų, jei atvykę imigrantai patys neprisidėtų prie jos kūrimo. „Geriausia socialinė apsauga yra gera darbo vieta“, – sakė jis ir priminė, kad nedarbo lygis Norvegijoje yra neįtikėtinai žemas – 4,1 proc. Palyginimui, Lietuvoje pirmąjį šių metų ketvirtį nedarbas siekė 10 proc. „Esame įrodymas, kad lygybę ir efektyvumą ekonomikoje suderinti įmanoma ir netgi būtina, jei ir toliau norime gyventi gerovės valstybėje“, – sakė H. Herstadas.
„The Washington Post“ kolumnisto Roberto J. Samuelsono teigimu, idėją, kad valstybių politikų formuotojai visada privalo rinktis tarp lygybės ir efektyvumo išpopuliarino vienas įtakingiausių pasaulio analitikos centrų „Brookings Institution“. Būtent jis 1975 metais išleido knygą pavadinimu „Lygybė ir efektyvumas: didysis pasirinkimas“.
Jos autorius Arthuras Okunas teigė, kad valstybei linkstant prie labiau lygybę skatinančios politikos, mažinamos paskatos dirbti, taupyti ir investuoti. Kita vertus, jei viskas paliekama laisvai rinkai, tada tarp turtingiausių ir vargingiausių visuomenės narių atsiveria praraja. Ši logika išties atrodo nepriekaištingai. Bėda ta, kad metams bėgant ji nepasitvirtino. Vietoje kokio nors kompromiso, JAV bei kitų Vakarų ekonomikų dalyviai tiek lygybės, tiek efektyvumo gavo mažiau.
Ekonomikos augimo tempai jau seniai nieko nebedžiugina. Ekonomistai vysto teorijas, kurios aiškina, kad taip yra dėl inovacijų stokos. Tuo metu nelygybė toliau auga. Pavyzdžiui, skurdo problemas sprendžianti organizacija „Oxfam“ šių metų pradžioje pranešė, kad 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių valdo pusę viso Žemės turto.
R. J. Samuelsonas teigė, kad A. Okuno teorija nepasitvirtino dėl to, kad politikai nepagrįstai galvojo, kad turi galią sąmoningai rinktis, kuria kryptimi vesti savo šalį. „Didžioji dalis to, ką šiandien patiriame yra nenumatytos ankstesnių įvykių pasekmės, o ne specialių politinių sprendimų pasiekimai“, – aiškina jis.
Įvykiu, kuris netikėtai nulėmė Norvegijos likimą galima būtų laikyti 1969 metais atrastus didelius naftos telkinius Šiaurės jūroje. Nemažai žmonių galvoja, kad būtent tai leido šaliai pasiekti tokios gerovės. Tačiau jiems prieštarauja Norvegijos viešojo sektoriaus profesinės sąjungos „Fagforbundet“ Sandefjordo skyriaus vadovas John Ole Engnes. Jis sakė, kad Norvegija gerovės valstybę sukūrė dar prieš atrandant naftą.
„Šiandien norvegai gyvena laimingai, nes jau daugiau nei šimtą metų šalies valdžia priima sprendimus, išplečiančius jų teises. Pradedant moterų teise balsuoti, baigiant apribotu darbo laiku ir socialinėmis garantijomis“, – teigė pašnekovas.
Jo kolega Eddie Whyte pasakojo, kad Norvegijos profesinės sąjungos labai didžiuojasi savo pasiekimais ginant darbuotojų teises. „Tačiau tai pasiekti pavyko tik todėl, kad mūsų yra daug ir mes esame gerai organizuoti', – kalbėjo „Fagforbundet“, kuriai priklauso 333 tūkst. darbuotojų, atstovas.
E. Whyte paaiškino, kad jo profsąjunga dirba trimis kryptimis: darbo vietose kalba su darbuotojais, kuria savo organizaciją ir kelia problemas viešai diskusijai visoje visuomenėje. Jis taip pat aiškino, kad stiprios profsąjungos yra neatsiejama gerovės valstybių dalis. „Norėčiau, kad taip, kaip yra Norvegijoje būtų visame pasaulyje. Kapitalas šiandien yra globalus, todėl ir darbuotojų atstovavimas turėtų būti tarptautinis“, – teigė profsąjungos atstovas.
E. Whyte pabrėžė, kad 16 proc. 5 mln. gyventojų turinčioje Norvegijoje yra imigrantai. „Jų turime iš 222 šalių, o lietuvių pernai Norvegijoje gyveno 40 tūkst.“, – dėstė jis. „Fagforbundet“ visus juos skatina prisijungti prie profsąjungų, ypač dėl to, kad tarp imigrantų labiau paplitęs darbas šešėlyje.
„Stengiamės juo įtraukti, kuriame tinklus, kurie padeda spręsti imigrantų problemas. Beje, neseniai įvedėme naują kvotą – renkant profsąjungų vadovybę, būtina, kad bent vienas jos narys būtų imigrantas“, – sakė E. Whyte.
Tačiau Norvegija Lietuvą lenkia ir bendrą pajamų nelygybės lygį atspindinčiame Gini indekse. Pasaulio banko teigimu, Norvegija yra bene didžiausią lygybę turinti pasaulio valstybė, už kurią pranašesnė tik jos kaimynė Švedija.
Šie rodikliai įrodo, kad, bent jau Norvegijoje, lygybę ir efektyvumą suderinti įmanoma.
Traukos centras
Pastaraisiais metais Norvegija tapo viena pagrindinių krypčių, kurią renkasi Lietuvą paliekantys emigrantai. Statistikos departamento duomenimis, nuo 2009 iki 2010 metų jų skaičius šoktelėjo net penkis kartus, o iš viso per pastaruosius penkerius metus ten išvyko beveik 18 tūkst. lietuvių.
Kiekvienas jų turi savo priežasčių, kodėl priėmė tokį sprendimą, bet Norvegijos socialdemokratų partijos narys Harry Herstadas tikina, jog į jo šalį žmonės atvyksta dėl teisingumo. „Mes atlyginimus paskirstome taip, kad kiekvienas gautų teisingą ir sąžiningą dalį“, – teigė politikas.
Tačiau tuoj pat pridūrė, kad norvegiška sistema sugriūtų, jei atvykę imigrantai patys neprisidėtų prie jos kūrimo. „Geriausia socialinė apsauga yra gera darbo vieta“, – sakė jis ir priminė, kad nedarbo lygis Norvegijoje yra neįtikėtinai žemas – 4,1 proc. Palyginimui, Lietuvoje pirmąjį šių metų ketvirtį nedarbas siekė 10 proc. „Esame įrodymas, kad lygybę ir efektyvumą ekonomikoje suderinti įmanoma ir netgi būtina, jei ir toliau norime gyventi gerovės valstybėje“, – sakė H. Herstadas.
Nepasitvirtino
„The Washington Post“ kolumnisto Roberto J. Samuelsono teigimu, idėją, kad valstybių politikų formuotojai visada privalo rinktis tarp lygybės ir efektyvumo išpopuliarino vienas įtakingiausių pasaulio analitikos centrų „Brookings Institution“. Būtent jis 1975 metais išleido knygą pavadinimu „Lygybė ir efektyvumas: didysis pasirinkimas“.
Jos autorius Arthuras Okunas teigė, kad valstybei linkstant prie labiau lygybę skatinančios politikos, mažinamos paskatos dirbti, taupyti ir investuoti. Kita vertus, jei viskas paliekama laisvai rinkai, tada tarp turtingiausių ir vargingiausių visuomenės narių atsiveria praraja. Ši logika išties atrodo nepriekaištingai. Bėda ta, kad metams bėgant ji nepasitvirtino. Vietoje kokio nors kompromiso, JAV bei kitų Vakarų ekonomikų dalyviai tiek lygybės, tiek efektyvumo gavo mažiau.
Ekonomikos augimo tempai jau seniai nieko nebedžiugina. Ekonomistai vysto teorijas, kurios aiškina, kad taip yra dėl inovacijų stokos. Tuo metu nelygybė toliau auga. Pavyzdžiui, skurdo problemas sprendžianti organizacija „Oxfam“ šių metų pradžioje pranešė, kad 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių valdo pusę viso Žemės turto.
R. J. Samuelsonas teigė, kad A. Okuno teorija nepasitvirtino dėl to, kad politikai nepagrįstai galvojo, kad turi galią sąmoningai rinktis, kuria kryptimi vesti savo šalį. „Didžioji dalis to, ką šiandien patiriame yra nenumatytos ankstesnių įvykių pasekmės, o ne specialių politinių sprendimų pasiekimai“, – aiškina jis.
Profsąjungų galia
Įvykiu, kuris netikėtai nulėmė Norvegijos likimą galima būtų laikyti 1969 metais atrastus didelius naftos telkinius Šiaurės jūroje. Nemažai žmonių galvoja, kad būtent tai leido šaliai pasiekti tokios gerovės. Tačiau jiems prieštarauja Norvegijos viešojo sektoriaus profesinės sąjungos „Fagforbundet“ Sandefjordo skyriaus vadovas John Ole Engnes. Jis sakė, kad Norvegija gerovės valstybę sukūrė dar prieš atrandant naftą.
„Šiandien norvegai gyvena laimingai, nes jau daugiau nei šimtą metų šalies valdžia priima sprendimus, išplečiančius jų teises. Pradedant moterų teise balsuoti, baigiant apribotu darbo laiku ir socialinėmis garantijomis“, – teigė pašnekovas.
Jo kolega Eddie Whyte pasakojo, kad Norvegijos profesinės sąjungos labai didžiuojasi savo pasiekimais ginant darbuotojų teises. „Tačiau tai pasiekti pavyko tik todėl, kad mūsų yra daug ir mes esame gerai organizuoti', – kalbėjo „Fagforbundet“, kuriai priklauso 333 tūkst. darbuotojų, atstovas.
E. Whyte paaiškino, kad jo profsąjunga dirba trimis kryptimis: darbo vietose kalba su darbuotojais, kuria savo organizaciją ir kelia problemas viešai diskusijai visoje visuomenėje. Jis taip pat aiškino, kad stiprios profsąjungos yra neatsiejama gerovės valstybių dalis. „Norėčiau, kad taip, kaip yra Norvegijoje būtų visame pasaulyje. Kapitalas šiandien yra globalus, todėl ir darbuotojų atstovavimas turėtų būti tarptautinis“, – teigė profsąjungos atstovas.
Padeda ir imigrantams
E. Whyte pabrėžė, kad 16 proc. 5 mln. gyventojų turinčioje Norvegijoje yra imigrantai. „Jų turime iš 222 šalių, o lietuvių pernai Norvegijoje gyveno 40 tūkst.“, – dėstė jis. „Fagforbundet“ visus juos skatina prisijungti prie profsąjungų, ypač dėl to, kad tarp imigrantų labiau paplitęs darbas šešėlyje.
„Stengiamės juo įtraukti, kuriame tinklus, kurie padeda spręsti imigrantų problemas. Beje, neseniai įvedėme naują kvotą – renkant profsąjungų vadovybę, būtina, kad bent vienas jos narys būtų imigrantas“, – sakė E. Whyte.
(21)
(2)
(19)