Niekur kitur pasaulyje nebuvo tokio fenomeno, kaip Rusijoje: jei rašytojas išleido knygą, turbūt jis nieko vertas  (1)

Niekur kitur, išskyrus Rusiją, žurnalai neturėjo tokios visuotinės reikšmės ir įtakos, palyginti su knygomis ir laikraščiais. Būtent žurnaluose rašytojai skelbdavo savo kūrinius, šitaip palaipsniui garsindami savo vardą ir užsidirbdami: honorarai už publikacijas žurnale buvo kone dešimt kartų didesni negu gaunami už knygas.

Jei kūrinys būdavo iš karto išleidžiamas kaip knyga, tai greičiausiai reiškė, kad jis nevertas dėmesio arba, kaip autoritetingai tuo laiku teigta, buvo „išbrokuotas visų periodinių leidinių“.

Leidybos reikalus gerai išmanęs poetas, kritikas, redaktorius Piotras Pletniovas 1846 m. rašė: „Mūsų epochos publika skaito išskirtinai tik žurnalus“, ir ši tendencija ilgainiui tik stiprėjo.

Žurnalai ėmė viršų prieš knygas ir dėl geografinės priežasties: dauguma skaitytojų buvo susitelkę neaprėpiamos šalies gubernijose ir apskrityse, o sistemingo knygų prekybos ir bibliotekų tinklo tuo metu nebūta. Bet paštas periodinių leidinių pristatymą vykdė puikiai.

Be to, knygos buvo brangokos ir negarantavo kokybiško turinio. Medžiagą žurnalams atrinkdavo, tikrindavo ir aprobuodavo išsilavinę redaktoriai, kuriuos skaitytojai žinojo ir gerbė.

Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt

(17)
(13)
(4)

Komentarai (1)

Susijusios žymos: