Ar galėjo psichiniai sutrikimai formuoti mūsų rūšies atsiradimą?  (27)

Mano tėtis girdi balsus galvoje. „Girtutis“ pertraukia pašnekesį džiaugsmingais intarpais ir keistu profaniškumu. „Žvėrūnas“ yra nuodėmingesnis, šaukia ant tėčio ir liepia jam daryti netinkamus ir visuomenei nepriimtinus dalykus. Didžiąją gyvenimo dalį šie balsai buvo su juo ir neleido gyventi įprastai. „Žinau, kokia luošinanti ir stigmatizuojanti gali būti psichinė liga, tad straipsnio pradžioje tiesiog privalėjau paaiškinti savo interesus“, – New Scientist žurnale rašo Kate Ravilious.

Industrinėse valstybėse maždaug vienas iš 25 žmonių turi rimtą psichinę ligą, o maždaug pusė gyventojų per savo gyvenimą patiria kokį nors psichologinį sutrikimą. Daug būsenų, kaip šizofrenija ir bipolinis sutrikimas, taip pat vystymosi sutrikimai, kaip autizmas, bent iš dalies yra paveldimi iš tėvų. Jeigu jie paveikia žmogaus išgyvenimo galimybę, tai natūralu tikėtis, kad atranka turėtų juos eliminuoti, bet jie išlieka gana smarkiai paplitę.

Kai kurie mokslininkai teigia, kad šie susirgimai suteikia naudos – psichiniai ligoniai ir genijai turi seną ryšį – bet archeologė Penė Spaikins (Penny Spikins) iš Jorko universiteto JK, eina dar toliau. Ji mano, kad proto sutrikimai ir tokios būklės, kaip autizmas, išlieka tokiame aukštame paplitimo lygyje, nes senovėje žmonijai teikė pranašumą. „Manau, viena iš priežasčių, kodėl Homo sapiens buvo tokie sėkmingi, yra ta, kad jie priimdavo į savo bendruomenę žmones su skirtingu protu – pavyzdžiui, žmones, sergančius autizmu ar šizofrenija.“

Pasak Spaikins, žmonių tolerancija leido genams, susijusiems su skirtingomis psichikos ligomis, klestėti, taip pradedant revoliuciją. „Kažkuriuo metu mūsų protėviams pradėjo vystytis labai sudėtingos emocijos, tokios, kaip užuojauta, dėkingumas ir gėrėjimasis“, – sako ji. „Tai padėjo priimti ir toleruoti kitaip mąstančius žmones“. Perimdami unikalius įgūdžius ir atributus, atsiradusius dėl neįprasto mąstymo būdo, ankstyvieji žmonės tapo išradingesni, geriau prisitaikantys ir galiausiai nurungė kitus hominidus, dėsto archeologė.

Archeologiniai įrodymai yra netiesioginiai, bet nauji genetikos atradimai remia Spaikins idėją. Pasirodo, kad kai kurie genai, siejami su psichiniais susirgimais plito būtent tada, kai žmonių bendruomenės klestėjo ir turėjo atributus, kurių kiti hominidai stokojo. Visa tai kelia klausimą ar moderniame pasaulyje turime labiau vertinti žmones, tokius, kaip mano tėvas.

Taigi, kada mūsų protėviai pradėjo vertinti skirtingus protus? Spaikins mato atsakymą kai kuriuose archeologinių radinių radikaliuose pokyčiuose (Cambridge Archaeological Journal, nr. 19, p. 179). Įsivaizduokime akmens amžiaus technologiją. Atsiradę maždaug prieš 2,6 milijonus metų, pirmieji grubūs akmeniniai įrankiai vystosi lėtai. Šimtus tūkstančių metų mūsų protėviai apsiėjo su akmeniniais kirviais, gremžtukais ir svaidymo ietimis. Tada, maždaug prieš 100 000 metų, įvyko technologinė revoliucija, kai atsirado daug naujų ir sudėtingų apdirbimo būdų. „Matome staigų archeologinių radinių pasikeitimą į labiau standartizuotus, tiksliau pagamintus ir technologiškesnius įrankius“, – pastebi Spaikins. Pavyzdžiui, iečių mėtyklių, lankų ir strėlių, žvejybos harpūnų, spąstų ir kilpų išradimas leido medžiotojams būti nuošaliau nuo savo grobio ir medžioti agresyvesnius gyvūnus.

Autizmo privalumas

Spaikins teigia, kad ši technologinė įrankių revoliucija galėjo kilti dėl didesnės tolerancijos žmonėms su autizmo požymiais. „Nesakau, kad ne autistas nesuprastų šios technologijos, tiesiog labiau tikėtina, kad tokios inovacijos kils iš kažko, kas yra sistematiškas ir turi tą unikalų susitelkimą į tikslumą“, – svarsto ji. Spaikins taip pat pažymi, kad kiti hominidai, tarp jų ir neandertaliečiai, darė mažai įrankių inovacijų ir niekada nepasiekė mūsų protėvių gamintų įrankių sudėtingumo lygio.

Panašiu laiku, kaip ir įrankių revoliucija, archeologai mato ir meninės kūrybos pliūpsnį. Jis prasideda nuo tokių dalykų, kaip kriauklelių ir karolių grandinėlės, bei dekoracijos ant kaulo ir ochros, o vėliau ir drožinėtos skulptūrėlės ir paprasti muzikos instrumentai. Prieš maždaug 35 000 metų šiuolaikiniai žmonės ant uolų sienų piešė labai tikroviškus gyvūnus ir žmones. Stulbinamą jų panašumą į kai kurių autistų piešinius pastebėjo Nikolas Hamfris (Nicholas Humphrey) iš Londono ekonomikos mokyklos (Cambridge Archaelogical Journal nr. 8, psl. 165). „Šis labai realistiško meno, nupiešto su neįtikėtinu tikslumu, atsiradimas gali būti susijęs su tolerancija autistams, turėjusiems tokį ypatingą sugebėjimą“, – sako Spaikins.

Technologinė įrankių revoliucija galėjo kilti dėl didesnės tolerancijos žmonėms su autizmo požymiais

Tuo laiku pasirodo dvasinio gyvenimo ir religijos įrodymai. Manoma, kad šamanai tapė metaforiškus ir panašius į sapną olų piešinius ir Spaikins mano, kad jie turėjo didelę įtaką bendruomenei. „Manau, jie padėdavo apjungti žmones, suteikdami jų pasauliui prasmę per mitus, ritualus ir tikėjimą į dvasinį pasaulį“. Dabartinėse medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse šamanai paprastai būna neįprasti ir kūrybingi žmonės, kartais panyrantys į transą. Kai kurie turi bruožų, siejamų su šizofrenija bei kitomis psichikos ligomis – pavyzdžiui, girdi balsus. „Naudodami modernius psichinių susirgimų diagnozavimo metodus, manau, galime teigti, kad daugelis šamanų turi nuotaikos sutrikimus – labiausiai tikėtina, kad bipolinį sutrikimą“, – sako Deividas Vitlis (David Whitley), knygos „Olų piešiniai ir žmogaus dvasia“ (Cave Paintings and the Human Spirit; Prometheus, 2009) autorius.

Antropologas Henris Harpentingas (Henry Harpenting) iš Jutos universiteto Solt Leik Sityje, sako, kad Spaikins idėja yra tikėtina. „Jos pastebėjimai apie standartizuotus įrankių tipus ir detales mene atrodo teisingi“. Bet ar psichiniai sutrikimai išlaikytų „išlieka geriausi“ testą? „Žmonės su bipoliniu sutrikimu gali labai gerai apjungti bendruomenes, bet pirmiausia jie turi išgyventi ir pasidauginti patys“, sako jis. „Šizofrenijos atveju mes turime šiuolaikinių pramoninių visuomenių duomenis ir žinome, kad jos sukelia didelį „tinkamumo“ sumažėjimą“. Skirtingi protai galėjo prisidėti prie mūsų evoliucinės sėkmės, sako Katriona Pikard (Catriona Pickard) iš Edinburgo universiteto, JK, bet psichiniai susirgimai, panašu, yra nepageidaujama labai išvystytų smegenų turėjimo pasekmė (Cambridge Archaeological Journal, nr. 21 psl. 357).

Kiti teigia, kad moderni visuomenė nėra geras praeities analogas. „Ekscentriškumas yra daug priimtinesnis mažose medžiotoj-rinkėjų bendruomenėse, kur kiekvienas turi savo vaidmenį,“ sako Bendžaminas Kembelas (Benjamin Campbell), antropologas iš Viskonsino universiteto Milvokyje. Jis remia Spaikin idėją ir pritaria, kad sudėtingos emocijos, kaip užuojauta, skiria mus nuo kitų rūšių. „Šiuolaikinis žmogus supranta, kad kitas žmogus galvoja kitaip ir mes šį sugebėjimą labai smarkiai išvystėme“, pastebi jis. Žinoma, archeologiniai įrodymai yra netiesioginiai, bet genetiniai tyrimai pradeda suteikti tvirtesnį pagrindą šiai teorijai. Pernai išskirtas neandertaliečių genomas parodė, kad apie 99,8 % jų ir šiuolaikinių žmonių genų sutampa (Science nr. 328 psl. 710). Tai nestebina, nes vos prieš 500 000 metų turėjome bendrą protėvį. Bet Deividas Raikas (David Reich) iš Harvardo medicinos mokyklos Bostone nurodo kelis svarbius skirtumus. „Atradome, kad neandertaliečų genai AUTS2, CADPS2 ir NRG3 šiek tiek skiriasi, nuo šiuolaikinių žmonių atitinkamų genų“. AUTS2 ir CADPS2 yra siejami su autizmu, o NRG3 – su šizofrenija. Tačiau, prideda Raikas, nėra aišku, ar šie skirtumai lėmė mūsų protėvių mąstymą.

Psichiniai susirgimai, panašu, yra nepageidaujama labai išvystytų smegenų turėjimo pasekmė

Neandertaliečiai išnyko maždaug prieš 30 000 metų ir Spaikins nėra vienintelė, mananti, jog geresnis prisitaikomumas padėjo ankstyviesiems šiuolaikiniams žmonėms juos nurungti. Ar mūsų protėviams padėjo genai, susiję su psichinėmis ligomis, yra kitas klausimas, bet faktas toks, kad žmonės yra vieninteliai hominidai, išlikę iki šių dienų. Dar daugiau, pastaraisiais metais paaiškėjo, kad mūsų protėviai turėjo daugiau amžininkų, nei manyta anksčiau. Prieš maždaug 80 000 metų Žemėje buvo bent penkios hominidų rūšys, sako Krisas Stringeris (Chris Stringeris) iš Gamtos istorijos muziejaus Londone. Kol H. sapiens dominavo Afrikoje, o neandertaliečiai – vakarinėje Eurazijos dalyje, H. erectus palikuoniai tikriausiai išliko Indonezijoje, H. floresiensis (dar žinomi, kaip „Hobitai“) gyveno Indonezijos Floro saloje ir naujai atrasti Denisovo žmonės, paplitę Azijoje. (New Scientist, rugp. 2, psl. 34). Dar nežinome, ar ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės turėjo daugiau genų, siejamų su psichinėmis ligomis, nei tuometinės kitos rūšys, bet gali neprisireikti ilgai to laukti, turint galvoje senovinių DNR sekoskaitos (sekvenavimo) progresą.

Tačiau, ką žinome tikrai, tai labai retas paveldimų psichinių ligų lygis tarp dabar gyvenančių primatų. Klausas-Peteris Lešas (Klaus-Peter Lesch) su kolegomis iš Viurcburgo universiteto Vokietijoje tyrinėjo geną, koduojantį serotoniną transportuojantį baltymą, SERT, kuris siejamas su keliais paveldimais sutrikimais. Atsakingas už serotonino – neurotransmiterio, be kitų dalykų, labai svarbaus nuotaikos faktoriaus – judėjimą, genas būna „ilgos“ ir „trumpos“ formos. Kiekvienas žmogus turi šių dviejų genų derinį. Žmonės, kurių genome yra ilgo/ilgo šio geno derinys, atrodo, yra apsaugoti nuo labai blogų nuotaikų, kai tuo tarpu trumpo/trumpo ar trumpo/ilgo geno derinio nešiotojai yra daug pažeidžiamesni depresijos. Lešas su kolegomis ištyrė šį geną 12 primatų rūšių ir atrado, kad trumpąją jo versiją turi tik žmonės ir dar viena beždžionių rūšis – rezusai (Molecular Psichiatry, DOI:10.1038/sj.mp.4001157 (pdf)). „Trumpasis SERT geno variantas žmonėms ir rezusams sutrikdo emocijų reguliavimą ir ši būsena dažnai siejama su nuotaikos sutrikimais, kurių nepastebėjome kitose [primatų] rūšyse,“ sako Lešas.

Dviašmenis kardas

Tačiau tai suteikia ir pranašumą. „Trumpasis [geno] variantas susijęs su emociniu jautrumu. Stresinėse situacijose tai padidina depresijos tikimybę, bet geroje ir skatinančioje aplinkoje turintys šį geno variantą dažnai yra labai sėkmingi, turintys puikius bendravimo ir socialinius įgūdžius.“ Ir privalumai tuo nesibaigia. „Bendras žmonių ir rezusų bruožas yra jų sugebėjimas gyventi beveik bet kur“, pažymi Lešas. Pabrėždamas, kad kitos primatų rūšys gyvena tik labai specifinėse nišose, jis svarsto, kad elgesio bruožai, susieti su trumpąja SERT geno versija galėjo padėti žmonėms ir rezusams įveikti naujų aplinkų metamus iššūkius.

Toks prisitaikomumas būtų buvęs gyvybiškai svarbus pastaruosius 50 000 metų, kai mūsų protėviai migravo po planetą ir pasirodo, kad genas, atsakingas už SERT, yra tarp daugybės tuo metu išsivysčiusių. Genetinė analizė, atskleidusi šį dramatišką žmonių evoliucijos pagreitėjimą, taip pat parodė kito geno varianto, siejamo su psichinėmis ligomis, atsiradimą – šįkart padedančio reguliuoti dopaminą, neurotransmiterį, siejamą su malonumu ir atlygiu. Harpendingas su kolegomis atrado, kad vienas geno variantas, o būtent – koduojantis D4 dopamino rezeptorių, labai sparčiai padažnėjo tarp žmonių. Žmonės turintys šį geno variantą, žinomą, kaip DRD4-7R, yra labai energingi ir turi aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD). Tačiau šio varianto vyravimas tam tikrose grupėse – pavyzdžiui, jį turi 80 % Amazonės žemupio indėnų – rodo, kad didesnis energingumas turi savo pranašumų. „Anksčiau šie bruožai kai kuriose bendruomenėse buvo labai vertinami,“ pastebi Lešas.

Nuostabūs protai?

Turėdami vystantis genetinei atrankai, galime tikrinti embrionus ir mažinti turinčių šizofrenijos ir autizmo požymių dalį. Ar tai išties ne žingsnis atgal? Saimonas Baron-Koenas (Simon Baron-Cohen), Kembridžo universiteto Autizmo tyrimo centro direktorius, taip mano ir ne tik todėl, kad jis laiko tai savotiška eugenika. Jis mano, kad taip būtų pašalinami labai svarbūs žmonijos bruožai.

Neseniai Baron-Koenas su kolegomis ištyrė, kad žmonės, gyvenantys ir dirbantys Eindhovene – dideliame informacinių technologijų ir pramonės centre – gyvenantys žmonės turi daugiau, nei du kartus didesnę tikimybę susilaukti autistinių atžalų, nei žmonės, gyvenantys Harleme ir Utrechte, panašaus dydžio Olandijos miestuose, kuriuose neišvystyta technologijomis paremta pramonė.

„Mūsų tyrimas rodo, kad autistų tėvai – tad turintys autizmą sukeliančių genų – pasižymi sisteminimo talentu, kuris buvo atsakingas už inovacijas moksle, matematikoje, muzikoje, technologijose, mene ir inžinerijoje.“ sako jis.

Panašiai keletas studijų parodė ryšį tarp šizofreniją sukeliančių genų ir kūrybiškumo. 2005 metais Danielis Netlas (Daniel Nettle ) iš Niukaslo universiteto, JK, pateikė duomenis, rodančius, kad profesionalūs poetai ir aktoriai turi keletą bruožų, naudojamų šizofrenijos diagnozavimui, pavyzdžiui, kliedesiai, haliucinacijos, nuotaikų kaita ir susikaupimo sunkumai (Journal of Research in Personality, DOI:10.1016/j.jrp.2005.09.04).

Tokie atradimai padeda paaiškinti, kodėl daugelis mokslininkų nėra apsisprendę dėl genetinės atrankos taikymo. „Jei pradėsime atrinkinėti pagal savybių rinkinio priimtinas ribas, galime prarasti vertingą kultūros dalį,“ sako Robertas Kukas-Dyganas (Robert Cook-Deegan), Genomo etikos, teisės ir reguliavimo centro direktorius iš Diuko universiteto Šiaurės Karolinoje. „Tačiau skausmo ir kančios istorijos tų, kurie ant tos ribos gyvena, irgi yra gana realios.“

„Pavyzdžiui, matome didesnį su šiuo genu siejamų ADHD bruožų paplitimą tarp migruojančių žmonių.“ Panašiai, kaip ir SERT genas, DRD4-7R gali būti palaiminimas ir prakeiksmas. Kai kurie tyrėjai juos vadina „orchidėjos genais“: rūpinkis jais ir nešiotojas klestės, neprižiūrėk ir pasirodys nepritinkantys asmenybės bruožai. Jei Spaikins teisi, daugelis kitų genų turėtų pasižymėti tokiais Džekilo ir Haido bruožais. Mūsų protėviams jie buvo naudingi, tačiau šiuolaikinėse visuomenėse kitokie protai laikomi rimta negalia. „Dabar būti „bepročiu“ yra blogai,“ sako Vitlis. „Vakaruose mes vis dar patologizuojame skirtumus ir prarandame potencialų prisitaikymo pranašumą.“

Užuot atskyrę žmones su kitokiu mąstymu, gal būtų geriau juos branginti. Mano tėtis visada manė, kad šizofrenija yra kai kuo naudinga. Jei kai kurių tokių žmonių turimi talentai padėjo mums tapti tuo, kuo dabar esame, mums gali prisireikti jų kitokio mąstymo ir ateinančiais tūkstantmečiais. Jei praeitis mūsų ko nors išmokė, tai to, kad žmonija klesti dėl prisitaikymo.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vytautas Povilaitis

(14)
(1)
(11)

Komentarai (27)

Visi šio ciklo įrašai