Mokslininkai paaiškino, kodėl Čingischano palikuonių armijos neužėmė Europos  (2)

1206-aisiais Genghisas Chanas (Čingischano), nuožmus genties vadas iš Šiaurės Mongolijos, palaipsniui ėmė užkariauti pasaulį. Jo negailestinga taktika ir būriai ištikimų karių išplito po visą Aziją. Viena po kitos buvo užimtos teritorijos iki Rytinės Kinijos dalies, kurios galiausiai tapo Mongolijos imperija.

Kai Genghisas Chanas žuvo 1227-aisias, jo sūnui Ogodėjui paliktos teritorijos valdos nuo Šiaurės Kinijos išsiplėtė iki Kaspijos jūros – maždaug 28 mln. kvadratinių kilometrų.

„Nesvarbu, ar skaičiuotume nugalėtų žmonių skaičiumi, aneksuotų šalių skaičiumi ar visa okupuota zona, Genghisas Chanas užkariavo daugiau nei du kartus, nei bet kuris kitas žmogus pasaulio istorijoje“, – rašė istorikas Jackas Weatherfordas.

Kai Genghisas Chanas žuvo, jo sūnus tęsė tėvo pradėtą darbą ir išplėtė teritoriją iki rytų ir vakarų, užimdamas likusią šiaurės Vakarų Kinijos dalį ir ėmė judėti Rusijos link. Mongolams padėjo šlapias periodas, kuris leido atgabenti šimtus arklių į didžiausią Azijos – Gobio, dykumą.

1240-aisiais Kijevas buvo užimtas ir ordos sparčiai judėjo į Vakarus. Jų kavalerija ir apgulties taktika Europos miestus vertė griuvėsiais. Svarbu buvo ir tai, kad mongolai iš Kinijos atsivežė ir parako.

1241-aisiais sėkmingi išpuoliai atvedė didžiulę Mongolų armiją iki Vengrijos. Karalius Bela IV-aisis pabėgo palikęs armiją Pešte (dabartinis Budapeštas), o Ogodėjaus kariai išžudė apie milijoną vengrų. Tai buvo vienas kruviniausių viduramžių pralaimėjimų.

1241-aisiais Ogodėjus Chanas netikėtai mirė. Kai kurie istorikai teigia, kad jo sūnėnas Batu, kuris vadovavo kampanijai Vakaruose, norėjo grįžti į Mongolijos sostinę Karakumą, kur siekė būti perrinktas nauju lyderiu, tačiau Batu į Mongoliją niekuomet nesugrįžo ir liko pietinėje Rusijos dalyje valdyti Auksinę ordą. Didžiąja Chane tapo Ogodėjaus žmona Toregene.

Po sėkmingų žygių į Vengriją ir Lenkiją ėmė atrodyti, kad imperijos dalimi taps ir Europa. Tačiau nesustabdoma pergalingų mūšių banga Europoje staiga baigėsi. Beveik tuo metu, kai mongolai įsiveržė į Austriją, jie buvo priversti grįžti į Aziją. Grėsmingi būriai pasuko į pietus, šių dienų Sibiro teritoriją, o tuomet traukė atgal į Rusiją. Nors vėlesni Mongolų vadai rengė reidus į Europos miestus, didžioji kampanija jau buvo pasibaigusi.

Egzistuoja keletas hipotezių, aiškinančių, kodėl armija apleido Vakarų frontą. Tačiau naujo tyrimo autoriai teigia, kad nė viena jų nebuvo paremta svariais įrodymais.

Įveikė gamta

Istorikai iki šiol galėjo tik spėlioti, kas lėmė tokį netikėtą sugrįžimą. Tačiau dabar „Scientific Reports“ publikuotame tyrime pasižiūrėta į naujus įrašus, kurie leido išsiaiškinti, kas sustabdė ordų veržimąsi į Europą. Visą informaciją mokslininkai rado medžių rievėse, rašo businessinsider.com.

Medžių rievės parodė, kad šaltas ir šlapias periodas truko ilgus metus, todėl sumažėjo armijos mobilumas, ganyklų vietos ir Mongolijos kavalerijos efektyvumas.

Kad nustatytų tikrąsias armijos nusigręžimo priežastis, autoriai paėmė mėginius iš penkių Eurazijos regionų. Mėginiai padėjo nustatyti, koks oras buvo ekstensyviausio Mongolijos plėtros etapo metu.

Medžiai yra ypatingai jautrūs mažiems klimato sąlygų pokyčiams – metais, kuomet lyja daug, jų kamienus padengia stora žievė, o sausais metais medžio šerdies rievės būna gerokai plonesnės nei įprastai.

Mokslininkų tyrimai rodo, kad klimatas Vengrijoje ir aplinkiniuose regionuose buvo šaltas ir šlapias maždaug trejus metus nuo 1238-ųjų iki 1241-ųjų.

Papildoma drėgmė ir ankstyvas pavasario atodrėkis Vengrijos lygumas pavertė pelkėmis, per kurias negalėjo judėti Mongolijos armijos arkliai. Arkliai buvo kritiškai svarbūs karo pajėgoms ir transportavimui.

Paskutiniai mongolų Rytų Europos kampanijos metai, 1242-ieji, buvo itin drėgni. Tai lėmė, kad daug pasėlių sugedo, todėl armijos kariai gavo dar mažiau maisto. Vėliau regione įsivyravęs badas nužudė tūkstančius žmonių. Anot mokslininkų, dėl šių priežasčių Ogodėjaus armijos vadai rinkosi pietinį maršrutą, kur aplinka buvo sausesnė.

Po Ogodėjaus mirties Genghiso sūnūs ir anūkai išsidalino valdžią. Imperijos teritorijos buvo suskaldytos ir jau niekuomet nepasiekė ankstesnės galios, tačiau Čingischano dinastijos dar kurį laiką valdė Indiją, Kiniją, Persiją ir Sibirą.

Aut. teisės: 15min.lt

(40)
(5)
(35)

Komentarai (2)