Giedrius Kadziauskas. Specialistų poreikio formavimas: apglėbti neapglėbiamą, nuspėti nenuspėjamą  (4)

Praėjusią savaitę Švietimo ir mokslo ministerija visuomenei pristatydama tyrimus apie aukštųjų ir profesinių mokyklų rengiamų specialistų poreikius pripažino, jog prognozavimo galimybės ilgesniam laikotarpiui yra sudėtingos.

ŠMM užsakymu tyrimą atlikę ekspertai teigė, kad net verslo įmonės negali duoti garantijų dėl specialistų poreikio tolimesnei perspektyvai, todėl viltis, jog tereikia geros valios, kompetentingų specialistų, verslo nuomonės ir lentelę su specialistų poreikiu bus galima pateikti, yra naivoka. Teks suktis iš situacijos su daug nežinomųjų. Taip buvo visada, tačiau bandyta prisimerkti.

Po šių pareiškimų lyg viskas ir atsistoja į savo vietas – valstybė prisipažįsta esanti nevisagalė numatyti ekonomikos poreikių, bent jau nuo vieno peties nusiima sunkią prognozavimo ir klaidos naštą, stojantieji į aukštąsias ar profesines mokyklas aiškiau prisiima savo atsakomybę už pasirinkimus. Ir iš tiesų švietimas yra ypatinga paslauga ir jos pirkėjui, ir pardavėjui. Ne tik dėl to, kad ji ilgai trunka: ir teikėjui, ir pirkėjui reikia galvoti apie specialistų paklausą ateityje, bet ir todėl, kad profesijos ir mokymosi įstaigos pasirinkimas yra susijęs su besimokančio asmenybe.

Pasirenkama profesija turi tikti žmogui, leisti saviraišką ir savirealizaciją. Kaip pasirinkti balansą tarp „man tinka ir patinka“ ir „to reikės rinkai“ yra labai rimtas klausimas. Tiek aukštosios, tiek profesinės mokyklos yra pakankamai inertiškos pateikdamos pasiūlymus moksleiviams studijų galimybes: turimi specialistai, pedagogai ir mokymo infrastruktūra diktuoja siūlomas programas, greta to mokyklos supranta, jog specialistų paklausa baigus studijas gali būti kitokia nei prognozuota, todėl pokyčiai siūlant naujas programas yra lėti, nes nenorima prašauti.

Vyriausybė tuo pačiu kuria Lietuvos ūkio viziją - 2020 Lietuva paslaugų uostas. Aukštomis technologijomis sukuriamos paslaugos sudaro pusę viso eksporto. Ši vizija savaime gal ir graži, tačiau ji neatsiejama nuo svajotojo. O svajotojas šiuo atveju - valdžia. Jeigu valdžia sugalvoja, kuo turėtų užsiimti verslas po aštuoniolikos metų, tai niekuo nesiskiria nuo sunkumo prognozuoti, ką pirkti, parduoti ar gaminti rytoj, arba ką rinktis studijuoti. Valdžia to neprognozuoja, nes nenori paslysti ir apsijuokti. 2020 horizontas pakankamai tolimas, kad pagrybavęs nesusikompromituotum. (Red. pastaba: kaip svajotojas gali pasiekti savo tikslą jei jo viena ranka nežino ką daro kita - kaip galima tikėtis tokio didelio aukštųjų technologijų rinkos progreso, jei nuolat mažinamas finansavimas fizikinių ir technologinių mokslų studijoms? Kas šiose rinkose kurs eksportuojamas prekes 2020 m.?...

Blogai, kad Vyriausybė strateguoja, koks turėtų būti kitas, o ne ji pati. Užuot sakiusi, jog 2020 Lietuvoje bus visiškai įgyvendinta strateginiu planavimu pagrįstas biudžetas, kad valstybės institucijos konkuruos dėl biudžeto lėšų siekdamos įgyvendinti tą pačią programą, kad valdžios paslaugos Lietuvos piliečiams ir verslams bus pigiausios Rytų Europoje t.y. mokestinė našta bus mažiausia. Užuot įsipareigojusi tai, už ką pati atsakinga, valdžia kuria augimo strategijas verslui.

Norėdama padėti žiniomis ir aukštomis technologijomis pagrįstam verslui atsirasti valdžia turi, ką padaryti šiandien. Darbo kodekso nuostatos reglamentuojančios darbo laiko režimą, yra vienos griežčiausių ir nelanksčiausių Europoje. Tuoj atsiliepiama, jog tokie, dar nesubrendę mūsų darbdaviai. Tačiau viena ranka kaltinti išnaudojant darbuotojus, o kita skatinti investuoti į aukštas technologijas ir gerinti Lietuvos įvaizdį, yra šizofreniška. Darbo laiko nuostatos, pritaikytos batų konvejerinei gamybai, negali tikti įmonei eksportuojančiai patarimus realiu laiku į visą pasaulį.

Lietuva taip pat negali pasigirti ir mokestiniu draugiškumu įmonėms per pastaruosius metus. Jeigu bendrai padidėjusį PVM verslas dar supranta, tačiau GPM sujaukimas, pajamų natūra trileris, dividendų apmokestinimas sveikatos mokesčiu negali būti nepastebėtas mokesčių konsultanto pasakojančio apie patrauklumą investuoti Lietuvoje.

Kad nupieštumėm visą vaizdą apie lavinimosi poreikį ir galimybes gauti darbą, imkime keletą skaičių iš Vilniaus teritorinės darbo biržos informacijos apie tai, kokiems mokymams nusiuntė atėjusius bedarbius 2009 metais. Pagal pasirinkimus pirmauja „kirpėjo, manikiūrininko, kosmetologo“ mokymai - 143 asmenys, ketvirtoje vietoje santechniko profesija 104 – asmenys. Jos abi yra prie Darbo biržos prognozuojamų „mažiausiai“ patrauklių profesijų Lietuvoje 2010 metais.

Valdžios noras apglėbti ir nukreipti ir studentą, ir bedarbį ir verslininką yra nereali užduotis. Bet tokia patraukliai neįveikiama, kad vilioja iššūkių mylėtojus.

Giedrius Kadziauskas,
LLRI viceprezidentas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Giedrius Kadziauskas

(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)