Kriauklelių „menas“ 300 000 metų iki dabartinių žmonių (0)
Homo erectus išraižyta kriauklelė yra seniausias rastas raižinys, metantis iššūkį mūsų supratimui apie meno kilmę ir sudėtingą žmogaus mąstymą
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Menininkas – jeigu jis ar ji gali būti taip pavadinti – buvo dešiniarankis ir naudojo ryklio dantį. Ranka buvo ypač stabili ir tvirta. Prieš pusę milijono metų, ant ramios centrinės Javos salos upės kranto ji išrėžė gilų zigzagą moliusko kriauklėje.
Niekada nesužinosime, kas dėjosi drožėjo galvoje, bet aiški, tikslinga linija atvėrė naują langą į mūsų modernaus kūrybingo proto ištakas.
Ji buvo rasta išraižyta fosilizuoto gėlavandenio moliusko kriauklėje ir jai apie pusę milijono metų – linija yra pats seniausias rastas įrėžis. Ši data taip pat reiškia, kad liniją dviem trim šimtais tūkstančių metų anksčiau, nei išsivystė mūsų rūšis, įrėžė senesnieji homininai, Homo erectus.
„Tai stulbinantis atradimas,“ sako Colinas Renfrew, Kembridžo universiteto archeologas. „Seniausia abstrakti dekoracija pasaulyje yra išties svarbi naujiena.“
Kriauklę dešimtajame XIX a. dešimtmetyje iškasė olandų geologas Eugene Dubois, ir ji buvo viena iš daugelio toje vietoje rastų fosilijų, tarp kurių ir Homo erectus ir keleto gyvūnų kaulai.
Kriauklių kolekcija gulėjo Leideno muziejuje, Olandijoje, ilgiau nei šimtmetį. Prieš septynerius metus, PhD studentas Stephenas Munro, dabar dirbantis Australijos nacionaliniame universitete, Kanberoje, keletą dienų buvo šalyje su archeologe Josephine Joordens iš Leideno universiteto. Tuo metu ji iš naujo tyrė Dubois kolekciją, o kadangi Munro irgi tyrė senovinius moliuskus, Joordens pasiūlė apžiūrėti ir jam. Kadangi spaudė laikas, prieš grįždavas į Australiją, jis kiekvieną nufotografavo.
„Po savaitės gavau elektroninį laišką,“ prisimena Joordens. „Jis rašė, kad ant vienos kriauklelės yra kažkas keisto ir teiravosi, ar žinau, kas tai yra?“
Nuo tada Joordens ir jos komanda kruopščiai dokumentavo visas Dubois kriaukles. Nuosėdos jose ir įskilimuose įstrigę smulkūs grūdeliai buvo datuoti ir paaiškėjo, kad jie buvo palaidoti prieš 430 000 – 540 000 metų (Nature, DOI: 10.1038/nature13962).
Viena kriauklė pasirodė esanti įrankis, kurio išaštrinta briauna tikriausiai naudota gramdymui. Daugelis buvo pradurti toje vietoje, kur moliusko raumuo tvirtinasi prie kriauklės. Kai komanda padarė panašias skyles gyviems moliuskams, raumens pažeidimas privertė kriauklę prasiverti.
„Tai veikiausiai buvo rami paupio aplinka, kur buvo daug moliuskų,“ sako Joordens. „Tikriausiai toje vietoje gyvenę homininai juos naudojo“. Visa vietovė buvo palaidota staiga, tikriausiai dėl ugnikalnio išsiveržimo ar staigaus potvynio, pabrėžia ji.
Tuo tarpu Francesco d'Errico, paleoantropologas iš Bordo universiteto Prancūzijoje, žinomas dėl darbų apie ankstyvųjų homininų raižinius, pabandė atkurti įrėžą, iki pat mikrostruktūros. Jis išbandė tris smailus įrankius: titnagą, ryklio dantį ir plieninį skalpelį. Žymės, padarytos ryklio dantimi – kurių daug rasta Javos radimvietėje – buvo panašiausios.
Eksperimentai parodė, kad linija per gili ir per tiesi, kad ją būtų galima padaryti atpalaiduota ranka. Šviežių Pseudodon moliuskų kiautas padengtas tamsiai rudu sluoksniu, tad rėžis būtų ryškiai baltas. Visa tai rodo, kad jis atliktas tikslingai, tačiau, kitaip nei įrankiai, žymės neturi akivaizdžios funkcijos. Tai galėjo būti dekoracija, ar bandymasis prieš dekoruojant kitą objektą.
Tai svarbu, nes manyta, jog Homo sapiens buvo pirmoji rūšis, kūrusi abstraktų, nefunkcionalų dizainą. Nėra užfiksuota, kad kokie kiti gyvūnai, netgi šimpanzės, būtų darę nefunkcinius žymėjimus.
„Jis padarytas labai kruopščiai,“ pabrėžia Andrew Whitenas, psichologas ir primatologas iš St Andrews universiteto JK. „Yra nuostabiai tiesi įpjova, pereinanti į ištisinę liniją. Tai daryta ne tik tikslingai, bet kruopščiai, kas atrodo labai modernu. Žmogbeždžionės to nedaro. Būtų pribloškiamai keista, jei darytų.“
Taigi, ar raižinys jo gamintojui turėjo kokią prasmę? Ir ką jis gali papasakoti mums apie sudėtingų žmogaus minčių ir meninės išraiškos kilmę?
„Negalimežvilgtelėti į jį pagaminusio žmogaus protą,“ sako Joordens. Bet galime šia tema paspekuliuoti. Vienas dalykas, kurį šie ženklai rodo, yra tai, kad prieš pusę milijono metų šie tolimi protėviai jau turėjo kažkokį estetikos pojūtį.
„Kol kas,“ pasakoja Renfrew, „neturėjome daug požymių, kad H. erectus darė ką kita, nei gamino gražius įrankius ir kirvukus“. Kai kas regi estetikos pojūtį įrankiuose – galbūt jų savininkas tai darė patrauklesniu. Bet tai yra kontroversiška ir, be to, įrankiai yra neabejotinai naudingi.
Tačiau d'Errico spėja, kad linijos galėjo būti savotiškas nuosavybę žymintis parašas. Tai reikštų, kad jie turėjo kažkokią funkciją, tačiau tai niekaip nesumenkina abstrakčios jų prigimties.
„Ar zigzagas turėjo kokią konkrečią prasmę, ar buvo tiesiog pavedžiojimas, nėra svarbu,“ pažymi Davidas Edelmanas, neurologas iš Benningtono koledžo Vermonte. Svarbu tai, kad forma nėra iškart siejama su kuo konkrečiu ar būtinu išgyvenimui.
„Nesvarbu, kokia buvo intencija, jau pats geometrinės formos piešimas rodo proto veiklą, nesusijusią vien su „čia ir dabar“, bet gebančią išties sąmoningai abstrakčiai „klajoti“, “ sako Edelmanas.
Rėžis taipogi rodo, kad H. erectus apjungdavo skirtingas žinias – tai laikoma pagrindine mūsų kūrybingo proto evoliucijos stadija. „Mūsų rezultatai rodo, kad šios kriauklelės tuo pat metu buvo laikomos maisto šaltiniu, įrankių gamybos žaliava, ir raižinių darymo medžiaga,“ sako d'Errico.
Vos iš kelių linijų ant vienintelės kriauklės neįmanoma išsiaiškinti, ar Trinilo estetas savo laiku buvo retenybė. Įmanoma – kai kurių manymu, tikėtina, – kad daugelis raižinių buvo atlikta ant medžiagų, kurios iki mūsų dienų neišliko ar dar nesurastos. Arba zigzagas galėjo būti reto ankstyvo kūrybingo proto darbas.
Kaip bebūtų, Trinilo kriauklelės pateikia įdomių įžvalgų. Kaulai parodo, kaip mūsų protėviai atrodė ir judėjo. Bet jie labai menkai byloja apie mintis. Tad, galų gale, tikriausiai labiausiai sukrečiantis aspektas yra rėžių familiarumas. „Tam tikra prasme,“ sako Joordens, „tai emociškai jaudina, kai regi kažką tokio seno, kas atrodo kaip kažkas, ką galėjai pats padaryti.“
Catherine Brahic
New Scientist № 2998