Indonezijos saloje gali tebeegzistuoti prieš 50 000 metų išnykusi žmonių rūšis: vietinių gyventojų pasakojimuose Floreso miškuose gyvenana labai keista būtybė ()
Antropologas mano, kad saloje gali tebeegzistuoti prieš 50 000 metų išnykusi žmonių rūšis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2003 m. Indonezijos Flores saloje ieškodami šiuolaikinių žmonių migracijos iš Azijos į Australiją įrodymų, archeologai aptiko nedidelį, gana pilną išnykusios žmonių rūšies, kuri buvo pavadinta Homo floresiensis, skeletą. Vėliau ši archajinių žmonių rūšis gavo ir hobito pravardę – pagal britų rašytojo Johno Ronaldo Ruelo Tolkeino išgalvotą nedidukų humanoidų rasę, aprašytą knygose „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“.
Iš pradžių buvo manoma, kad ši atrastoji senovinių žmonių rūšis gyveno dar palyginus neseniai, maždaug prieš 12 000 metų – tačiau tolesnė analizė šią datą nukėlė į maždaug 50 000 metų praeitį. Tačiau vienas į pensiją išėjęs Albertos universiteto (Kanada) antropologijos profesorius sako, kad įrodymai, jog rūšis egzistuoja ir toliau, galėjo būti nepastebėti, o „hobitai“ gali būti gyvi ir šiandien – arba bent jau gyvuoti nesenoje vietinių gyventojų atmintyje.
Gregory Forthas žurnalo „The Scientist“ nuomonių skiltyje, kuriame reklamuoja savo būsimą knygą „Between Ape and Human“ (liet. „Tarp beždžionės ir žmogaus“), teigia, kad paleontologai ir kiti mokslininkai neatsižvelgė į vietinių gyventojų žinias ir pasakojimus apie Floreso miškuose gyvenusį „beždžionių žmogų“.
„Rašydamas knygą siekiau rasti geriausią – t.y. racionaliausią ir empiriškai geriausiai pagrįstą – paaiškinimą pasakojimams apie šiuos sutvėrimus, – rašo G.Forthas. – Tarp jų yra daugiau nei 30-ies liudininkų, su kuriais visais kalbėjausi tiesiogiai, pranešimai apie [tokio sutvėrimo] pastebėjimus. Ir darau išvadą, kad geriausias būdas paaiškinti tai, ką jie man papasakojo, yra tai, kad Floreso saloje iki šių dienų išliko -arba dar visai neseniai gyveno – ne sapiens rūšies homininas.“
Jis rašo, kad saloje gyvenančios Lio genties tautosakoje yra pasakojimų apie žmonių virsmą gyvūnais, kai jie persikrausto ir prisitaiko prie naujos aplinkos – ir tai jis prilygina tam tikram lamarkizmui (įgytų fizinių savybių paveldėjimui).
„Kaip parodė mano lauko tyrimai, tokie tariami pokyčiai atspindi vietos gyventojų pastebėjimus apie panašumus ir skirtumus tarp protėvių rūšies ir jos diferencijuotų palikuonių“, – sako jis.
Lio genties žmonės šias būtybes įvardija kaip gyvūnus, nepasižyminčius sudėtinga kalba ar neturinčių technologijų, kurias turi žmonės. Tačiau pastebimas jų bauginantis panašumas į žmones. „Lio nuomone, šio beždžionžmogio nepilnažmogiška išvaizda šią būtybę paverčia anomalia, taigi problemiška ir keliančia nerimą“, – rašo G.Forthas.
Kol kas artimiausia mokslu pagrįsta data, kada H. floresiensis galėjo būti gyvas, tebėra prieš 50 000 metų. Tačiau G.Forthas ragina, kad tiriant homininų evoliuciją, reikėtų atsižvelgti į vietinių gyventojų žinias.
„Įtariu, kad mūsų pirminis instinktas verčia šiuos tariamai egzistuojančius beždžionžmogius laikyti visiškai išgalvotais žmonėmis. Tačiau, rimtai vertindamas tai, ką sako Lio žmonės, neradau jokios priežasties taip manyti, – apibendrina jis. – Tai, ką jie pasakoja apie šiuos sutvėrimus ir papildyta kitų rūšių įrodymais, visiškai atitinka išlikusią homininų rūšį – arba tokią, kuri išnyko tik per pastaruosius 100 metų“.
Parengta pagal „IFL Science“.
