Kiti žmonės: paslaptingųjų denisoviečių atsiradimo istorija – jie buvo kur kas labiau pažengę, nei numanėme  ()

Apie denisoviečių egzistavimą sužinota vos prieš dešimtmetį ir vien iš DNR tyrimų. Dabar atrandamos fosilijos ir artefaktai pradeda atskleisti šiuos ankstyvuosius žmones.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Dabar Žemėje gyvena vos viena žmonių rūšis. Bet taip buvo ne visada. Milijonus metų, ir dar stulbinamai neseniai žmonių grupių – homininų – buvo daugiau. Jie gyveno tuo pačius metu, tikriausiai kariavo ir kryžminosi. Būtų labai įdomu sužinoti, kaip kiti žmonės gyveno, bet suprasti, kas ir kokie jie buvo – milžiniškas iššūkis. Negalime jų įsivaizduoti, o iš fosilijų ir paliktų artefaktų tegalime rekonstruoti jų gyvenimo fragmentus.

Šis iššūkis itin sunkus, kalbant apie vieną iš tų išnykusių žmonių grupių – denisoviečiai. Vos prieš dešimtmetį atrasti denisoviečiai paliko labai mažai fizinių savo buvimo pėdsakų – praktiškai visos mūsų žinos apie juos yra iš jų DNR liekanų tyrimų. Jie rodo, kad tai buvo seserinė neandertaliečių grupė, šimtus tūkstančių metų gyvenusi Azijoje ir kryžminusis su mūsų rūšimi. Bet nei kaip jie atrodė, nei kaip vaikščiojo, nežinome. Nežinome ar jie galėjo kalbėti.

Dabar tai keičiasi. Per pastaruosius kelis metus archeologai aptiko daugiau denisoviečiai fosilijų. Be to, atkasė įrankių, papuošalų ir net meno artefaktus, kuriuos, manoma, sukūrė šie paslaptingieji žmonės. Tokios interpretacijos potencialiai itin reikšmingos, tad, neverta stebėtis, kad yra jas kvestionuojančių. Kaip bebūtų, vienų iš artimiausių mūsų giminaičių, daugelio dabarties žmonių DNR tebegyvenančių denisoviečiai atvaizdas ima ryškėti.

Denisoviečiai atradimas buvo visiškai netikėtas, iš dalies dėl to, kad vyko visai kitaip, nei visų kitų išnykusių žmonių grupių atveju. XVIII amžiuje gyvenusio atsiskyrėlio Deniso vardu pavadintą pietų Sibire, Altajaus kalnuose esančią Deniso olą archeologai kasinėjo jau seniai. Homininai su pertrūkiais gyveno joje šimtus tūkstančių metų. Daugiausiai tai buvo neandertaliečiai, kurie, nors labiausiai paplitę Europoje ir Azijos vakaruose, kartais nusigaudavo iki pat Altajaus.

2008 metais Michaelo Shunkovo iš RMA vadovaujami archeologai oloje atrado pirštikaulio fragmentą.Manydamas, kad jis priklausė neandertaliečiui, Shunkovas nusiuntė jį Svante Pääbo į Max Planck evoliucinės antropologijos institutą Leipcige, Vokietijoje. Pääbo komanda išskyrė iš kaulo DNR ir nustatė, kad jis neatitiko neandertaliečio – ar modernaus žmogaus – DNR. Iš pradžių individą pavadinę „X-moterimi“, Shunkovas su Pääbo nutarė grupę pavadinti „denisoviečiais“.

Radiniai buvo publikuoti 2010 metais. Niekada anksčiau homininų grupė nebuo identifikuota vien iš jos DNR. Tačiau tai nebuvo vienintelis siurprizas. Dalies denisoviečiai DNR sekų sutapo su žmonių, gyvenančių Melanezijos salose, ypač Papua Naujojoje Gvinėjoje. Tai reiškia, kad prieš tūkstančius metų denisoviečiai ir Homo sapiens poravosi ir susilaukė vaikų. Dėl to dabar ~5% Melanezijos žmonių DNR yra iš denisoviečių, o daugelis šių genų svarbūs atsparumui ligoms.

 

Pats savaime kryžminimasis nelabai stebino. Pääbo komanda 2010 metais publikavo neandertaliečių genomo seką, rodančią, kad H. sapiens ir neandertaliečiai kryžminosi, ir kad visi dabartiniai žmonės, kurių protėvių grupės vystėsi už Afrikos ribų, turi šiek tiek neandertaliečių DNR. Bet kryžminimasis su denisoviečiais buvo keistas, nes jų DNR buvo aptikta už tūkstančių kilometrų nuo Papua Naujosios Gvinėjos, Denisovo oloje. Tai gali reikšti, kad denisoviečiai kadaise buvo plačiai pasklidę. Tiesą sakant, jų „demografinis ir evoliucinis branduolys“ tikriausiai buvo pietų Azijoje, sako Jean-Jacques Hublin, irgi iš Max Planck evoliucinės antropologijos instituto.

Visa tai buvo grindžiama DNR iš vieno piršto kaulo. Nebuvo skeleto, nebuvo artefaktų. Patys denisoviečiai buvo visiška paslaptis. 2019 publikuota studija bandyta iš denisoviečiai genomo nustatyti galimą jų išvaizdą. Tyrėjai identifikavo genome esančias metilo „žymes“, rodančias, koks buvo kiekvieno geno aktyvumas ir, remdamiesi šia informaciaj sukūrė denisoviečio veido atvaizdą. Tačiau šis tyrimas buvo plačiai ginčijamas, nemenka dalimi dėl to, kad niekas niekados nėra netgi parodęs, kad metilo žymės gali „prognozuoti“ netgi žinomų rūšių išvaizdą.

Jei denisoviečių išvaizdos genomas nusakyti negali, belieka aiškintis tai senamadiškai – kasinėjant denisoviečio liekanas. Todėl žmonės tyrinėjo radimvietes Kinijoje ir gretimose šalyse, ir peržiūrinėjo senas muziejų kolekcijas. Beveik dešimtmetį pastangos buvo bergždžios. Dabar tai pasikeitė.

Paleoantropologas Bence Viola iš Toronto universiteto Kanadoje, Deniso oloje rado kelis kaukolės fragmentus. Detalės dar nepublikuotos, bet žiūrint transliaciją per Zoom, matosi, kad kaulas neįprastai storas. Viola manymu, tai rodo, kad denisoviečiai buvo dideli – gal stambesni nei 100 kilogramų – ir „amerikietiško futbolo žaidėjo kompleksijos“. Jų genomo analizė rodo nenustatytos senesnės populiacijos DNR liekanas: ar jie kryžminosi su neabejotinai stambiais Homo erectus, rūšimi, gyvenusia Azijos rytuose pakankamai ilgai, kad galėtų susitikti?

Aukštoji visuomenė

 

Šie fragmentai yra kol kas geriausios oloje rastos denisoviečiai fosilijos, bet archeologai paieškas išplėtė. Kritiškai svarbi užuomina pasirodė 2014 m. Emilia Huerta-Sánchez, dabar dirbanti Brown universitete Providence, Rhode Island, su kolegomis tyrinėjo EPAS1 geną, susijusį su kūno atsaku į žemą deguonies lygį. Tibeto plokštikalnėje, didesniame, nei 4 kilometrų virš jūros lygio aukštyje, gyvenantys žmonės turi modifikuotą EPAS1 geno versiją, padedančia susidoroti su išretėjusiu oru. Huerta-Sánchez išsiaiškino, kad tai nutiko dėl kryžminimosi su denisoviečiais prieš maždaug 43 000 metų.

 

Deniso ola yra vos 700 metrų aukštyje virš jūros lygio, tad kažin, ar mutacija kilo ten. Bet jeigu denisoviečiai gyveno aukštai kur nors kitur, tokia adaptacija tikrai būtų pravertusi. To tikėtini įrodymai aptikti 2018 m. Tibeto plokštikalnės Nwya Devu radimvietėje tyrėjai rado tūkstančius akmeninių įrankių, užkastų prieš 40 000 – 30 000 metų, kurie galėjo priklausyti denisoviečiams – arba H. sapiens.

 

Įtikimesni įrodymai aptikti Tibeto plokštikalnės šiaurės rytuose, Xiahe esančioje Baishiya oloje. Tai yra Tibeto budistų vienuolynas, ir 1980 metais medituojantis vienuolis ten rado žandikaulį. „Vietiniai žmonės toje oloje rinkdavo kaulus ir sumalę gamindavo iš jų vaistus,“ sako Hublinas. „Laimei, vienuolis fosilijos nesumalė.“ Ji buvo nusiųsta į Lanzhou universitetą Kinijoje. Fosilijoje jokios DNR nėra išlikę, bet 2019 metais Hublinui su kolegomis pavyko iš vieno danties išskirti baltymą. Jis sutapo su denisoviečių baltymu. Žandikaulis buvo mažiausiai 160 000 metų senumo.

 

Daug kam atrodė neįtikima, kad denisoviečiai gyveno vienoje iš atšiauriausių Žemės aplinkų prieš 160 000 metų. Bet 2020-ųjų spalį, Qiaomei Fu iš Stuburinių paleontologijos ir paleoantropologijos instituto Pekine vadovaujama tyrėjų komanda pranešė Baishiya olos nuosėdose radusi denisoviečių DNR. DNR pavyzdžiai buvo 100 000, 60 000 ir galbūt 45 000 metų amžiaus. Denisoviečiai čia ne tik lankėsi, bet, panašu, ir gyveno mažiausiai 115 000 metų, o tiek laiko – per akis išsivystyti tokioms adaptacijoms, kaip EPAS1 geno modifikacija. „Iš pradžių buvau skeptiškas,“ prisimena Viola. Bet DNR iš nuosėdų viską sustatė į savo vietas. „Dabar esu įsitikinęs.“

Tai reiškia, kad yra kita denisoviečių atmaina, galinti papasakoti kitą istoriją. Bendra žandikaulio forma yra būdinga to laiko homininams. Kai kurie bruožai gan neandertalietiški, ko, pasak Hublino, iš seserinės grupės galima ir tikėtis. Išskirtinis denisoviečių bruožas yra dideli dantys. Kasinėjant Deniso olą, rasti trys denisoviečių dantys, ir visi jie didžiuliai. „Denisoviečiai iš tiesų keisti,“ sako Shara Bailey iš Niujorko universiteto. Žmonėms evoliucionuojant, bendrai jų dantys mažėjo, bet denisoviečiai tendencijai nepakluso. „Neandertaliečių ir Homo sapiens dantys maži, tad, spėčiau, kad bendras jų protėvis irgi turėjo mažus dantis, kas rodo, kad dideli denisoviečių dantys tikriausiai išsivystė vėliau,“ svarsto ji.

Tikėtinas to paaiškinimas – jiems teko kramtyti tvirtą ar kietą maistą. Deja, maisto pėdsakų ant dantų kol kas aptikti nepavyko. Bet jeigu remtumėmės Deniso olos nuosėdose rasta DNR, ten gyvenę denisoviečiai valgė įvairius didelius gyvūnus, tokius, kaip elniai ir arkliai. Netgi panašu, kad jie užkandžiaudavo dideliais plėšrūnais, tarp kurių buvo snieginiai leopardai, meškos ir hienos, rodo William Rendu iš Nacionalinio tyrimų centro Bordeaux, Prancūzijoje analizė. Tokią išvadą remia ir oloje rasti akmeniniai įrankiai su gyvūnų riebalų pėdsakais. Rendu mano, kad denisoviečiai tikriausiai medžiojo ietimis, nors medinių kotų Deniso oloje neišliko. Homininai ietimis naudojosi mažiausiai prieš 300 000 metų, tad, nebūtų keista, jeigu ir denisoviečiai galėjo jas gamintis.

Technologiškai išprusę

 

Mėsą tikrai kramtyti nelengva, nebent jeigu ji iškepta. „Deniso oloje yra ugnies naudojimo pėdsakų,“ sako Rendu. Iš tiesų, kontroliuojama ugnis Eurazijoje paplito prieš 400 000 metų ir Neandertaliečiai tikriausiai naudojo kelias maisto ruošimo technikas. Bet panašu, kad ugnis denisoviečių oloje naudota su pertrūkiais, tad, nėra aišku, ar denisoviečiai maistą apdorodavo termiškai. Jei ne, tai galėtų paaiškinti neįprastai didelius jų dantis.

 

Tačiau skirtumų tarp Deniso oloje gyvenusių denisoviečių ir neandertaliečių racionų praktiškai nėra, pastebi Rendu. Tai rodo, kad jų galimybės buvo panašios. „Suprantama, tikėtumėmės ir to paties technologijos lygio, to paties mąstymo lygio,“ sako jis. Oloje Shunkovo ir jo kolegų atrasti artefaktai, tokią prielaidą patvirtina. Mažne 80 000 objektų, sugulusių per daugiau, nei 150 000 metų, atskleidžia nuoseklų progresą, nuo plokščių akmens nuoskalų iki siaurų ašmenų ir kaltų. Tiksliai taip pat vyko tuo metu vyko ir neandertaliečių bei H. sapiens pažanga. Tačiau tyrėjai teigia, kad denisoviečiai visus šiuos įrankius pagamino.

 

 

Tokius teiginius įrodyti sunku ir kai kas tokią prielaidą kvestionuoja. „Reikia turėti akmeninį įrankį sugniaužtą šaltoje, negyvoje hominino rankoje,“ sako Sheela Athreya iš Texas A&M universiteto. O Deniso oloje pirmumą nustatyti ypač sunku, nes denisoviečių ir neandertaliečių gyvenimai persidengdavo. 2018 metais genetikai paskelbė atradę, kad 90 000 metų senumo kaulo fragmentas priklausė mergaitei, kurią jie pavadino „Denny“, ir kurios motina buvo neandertalietė, o tėvas – denisovietis. Rasti tokį dviejų ankstyvų homininų tipų vaiką būtų praktiškai neįtikėtina, jei populiacijų maišymasis ir kryžminimasis nebūtų buvęs paplitęs.

Įdomu, kad akmeniniai įrankiai rasti ir Baishiya oloje. „Jiems gal 190 000 metų,“ sako Fu, kas rodytų, kad juos pagamino denisoviečiai. Jokių detalių nebuvo publikuota, bet pasak Hublino, „tai geroka skiriasi nuo to, kas rasta Deniso oloje“.

Tuo tarpu, Shunkovo teiginiai netgi dar drąsesni: prieš maždaug 60 000 metų, denisoviečiai gamino papuošalus. Tarp jo komandos Deniso oloje rastų artefaktų yra kaulinių karoliukų, marmurinis žiedas, iš mamuto ilčių pagaminta saga ir tamsiai žalio akmens poliruota apyrankė. Dėl šių teiginių kyla tokie karšti disputai, kad daugelis tyrėjų nėra linkę apie tai diskutuoti. Bet Viola pažymi, kad neandertaliečiai gamino papuošalus iš plunksnų ir erelių nagų. Idėja, kad denisoviečiai gamino panašius objektus, jam nekliūva, bet sako, kad kai kurie radiniai atrodo pernelyg pažangūs. „Ta poliruota akmeninė apyrankė yra tokio technologijos lygio, kokio nebuvo įvaldę netgi dabartiniai žmonės prieš 10 000 metų. Nemanau, kad denisoviečiai galėjo tai padaryti.“

Kita problema yra amžius. 2019 metų analizė, kurią atliko Katerina Douka iš Max Planck Žmogaus istorijos instituto Jenoje, Vokietijoje, parodė, kad, naujausiems aiškiems denisoviečių buvimo oloje įrodymams yra ne mažiau, nei 52 000 metų, bet ten rasti ilčių pakabukai ir kauliniai smaigai yra nuo 43 000 iki 49 000 metų amžiaus. Tai rodo, kad pažangiausius artefaktus sukūrė H. sapiens.

Ta pati problema kamuoja teiginius apie denisoviečių meną. 2019 metais komanda aprašė du kaulo gabaliukus, kurie buvo atidžiai išraižyti aštriu smaigu ir nuspalvoti raudona ochra. Jie rasti Lingjing, šiaurinėje Kinijos dalyje ir yra 105 000 – 125 000 metų amžiaus. Tai pakankamai seniai, kad galėtų būti denisoviečių, tačiau pakankamai neseniai, kad galėtų būti pagaminti H. sapiens. Gražiems Indonezijos olų piešiniams, kuriuose vaizduojami žmones, medžiojančius kiaules ir jautį, yra apie 44 000 metų – o tai dar labiau neapibrėžta data.

 

 

Jei kurie iš šių objektų pasirodys esantys ne denisoviečių rankų darbo, tai nereiškia, kad denisoviečiai nebuvo protingi, sako Athreya. „Ne visos bendruomenės privalo atitikti Vakarų civilizacijos standartus, kad būtų išmanios. „Iš tiesų, simbolinis elgesys, kaip, pavyzdžiui, meno kūrimas, mažose, izoliuotose populiacijose gali neįsitvirtinti, o kaip rodo genetiniai tyrimai, denisoviečiai būtent taip ir gyveno. „Simbolinis mąstymas, tokie simboliai, kaip asmeniniai ornamentai ir menas, ir kūno puošyba, būtų svarbi, stengiantis identifikuoti „save“ ir atskirti nuo „jų“,“ sako Bailey. Jei dauguma denisoviečių kitas grupes sutikdavo retai, menas jiems galėjo nelabai rūpėti.

Kaip bebūtų, denisoviečių technologinis išprusimas, medžioklės įgūdžiai ir gebėjimas išgyventi ekstremaliomis sąlygomis yra įspūdingi. Ir jei aiškiai gebėjo sutarti su kitais sutiktais homininais. Darbinė hipotezė turėtų būt, kad intelektu jie prilygo neandertaliečiams, sako Viola. Istoriškai, neandertaliečiai vaizduoti kaip kvaili, bet šis stereotipas buvo paneigtas. „Kognityviai jie nelabai skyrėsi nuo mūsų,“ sako Viola. „Jei neandertaliečiai taip ryškiai nesiskyrė nuo mūsų, denisoviečiai irgi neturėtų.“

Michael Marshall
www.newscientist.com




Aut. teisės: Technologijos.lt
(13)
(1)
(12)

Komentarai ()