Praėjus keturiems agresyvaus Rusijos karo prieš Ukrainą mėnesiams, artėja lūžio momentas, Ukrainos valdžia anonsavo UGP kontrpuolimą ir HIMARS sudavė smūgius Rusijos okupacinės armijos kritiniams objektams. Ekspertai kalba apie augančią branduolinės eskalacijos grėsmę: jei Ukrainai iš tiesų pavyks perlaužti karinių veiksmų kryptį ir Kremliui kils reali grėsmė prarasti ne tik Khersoną, bet ir Krymą, ar Putinas bus pasirengęs panaudoti branduolinį ginklą? Dėl to labai aktualiu tampa Rusijos diktatoriaus psichinės sveikatos klausimas. Amerikietis psichiatras iš Kalifornijos universiteto profesorius James H. Fallon, kurio specializacija – asmenų psichopatiniai sutrikimai, neabejoja, kad Putinas — tipiškas psichopatas, negana to, prarandantis savikontrolę. Profesorius įsitikinęs, kad tokioje situacijoje jis ypač pavojingas ir visai galėtų panaudoti branduolinį ginklą. Vakarams psichiatras pataria — nerodyti silpnumo, tačiau ir nedaryti staigių judesių.

Putino diagnozė

Praėjus keturiems agresyvaus Rusijos karo prieš Ukrainą mėnesiams, artėja lūžio momentas, Ukrainos valdžia anonsavo UGP kontrpuolimą ir HIMARS sudavė smūgius Rusijos okupacinės armijos kritiniams objektams. Ekspertai kalba apie augančią branduolinės eskalacijos grėsmę: jei Ukrainai iš tiesų pavyks perlaužti karinių veiksmų kryptį ir Kremliui kils reali grėsmė prarasti ne tik Khersoną, bet ir Krymą, ar Putinas bus pasirengęs panaudoti branduolinį ginklą? Dėl to labai aktualiu tampa Rusijos diktatoriaus psichinės sveikatos klausimas. Amerikietis psichiatras iš Kalifornijos universiteto profesorius James H. Fallon, kurio specializacija – asmenų psichopatiniai sutrikimai, neabejoja, kad Putinas — tipiškas psichopatas, negana to, prarandantis savikontrolę. Profesorius įsitikinęs, kad tokioje situacijoje jis ypač pavojingas ir visai galėtų panaudoti branduolinį ginklą. Vakarams psichiatras pataria — nerodyti silpnumo, tačiau ir nedaryti staigių judesių.

Jau keletą metų stebiu Vladimiro Putino veiksmus, stengdamasis ištirti ir atkurti priimamus sprendimus lemiančią jo minčių eigą. Man pavyko pabendrauti su buvusiais Ukrainos vadovais, o taip pat Rusijos, Čečėnijos, Baltarusios ir Vokietijos valdžios atstovais, bei perskaityti viską, ką pavyko rasti, apie auklėjimą ir tapimą tuo, kuo jis yra. Neįmanoma tiesiog išvysti ką nors per televizorių ir pasakyti „tai psichopatas“. Tačiau mano požiūriu, Putinui išties buvo rimtos prielaidos išsivystyti klasterio B asmenybės sutrikimams — patiems pavojingiausiems, tarp kurių psichopatija ir narcisistinis asmenybės sutrikimas.

Kas yra psichopatija? Naudoju psichopatijos apibrėžimą, kurį pasiūlė amerikietis psichiatras Hervey M. Cleckley, 1941 metais savo knygoje „Sveiko proto kaukė“ psichopatą aprašė kaip žmogų, kuris atrodo normalus, ir daro viską, kad šią iliuziją išlaikytų, tačiau žvelgiant į esminius, giluminius bruožus, visiems psichopatams būdinga maža emocinė empatija. Jie yra aukščiausio laipsnio manipuliatoriai, egoistai, agresoriai. Neįsigilinus, atrodo bebaimiai, nepatiriantys gailesčio, atgailos ar kaltės. Nejunta užuojautos ir kelia save virš kitų.

Psichopatai skirstomi į pirminius ir antrinius. Jų toksiškas elgesys panašus, tačiau šių dviejų psichiatrinių sutrikimų priežastys ir biologinis pagrindas skiriasi. Pirminio psichopato asmenybė susidaro nuo gimimo iki dviejų-trijų metų amžiaus. Tai apsprendžia „epigenetinio markiravimo“ procesas: pagrindinių genų reguliavimas praktiškai negrįžtamai pasikeičia dėl traumos ir streso hormonų (dažniausiai – kortizolio) poveikio genetiniams streso genų reguliatoriams, taigi, ir kaktinės bei smilkininės galvos smegenų dalies hormonams. Antrinių psichopatų (dar vadinamų sociopatais) genetinis polinkis silpniau apspręstas genetiškai, ir pokyčiai, kuriuos sukelia emocinis, fizinis, seksualinis smurtas ar patyčios, būna iš dalies grįžtami. Pirminių ir antrinių psichopatų (sociopatų) elgesys stipriai skiriasi. Pavyzdžiui, sociopatas supranta savo poelgių amoralumą, tačiau negali sustoti, o psichopatas įsitikinęs, kad elgiasi teisingai. Jis tiki savo teisumu. Tai neatimamas tikro pirminio psichopato asmenybės bruožas: jis niekada neabejoja savo elgesio teisingumu. Tai nėra apsimetimas ir ne normalaus žmogaus bandymas pateisinti savo poelgį. Būtent šiam psichopatų tipui, mano nuomone, Vladimiras Putinas ir priklauso.

Visiems „plėšrūniškiems“ B klasterio asmenybės sutrikimams būdinga tai, kad psichopatai, kaip mokykliniai peštukai, visada ieško savo aukų silpnų vietų. Jie meistriškai nuspėja savo agresijos objektais pasirinkto žmogaus ar žmonių grupės mintis. Psichopatai — tam tikri vidiniai savo rūšies plėšrūnai, kurių grobis — kiti žmonės. Kaip bet kurį agresorių, juos provokuoja silpnumas. Pagrindinis psichopatų gebėjimas — perprasti kitų žmonių emocijas ir motyvaciją, pačiam negebant jų patirti. Kitaip tariant — „emocinė empatija“ jiems neprieinama. Ir atvirkščiai, jų „kognityvinė empatija“ yra aukšto lygio. Jie supranta kitų jausmus, baimes, psichologinius stimulus bei norus ir naudoja šias žinias manipuliuoti savo aukomis ir gauti norimą reakciją, pinigus, seksą ar tiesiog paprasčiausiai mėgaujasi kontrolės jausmu.

Pagrindinis psichopatų gebėjimas — perprasti kitų žmonių emocijas ir motyvaciją, pačiam negebant jų patirti

Psichopatai supranta, ką jaučiate. Žvilgčioti į kitų žmonių galvas — jų egzistavimo pagrindas. Tokius gebėjimus turintis žmogus veikiau pasistengs padėti patiriančiam stresą, o psichopatas pasinaudos kito silpnumu ir izoliacija, kad tinkamu momentu smūgiuotų. Esminis Putino metodas — neleisti savo priešininkams sustiprėti. Smūgiuoti, kai jie silpniausi. Disciplinuotiems psichopatams savo aukos pažeidžiamumo užtenka kantrybės laukti mėnesius, metus, net dešimtmečius.

Putinas turi visas savybes, remiantis kuriomis, pagal Cleckley, jį galima priskirti ne tik prie psichopatų, bet ir prie piktybinių narcizų. Sprendžiant pagal neseną elgesį, jis turi ir sadisto bruožų. Nežinia, kiek stipriai jie išreikšti, tačiau to pakanka, kad jį būtų galima priskirti „tamsiajai triadai“. Blogiau tiesiog nebūna. Tačiau intelekto lygis leidžia atrodyti normaliu.

Putino trauma

Be sunkios vaikystės, suaugęs Putinas patyrė kelias traumas, viena iš kurių akivaizdi — Sovietų Sąjungos griūtis, lėmusi, be viso kito, ir šiuolaikinės nepriklausomos Ukrainos susikūrimą. Tai priminė jauno Hitlerio patirtą traumą, kuris manė, kad Pirmojo Pasaulinio karo gale, 1918 metais, Vokietiją išdavė pirmieji Veimaro respublikos lyderiai. Paskui, 2011 metais, Putinas tapo Libijos diktatoriaus M. Gaddafi kankinamos mirties liudininku, kas negalėjo nesukelti jo giluminės smurtinio režimo pakeitimo baimės. Visi neaiškumai atsivėrė per kelis pastaruosius metus, ypač aiškiai — kelias savaites iki vasario 24. Putinas, kaip Hitleris, atskleidė tikrąją savo būtį, ir paaiškėjo, kad jis veikia būtent kaip psichopatas, o ne sociopatas ir jau tikrai ne kaip paprastas žmogus, turintis netikusių polinkių.

Vienu iš esminių Putino psichopatijos formavimosi įvykių tapo Sovietų Sąjungos griūtis

Sąmonės drumstumas

Putino elgesyje galima įžvelgti rimto sąmonės drumstumo bruožus. Spėlioti konkrečias priežastis beprasmiška, tai gali būti bet kas — nuo tretinio sifilio ir auglio iki neurodegeneratyvinių susirgimų, tačiau sprendžiant iš to, kad Putinas nuo perdėto narcisizmo perėjo prie paranojos, atvirai priešiško, kompulsinio, nesubalansuoto elgesio, kažkokie degeneratyviniai procesai jo smegenyse, pavyzdžiui, apatinėje prefrontalinės smegenų žievės dalyje ir priekinėje smilkininėje dalyje, tikėtina, vyksta. Putinas niekada nepasižymėjo impulsyvumu, tačiau dabar nepermatomas KGB agento „pokerinis veidas“ – praeityje. Įvyko giluminiai pokyčiai, ir neurodegeneratyvinio susirgimo hipotezė tokį vaizdą visai neblogai paaiškina.

Poelgių racionalumo iliuzija

Paklausus teroristą ar stalinistą, jie visada ras logišką paaiškinimą. Ką jie bebūtų padarę, viskas racionalu, pateisinama ir vardan gero tikslo. Tas pats tinka ir psichopatams. Tai vadinama „kaltės eksternalizavimu“: dėl visų savo prasižengimų jis kaltina kitus. Ir jei iš tiesų mano turį teisę spręsti žmonių likimus. O jei žmonės nepasiekia jo standartų — pavyzdžiui, priešas mūšio lauke ar bet koks žmogus jo akivaizdoje parodo suglumimą, jie rodo visišką nepagarbą. Taip elgiasi agresoriai ir psichopatai, o taip pat diktatoriai, turintys sociopatijos ir psichopatijos bruožų. Putinui toks elgesys racionalus.

Nėra vieningų moralės normų, kurių dauguma laikytųsi. Buvo laikai, ištisi amžiai prancūziško humanizmo, paskui Apšvietos epocha, kai manyta, kad viską lemia auklėjimas, kad gimdamas žmogus — tabula rasa, švarus lapas. Pastarieji penkiolika bihevioristinių ir genetinių tyrimų neuropsichologijos srityje šią koncepciją paneigia. Daugumą bazinių asmenybės savybių lemia genetika, tačiau ankstyvame amžiuje įvykę epigenetiniai pokyčiai iš esmės pakeisti šių genų ekspresiją. Pavyzdžiui, jei vaikas lieka be tėvų ir patiria smurtą periode nuo gimimo iki dviejų trijų metų amžiaus. Tokia patirtis gali tapti epigentiniu trigeriu virtimui psichopatu. O psichopatai gyvena nuosavame pasaulyje, kuriame tiki visų savo poelgių teisingumu. Moralę pateikti jiems kaip argumentą – beprasmiška. Jie susikuria nuosavą įsivaizdavimą apie gėrį, kuris gali smarkiai skirtis nuo visuotinai priimtų moralės normų.

Psichopatai gyvena nuosavame pasaulyje, kuriame tiki visų savo poelgių teisingumu, juos moralizuoti – beprasmiška

Kalbant apie racionalumą, jis buvo ramus, šaltas ir apdairus. Toks buvo jo viešas įvaizdis visus 20 metų. Tačiau dabar matome, kad jis nevisiškai save valdo, o tai reiškia, išties itin pavojingas. Anksčiau jo sprendimus buvo galima nuspėti, nes jis dažniausiai ėjo pasirinktu, nuspėjamu kursu. Dabar matome, kad jis vis tampa labiau neadekvatus: jis pervertina savo jėgas ir gali imtis kraštutinių priemonių — pavyzdžiui, jam besipriešinančių atžvilgiu. Supratęs, kad ukrainiečiai neketina pasiduoti, jis galėjo pasijusti atsidūręs aklavietėje. Visi psichopatai ir agresoriai pasimeta, sutikę ryžtingą pasipriešinimą. Jie dažnai pabėga, tačiau Putinui nėra kur bėgti. Kol Ukraina priešinsis, jis jausis įspeistas kampan. Jis manė nesunkiai išsisuksiąs, o tai yra tipiška agresorių ir psichopatų klaida.

Putinas manė nesunkiai išsisuksiąs — tipiška agresorių ir psichopatų klaida

Apie Putino nesėkmes byloja ir jo mimika. Joje galim perskaityti visą jo juntamą pyktį ir įniršį. Prieš mus nebe šaltakraujis iškalbus, visiškai susivaldęs narcizas. Dabar jis veikiau primena laukinį žvėrį narve. Tačiau dėl to jis tik pavojingesnis. Juk anksčiau bent jau palaikė numanomo šaltakraujiškumo įvaizdį.

Hitleris su branduoline bomba

Putinas galvoja taip pat, kaip Hitleris, o dar turi branduolinį ginklą. Dabar jis ypač pavojingas. Panašiose situacijose situacijos kontrolę gali perimti koks nors sveikai mąstantis ir ryžtingas generolas, kaip bandyta padaryti nacistinėje Vokietijoje. Nežinome užtikrintai, ar jo aplinkoje rasis žmonių, galinčių patraukti pirštą nuo mygtuko.

Psichopatai — ne pamišėliai, jie nėra psichozės, tačiau neturi ir veikimo ribų. Jie pasirengę bet kam, kad tik pasiektų savo. Dabar klausimas toks: „Pradėti branduolinį karą — visiems nepriimtinas žingsnis. O kokios alternatyvos?“. Alternatyva, kurią jis naudoja jau dabar, — termobarinės bombos. Jas naudoti leistina naikinti kur nors nuošaly esančius karinius bunkerius, o štai jais bombarduoti miestus, naikinant gyventojus — karinis nusikaltimas. Taigi, jis noriai imasi priemonių, kurias visas pasaulis pripažįsta įstatymų ir karo papročių pažeidimu. Galima sakyti, kad iki taktinio branduolinio ginklo panaudojimo jam teliko vienas žingsnis.

Psichopatai — ne pamišėliai, jiems nėra psichozės, bet jų neriboja ir neleistinų poelgių rėmai

Psichopatai turi vieną ypatybę: jie gali daug ištverti, bet vos tik stresas tampa pernelyg stiprus, ar tęsiasi pernelyg ilgai, įspeičiami į kampą, jie nebesusitvardo. Nuspėti, kada jis atsidurs tokiame taške neįmanoma. Tačiau kai tai nutiks, jis arba pabėgs, arba panorės viską nušluoti ir eiti iki galo.

Aš maniau, jis supranta sunkias pasekmes sau, ir todėl smarkiai izoliavosi. Toks elgesys tik atrodo iracionalus, o iš teisų jis tiesiog tikrina ribas, lašas po lašo, kaip bet koks chuliganas, ieškantis kieno nors silpnų vietų. Girdi, pabandykime, tačiau jei nepavyks, atsitrauksime ir sakysim: „O ne, viskas ko norėjome — Donbasas“.

Spausti, bet ne pernelyg staigiai

Psichopatai ir sociopatai būna dviejų tipų: karštakošiai ir charizmatikai. Putinas — aiškus pirminis psichopatas-charizmatikas. Jis ne iš tų, kurie pyktį išreiškia atvirai. Tokie plėšrūnai ieško kabliuko, ieško aukose silpnų vietų, tačiau užtikrintai pasipriešinus, atsitraukia. Tačiau įspeistas kampan psichopatas ims gintis visais įmanomais būdais. Ir spaudžiant pernelyg staigiai, jis sprogsta.

Pavyzdžiui, iš karto po Kyivo puolimo nesėkmės, jis vis labiau priminė karštakošį psichopatą: rodė padidėjusį budrumą plėšrūno, veikiau pasirengusio šuoliui, nei siekiančio nuslėpti savo ketinimus. Tokiu atveju bet koks aukos elgesys sukels atsakomąjį žingsnį.

Tačiau Putiną spaudžiant palengva ir nuolatos — jis neišvengiamai suklys. Tai geriausia kovos su psichopatu taktika. Reikia išlaikyti spaudimą, nedarant staigių judesių. Tai ypač svarbu, kad jis būtų nugalėtas, neišprovokuojant branduolinio karo. Kad jis nesakytų: „Kam mums pasaulis, kurioje nėra Rusijos?“. Kaip Hitleris, kuris, remiantis kai kuriais liudijimais, paskutiniosiomis dienomis visą vokiečių tautą dėl pralaimėjimo vadino neverta gyventi.

Putiną spaudžiant palengva ir nuolatos — jis neišvengiamai suklys

Su Putinu gali nutikti tokia pat istorija. Kol kas Ukraina priešinasi, tempia laiką ir įkvepia užtikrintumą, kad karą galima sustabdyti. Dabar imtis staigių, radikalių priemonių — ne geriausia išeitis. Aš nesiimčiau traukti žemės jam iš po kojų. Net jeigu toks smūgis psichopatą išves iš rikiuotės, tuo momentu jis pasirengęs jus užmušti. Putinas laukia iš Ukrainos klaidingo žingsnio, kuris daugumos rusų akyse suteiks jam teisę duoti bet kokį atsaką. Tačiau tai turi būti kažkas rimčiau, nei smūgis raketomis į zenitinį raketinį kompleksą už 12 km nuo Ukrainos sienos. Vienas reikalas, jeigu į Rusiją nukreiptos raketos pataikys į rusų raketų kompleksus ir panašius karinius objektus, tačiau rimtesni smūgiai gali suteikti jam pretekstą. Jam reikia plataus masto smūgio iš Ukrainos pusės į kokią nors Rusijos gyvenvietę ar kokį stambesnį taikinį.

Psichopatas tokioje kovoje nelaimės, juk kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo Ukraina daugiau sulaukia vakarietiškos ginkluotės ir technologijų, tuo silpniau palaikomas pats Putinas. Ilgas spaudimas sukurs galimybių langą, periodą, kuomet kiti proceso dalyviai galėtų pasakyti, kad taip elgtis nevalia. Pavyzdžiui, tai gali būti generolai iš jo artimiausios aplinkos. Tam reikės dar ne vieną mėnesį kovoti.

Remdamasis savo žiniomis karinėje psichologijoje, manau, verta Putinui parodyti, kad Vakarų niekas nesustabdys. Derėtų sukurti galingą ir apdairią sąjungą, kuri bylotų Putinui: „Tu stumi mus link taško, iš kurio galime tave nutrinti iš žemės paviršiaus. Mes to daryti nenorime, tačiau galime“.

theins.ru