Svetima civilizacija galėtų perkelti šešias ar septynias planetas į kruopščiai išdėstytas orbitas kaip kelrodį, rodinatį savo buvimo vietą. Norėdami tai pastebėti, turime tiesiog mąstyti matematiškai.

Keletas kūnų egzistuoja tokiose orbitose, kurias astronomai vadina rezonansinėmis orbitomis aplink pagrindinį kūną.

Orbitiniu rezonansu vadinamas reiškinys, kai du dangaus kūnai, besisukantys aplink trečiąjį, periodiškai gravitaciškai veikia vienas kitą, paprastai dėl to, kad jų orbitinių periodų santykis yra santykis tarp dviejų nedidelių sveikųjų skaičių. Pavyzdžiui, 2:3 orbitinis rezonansas tarp Plutono ir Neptūno reiškia, kad Plutonas aplink Saulę per tam tikrą laiko tarpą apsisuka 2 kartus, o Neptūnas – 3.

Orbitinis rezonansas žymiai sustiprina bendrą kūnų gravitacinę sąveiką. Dauguma atvejų tokia sąveika nėra stabili, t. y. abiejų kūnų judesio kiekio momentai ir orbitos kinta tol, kol rezonansas daugiau nebeegzistuoja. Tačiau kai kuriais atvejais rezonansinė sistema būna stabili ir save koreguojanti, pavyzdžiui, 1:2:4 rezonansas tarp Jupiterio palydovų Ganimedo, Europos ir Ijo, arba jau minėtas 2:3 rezonansas tarp Plutono ir Neptūno.

Neseniai žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“ paskelbtame straipsnyje planetų mokslininkas Matthew Clementas iš Carnegie mokslo instituto Žemės ir planetų laboratorijos ir jo kolegos teigia, kad pakankamai galinga ir motyvuota ateivių civilizacija galėtų „pertvarkyti“ visas Saulės planetų sistemas į rezonansines orbitas su sudėtingesniais santykiais.

Šis ambicingas planetų maišymas ne tik dėl estetikos, bet ir galėtų padėti ateiviams nurodyti apie savo buvimą tokiems tolimiems ieškotojams kaip mes – nereikia radijo signalų ar lazerinių švyturių.

Pasak Klemenso ir jo kolegų, tai teoriškai įmanoma. Jie modeliavo žvaigždių sistemas su keliais rezonansinių orbitų rinkiniais, įskaitant tokias, kurių santykiai nurodo visus pirminius skaičius iki 11, taip pat dvi kitas skaičių sekas, vadinamas „Lazy caterer's sequence“ (tingaus maisto pjaustytojo) seka ir Fibonačio seka (kiekvieną skaičių Fibonačio sekoje gausite pridėdami paskutinę skaičių porą: 1, 1, 2, 3, 5, 8, 13 ir t. t.). Imituotos saulės sistemos pasirodė esančios stabilios mažiausiai 10 milijardų metų arba maždaug visą mūsų Saulės gyvavimo laiką.

Planetos ir mėnuliai dažnai nusėda į rezonansines orbitas natūraliai, pavyzdžiui, trys Jupiterio palydovai rezonanso santykiu 4:2:1. Tačiau kai kurie rodikliai yra labiau paplitę nei kiti. Atrodo, kad fizika ypač mėgsta tokius santykius kaip 4:3, 3:2 ir 2:1, kuriuos astronomai vadina „pirmosios eilės rezonansais“, nes skaičiai skiriasi vienetu.

Kita vertus, orbitos su vadinamuoju „aukštesnio laipsnio“ rezonansu – santykiu 7:1 arba 13:1 – gamtoje yra daug rečiau paplitusios. Ir jei tų orbitų santykiai parodytų kažką panašaus į Fibonačio seką, kurią iš karto atpažintų matematikos mėgėjai visoje galaktikoje, tai beveik neabejotinai būtų užuomina, kad protinga civilizacija turi įrankį pertvarkyti kosminę erdvę.

Jei būtumėte labai išsivysčiusi ateivių civilizacija ir norėtumėte pertvarkyti planetų orbitas savo žvaigždžių sistemoje, kaip tai padarytumėte?

Tęsinys kitame puslapyje:

Klemensas ir jo kolegos siūlo panaudoti kažką panašaus į asteroido dydį, kurį būtų galima nustatyti teisingu kursu, kad gravitaciniai smūgiai sąveikautų su didesniais kaimynais, palaipsniui nukreipiant juos į skirtingas orbitas.

Tą patį daryti tyčia taip pat nėra visiškai mokslinės fantastikos dalykas – Klemensas sako, kad jau yra rimtų spėlionių, kaip panaudoti kito mažo objekto gravitacinius smūgius, nukreipiančius asteroidą į artimesnę orbitą. Ir jau dabar mes naudojame tą patį principą, kad pagreitintume erdvėlaivius į tolimesnes orbitas (arba išsiunčiame juos iš Saulės sistemos).

Tačiau planetų orbitinė architektūra reikalauja kantrybės.

„Prireiktų milijonų metų, kad vienas asteroidas arba daugybė asteroidų perkeltų planetos dydžio daiktą“, – sako Klemensas. Tai yra ilgiau nei mūsų rūšis net egzistavo. „Bet jei esate labiau pažengusi civilizacija, galbūt galėtumėte galvoti apie milijonų metų laikotarpį“.

Techniškai labai pažengusi ateivių kultūra galėtų rasti būdą, kaip pritaikyti trauką visai planetai, kad pakeistų jos orbitą. Nors mums beveik neįmanoma įsivaizduoti, kalbant apie energijos poreikius, bet kuri civilizacija, pakankamai išmananti, kaip panaudoti didžiąją arba visą savo žvaigždės energiją, galėtų ją išgauti per kiek daugiau nei dvejus (Žemės) metus.

Jei darysime prielaidą, kad protingi ateiviai egzistuoja kažkur galaktikoje, mūsų šansai juos rasti priklauso nuo dviejų dalykų: pirma, ar sugebame aptikti bet kokius pėdsakus, kuriuos jie mums palieka; antra, ar jų civilizacijos ar jų pėdsakai yra tinkamu laiku, kad juos būtų galima rasti. Abiejų problemų sprendimas galėtų būti tai, ką Klemensas ir jo kolegos vadina „kompanioninių planetų orbitine architektūra“.

„Suprantama, kad jei norėtumėte sukurti sistemą, kuri galėtų visam laikui pranešti apie jūsų egzistavimą, galėtumėte tai užkoduoti planetų orbitos perioduose“, - sako Klemensas.

Kai kurios technologijos gali pergyventi savo kūrėjus – pavyzdžiui, mūsų radijo transliacijos sklis į kosmosą dar ilgai po to, kai mūsų nebebus. Tačiau 13,8 milijardo metų senumo visatoje net kelių milijonų metų galiojimo laikas negarantuoja, kad vienos planetos technologinės liekanos laikui bėgant sutaps su kitos planetos SETI programomis.

Vis dėlto, kai tik jie atsidurs rezonansinėse orbitose, Saulės sistemos dydžio kelrodžiai egzistuos mažiausiai 10 milijardų metų – galbūt net ilgiau, jei atitinkamos planetos bus pakankamai toli nuo savo žvaigždės, kad išgyventų paskutinę jos gyvenimo fazę.

Kosminė žinutė, užkoduota planetų orbitose, taip pat gali būti vienas iš lengviausių signalų tokioms rūšims kaip mes (pakankamai išmanančios techniką kurti teleskopus, bet nepakankamai išmanančios techniką, kad judėtintume ištisas planetas).

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Inverse

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()