Ar Europoje kuri nors šalis gali turėti stipresnę kariuomenę nei Rusijos?

Taip, patvirtina Aleksejus Jahontovas, buvęs armijos karininkas.

Net ne tik Rusiją, jei to norėtų, ji technologiniu ir kariniu požiūriu galėtų pralenkti visas šalis, išskyrus JAV,  o tada prie to pridėtų savo politinę ir ypač ekonominę galią, kuri jau vyrauja pasaulyje. Ji patektų į 2 supervalstybių vietą po JAV ir kalbėsime mes jau ne apie potencialią Kiniją, o Vokietiją.

Taigi, kas trukdo tam tapti tiesa?

Dvi pagrindinės kliūtys, su kuriomis Vokietija jau seniai susiduria...

1. Ji pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, o sąlygos Vokietijai vėl pakilti nebuvo palankios, atsižvelgiant į šalių nugalėtojų reakciją ir jų reikalavimus. Nors vėliau buvo integruota į NATO, ji buvo laikoma kolektyvinės gynybos aljanso pratęsimu, o ne lemiamą galią turinčiomis karinėmis pajėgomis, iš kurių, ypač Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir prasidėjus Šaltajam karui, neturėjo jokios naudos, o sulaukė reakcijos iš savo kaimynių Prancūzijos, JK ir tikrai JAV.

2. Pražūtinga Antrojo pasaulinio karo padėtis ir jo padariniai privertė vokiečius nori nenori „indoktrinuoti“ dešimtmečius trukusią nuolatinę „gėdą“, „spaudimą“ dėl praeities, o tai beveik visiškai panaikino „nacionalinio pasididžiavimo“ jausmą ir „karo ir gynybos“ pasirengimą, išskyrus labai mažą ratą, kurį sudarė, deja, dažniausiai kraštutiniai dešinieji, kuriems vis tiek buvo užkirstas kelias patekti į šias pozicijas.

Taigi vokiečiai padarė tai, ką galėjo padaryti geriausiai ir su mažiausiais nuotoliais:

Sunkiai dirbdami ir tapdami vienu iš pirmaujančių technologijų ir ekonomikos centrų pasaulyje, sugebėjo sukaupti milžiniškus pinigus ir turtus, reputaciją, o didžioji šalies gynybos dalis buvo perduota NATO arba JAV sąjungininkėms.

Per pastaruosius 20 metų po skandalų dėl prastų Bundesvero sąlygų kilo daug diskusijų, ir kai kurie žmonės pasisakė už didesnes išlaidas, o kai kurie net diskutavo apie „branduolinės ginkluotos“ Vokietijos galimybę, nes JAV darosi vis mažiau patikimos ir buvo akivaizdu, kad pernelyg didelė priklausomybė nuo kaimynų, tokių kaip Prancūzija ar JK, nėra idealus dalykas, tačiau šie „kai kurie žmonės“, apie kuriuos aš kalbu, yra labai maža konservatyvių centro dešiniųjų ar kraštutinių dešiniųjų dalis ir tik labai labai mažas kairiųjų ratas.

Tai reiškia, kad dėl prastų Bundesvero sąlygų kritika yra kieta, bet kai tik vyriausybė pateikia reformų paketą, arba „duok Dieve“ vietinį projektą, galvojama tik apie Bundesverą, o didžioji parlamento dalis šokinėja kojomis ant stalo ir pradeda šaukti „kam mums reikia daugiau ginkluotės, šie pinigai turėtų eiti kitur“ ir pan.

Ironiška, jog Vokietija yra turbūt vienintelė iš pasaulio šalių, kuri savo puikius karo technologinius įrenginius naudoja mažiau nei šalys, kurioms juos parduoda ir prižiūri, ir skurdžiau nei visi jos klientai.

Be to, Vokietija yra labai brangi bet kurioje gamybinėje bazėje, ji pakelia kainas net ir už vidutines išlaidas. Didžioji dalis jos išlaidų, nors ir atrodo milžiniškos, palyginti su likusiu pasauliu, tikrai nepadeda, nes šios išlaidos sudaro 60–70% asmeninių išlaidų, o tik likusi dalis yra skirta remontui, priežiūrai ir, galų gale, labai maža suma paliekama naujiems pirkimams ar naujiems projektams. Kad šiandien ji savarankiškai patvirtintų naują projektą, paprasčiausiai Vokietijai nebelieka paprastų gamybos pajėgumų, kurie visi perkeliami į užsienį, o šalyje išlaikomi tik „super technologiniai“ pajėgumai, todėl bet kokia vidinė gamyba Vokietijoje tampa nepaprastai brangi. Štai kodėl ji dažniausiai dalyvauja bendruose projektuose, o ne viską tvarko savarankiškai.

Taigi galiausiai atsakymas yra, taip, Vokietija galėtų lengvai pranokti Rusijos karinius pajėgumus ir būti iššūkiu ar alternatyva JAV pasaulinėje arenoje, bet negali, nes apibendrinant:

1. Ji prarado per 80 metų savo karinės patirties šaknis.

2. Gyventojai yra labai „antikariniai“ ir pacifistiniai, todėl bet koks karinės pozicijos padidėjimas taptų sunkiu susirėmimu tarp žmonių.

3. Dauguma jos poreikių pagrindinėse pramonės šakose, kuriose praeityje Vokietija buvo geras pavyzdys, buvo perduotos arba išparduotos, arba tapo Europos konsorciumais, kaip ir aviacijos pramonė, todėl nebėra pagrindinių gamybos pajėgumų.

4. Jei ji šiandien nuspręs pakeisti istoriją ir norės sukurti naują savo armijos doktriną, padaryti ją įžeidžiančią, didesnę, labiau patyrusią, su aukštu vietinės pramonės laipsniu, net branduoliniu ginklu, Vokietija gali padaryti visa tai tik per 10 metų ir be didelių kliūčių iš išorės, nes jos ekonominė galia ir diplomatija yra pakankamai stiprios, kad visus įtikintų. Tačiau reikalas yra tas, kad nei Vokietijos gyventojai, nei opozicija, net vyriausybė nesutiktų tokioms išlaidoms dėl paprastos priežasties – Vokietija technologijų projektams ir gamybai yra nepaprastai brangi. Ir jei yra kitų būdų išleisti tuos pinigus, kad iš jų uždirbtų daugiau, kodėl jie turėtų skirti juos armijai, kai ir taip daugiau nei 70 metų gyvena santykinai taikiai ir gali nusipirkti sau apsaugą iš kito? Tai bent jau įprasta mintis, bet pažiūrėkime, ką mums atneš ateityje besikeičiantis pasaulis.

Komentarai (1)