Bronzos gaminimo Senovės Kinijoje paslaptys: vieną sudedamąją dalį pavyko išsiaiškinti tik dabar ()
Seniausioje pasaulyje techninėje enciklopedijoje „Kaogong ji“ („Džou apeigos“) pateikiama bronzos gamybos instrukcija, tačiau joje išvardyti du ingredientai – „Jin“ ir „Xi“ – itin glumino istorikus. Abiejų jų tapatybės ir savybės šimtmečius buvo nepaaiškinamos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žurnale „Antiquities“ paskelbtame straipsnyje atsakoma į šiuos klausimus ir atskleidžiama, kad bronzos gamyba senovės Kinijoje buvo daug sudėtingesnė nei iki šiol manyta.
Į varį pridėję alavo, senovės žmonės nustatė, kad gali pagaminti pakankamai tvirtą medžiagą. Ji kieta, tad ją galima naudoti įvairioms reikmėms, o taip pat ir ištempti į plonas vielutes. Šis atradimas visiškai pakeitė pasaulį. Žinoma, vėliau medžiaga buvo tobulinama – į ją pridėta įvairių elementų (nikelio, cinko ar arseno), kurie suteikė specifinių ir tam tikriems tikslams pageidautinų savybių.
Enciklopedija „Kaogong ji“ suteikia išskirtinę galimybę susipažinti su kinų technologijomis vėlyvosios Rytų Džou dinastijos laikotarpiu (prieš 2800–240 metų). Joje aprašyta, kaip gaminti viską – nuo kardų iki muzikos instrumentų, nors dažnai gana miglotai. Bronza šioje epochoje buvo tokia svarbi, kad „Kaogong ji“ autoriai pateikė ne vieną, o net šešias jos gamybos konkrečiais tikslais formules.
Pavyzdžiui, gamininant kirvius ir varpus turi būti naudojamos atitinkamai keturios arba penkios dalys „Jin“ ir viena dalis „Li“, o veidrodžiams medžiagos turi būti naudojama vienodai. Tačiau enciklopedijoje trūko vieno dalyko – paaiškinimo, kas iš tikrųjų yra „Jin“ ir „Li“. Šiuolaikinėje Kinijoje „Jin“ reiškia auksą, tačiau kažin, ar senovinių durklų gamyboje net trys ketvirtadaliai gaminimui reikalingos medžiagos buvo taurieji metalai.
„Šie receptai buvo naudojami didžiausioje to laikotarpio bronzos pramonėje Eurazijoje, – teigė Britų muziejaus daktaras Ruiliangas Liu pranešime. – Jau daugiau nei šimtą metų bandoma rekonstruoti šiuos procesus, tačiau nepavyksta“.
Visame pasaulyje varis ir alavas – svarbiausios bronzos sudedamosios dalys, tačiau paprasčiausiai sudėjus jas tokiu santykiu, kaip liepiama „Kaogong ji“, panašaus metalo į tą, kuris aprašytas išlikusiuose Kinijos artefaktuose, išgauti nepavyksta.
R.Liu ir Amas Pollardas iš Oksfordo universiteto ištyrė 235 maždaug 2400 metų senumo „peilių monetas“, kad išsiaiškintų jų sudėtį. Net 10 proc. monetos svorio sudaro švinas – toks kiekis per didelis, kad jį būtų galima laikyti atsitiktiniu teršalu. Tačiau „Kaogong ji“ recepte joks trečiasis metalas net apskritai nėra minimas.
Autoriai daro išvadą, kad monetos buvo pagamintos dviem etapais. Pirmiausia buvo paruošti du lydiniai – vienas iš vario, alavo ir švino, kitas tik iš vario ir švino. Po to jie buvo sujungti ir iš jų pagamintas monetų metalas.
Vadinasi, „Jin“ ir „Xi“ reiškia iš anksto paruoštus lydinius, o „Kaogong ji“ aprašoma, kaip juos sujungti, tačiau praleidžiamas jų gamybos procesas.
Šiuo metu galime tik spėlioti, kodėl „Kaogong ji“ autoriai užrašė tik antrąją proceso dalį, tačiau straipsnyje pažymima, kad tekstas, atrodo, buvo skirtas administraciniams prižiūrėtojams, o ne patiems amatininkams.
Šis atradimas ne tik padeda išspręsti seniai žinomą mįslę, bet ir parodo, koks sudėtingas tuo metu Kinijoje buvo metalo gamybos menas – įdomu, kodėl jis buvo gaminamas būtent taip?
Parengta pagal „IFL Science“.
