Netikėta, bet tiesa: populiarus įsivaizdavimas apie raganų deginimą viduramžiais iš tiesų yra klaidingas ()
Istorijoje raganos buvo vaizduojamos įvairiais pavidalais – nuo piktų moterų su didelėmis nosimis iki klykiančių būtybių, skraidančių po dangų ant šluotų ir dėvinčių smailias skrybėles. Popkultūroje raganos vaizduojamos ir kaip geranoriškos priemiesčio namų šeimininkės, ir kaip nepatogios paauglės, mokančios valdyti savo galias – ir kaip žavios seserys, kovojančios su blogio jėgomis. Tačiau tikroji raganų istorija yra tamsi – ir ne dėl pačių raganų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Raganų kilmė
Ankstyvosios raganos (ir raganiai) buvo žmonės, kurie praktikavo raganavimą – naudojo burtus ir šaukėsi dvasių pagalbos. Dauguma raganų buvo laikomos pagonėmis, atliekančiais velnio darbą. Tačiau daugelis jų buvo tiesiog natūralios medicinos srities atstovės , kurių profesijos pasirinkimas buvo neteisingai suprastas.
Kada istoriškai atsirado raganos sąvoka, tiksliai neaišku – tačiau vienas pirmųjų įrašų apie raganas yra Biblijoje, pirmojoje Samuelio knygoje, kuri, kaip manoma, parašyta tarp 931 ir 721 m.pr.m.e. Joje pasakojama istorija, kai karalius Saulius kreipėsi į raganą, kad ši iškviestų mirusio pranašo dvasią ir padėtų jam nugalėti filistinų kariuomenę.
Pasakojama, kad ragana iššaukė dvasią, o ši išpranašavo Sauliaus ir jo sūnų mirtį. Kitą dieną, pasak Biblijos, Sauliaus sūnūs žuvo mūšyje, o Saulius nusižudė.
Kitose Senojo Testamento eilutėse raganos smerkiamos – pavyzdžiui, dažnai cituojamoje Išėjimo knygos 22 skyriaus 17 eilutėje sakoma: „Nepaliksi gyvos kerėtojos“. Kiti fragmentai Biblijoje įspėja, kad norint susisiekti su mirusiaisiais, negalima burti ar naudotis raganų paslaugomis.
„Raganų kūjis“
Tačiau populiarus įsivaizdavimas, kad raganų medžioklės ir deginimai siautėjo viduramžiais, yra klaidingas.
Viduramžiai truko nuo Romos imperijos griūties IV a. iki renesanso XIV-XVII a., o raganų isterija Europoje prasidėjo tik XV a. viduryje, kai daugybė kaltinamų raganų prisipažino raganavimu – dažnai patyrusios kankinimus.
Dar po šimtmečio raganų medžioklė tapo įprasta, o dauguma kaltinamųjų buvo sudegintos ant laužo arba pakartos. Tačiau tai – jau nebe viduramžiai, o naujieji amžiai: laikai, kai jau buvo atrasta Amerika, Martinas Liuteris pradėjo reformaciją, Magelanas apiplaukė pasaulį, o Mikalojus Kopernikas publikavo savo darbą „Apie dangaus sferų sukimąsi“, kuris paneigė teoriją, kad Žemė yra Visatos centras.
Nuo 1500 iki 1660 m. Europoje buvo nužudyta iki 80 000 įtariamų raganų. Apie 80 proc. iš jų buvo moterys, laikytos susimokiusiomis su velniu – ir kupinos geismo. Ypač daug dėmesio buvo skiriama vienišoms moterims, našlėms ir kitoms visuomenės paraštėse atsidūrusioms moterims. Daugiausia raganavimo egzekucijų buvo įvykdyta Vokietijoje, o mažiausiai – Airijoje.
Tikėtina, kad raganų manijos plitimą paskatino 1486 m. dviejų vokiečių dominikonų parašytos knygos „Malleus Maleficarum“ išleidimas. Knyga, paprastai verčiama kaip „Raganų kūjis“, iš esmės buvo vadovas, kaip identifikuoti, medžioti ir tardyti raganas.
„Malleus Maleficarum“ raganavimą vadino erezija ir greitai tapo autoritetu protestantams bei katalikams, bandantiems išgaudyti tarp jų gyvenančias raganas. Per 100 metų šios knygos egzempliorių buvo parduota daugiau nei bet kurios kitos knygos Europoje, išskyrus Bibliją.
Salemo raganų procesai
Europoje raganų isterijai mažėjant, ji išaugo Naujajame pasaulyje, kuris buvo nualintas prancūzų ir britų karų, raupų epidemijos ir nuolatinės baimės dėl Amerikos čiabuvių genčių išpuolių. Įtempta atmosfera buvo tinkama atpirkimo ožių paieškai. Garsiausi istorijoje raganų procesai įvyko ne Europoje, bet Amerikoje – Saleme, Masačusetso valstijoje, 1692 metais.
Salemo raganų procesai prasidėjo, kai 9-metę Elizabeth Parris ir 11-metę Abigailę Williams ėmė kankinti priepuoliai, paralyžius ir nekontroliuojamas rėkimas (šiandien manoma, kad jos buvo apsinuodijusios grybeliu, kuris sukėlė spazmus ir kliedesius).
Kai simptomai pasireiškė daugiau jaunų moterų, kilo masinė isterija ir trys moterys buvo apkaltintos raganavimu: Sarah Good, Sarah Osborn ir Tituba – vergė, priklausiusi E.Parris tėvui.
Tituba prisipažino esanti ragana ir juodosios magijos naudojimu ėmė kaltinti ir kitas. Birželio 10 d. Bridget Bishop tapo pirmąja Salemo raganų teismo proceso metu mirtimi nuteista ragana – ji buvo pakarta Salemo kartuvėse. Galiausiai buvo apkaltinta apie 150 žmonių, ir 18 iš jų buvo nubausti mirties bausme.
Beje, moterys nebuvo vienintelės Salemo raganų teismo aukos – šeši vyrai taip pat buvo nuteisti ir jiems įvykdyta mirties bausmė.
Beje, Masačusetsas nebuvo pirmoji iš 13 kolonijų, apsėsta raganų medžioklės. 1647 m. Vindzore, Konektikuto valstijoje, Alse Young buvo pirmasis asmuo Amerikoje, kuriam buvo įvykdyta mirties bausmė už raganavimą. Prieš 1697 m. įvykstant paskutiniam Konektikuto raganų teismui, šioje valstijoje raganavimu buvo apkaltinti 46 žmonės, o 11 už tai buvo nuteisti mirties bausme.
Virdžinijos valstijoje žmonės dėl raganų įsibaiminę buvo mažiau. Tiesą sakant, 1655 m. Žemutinėje Norfolko apygardoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį melagingas kieno nors apkaltinimas raganavimu buvo laikomas nusikaltimu. Vis dėlto raganavimas kėlė susirūpinimą. Nuo 1626 iki 1730 m. Virdžinijoje įvyko apie dvi dešimtys raganų teismų (daugiausia prieš moteris). Nė vienai kaltinamajai nebuvo įvykdyta mirties bausmė.
Viena garsiausių raganų Virdžinijos istorijoje yra Grace Sherwood, kurios kaimynai teigė, kad ji pražudė jų kiaules ir užkerėjo medvilnę. Vėliau sekė ir kiti kaltinimai, ir 1706 m. G.Sherwood buvo teisiama.
Teismas nusprendė jos kaltė ar nekaltumą nustatyti prieštaringai vertinamu vandens testu. Moters rankos ir kojos buvo surištos ir ji buvo įmesta į vandens telkinį. Buvo manoma, kad jei ji nuskęs, vadinasi, yra nekalta, bet jei plūduriuos – kalta. G.Sherwood nenuskendo ir buvo nuteista kaip ragana. Ji nebuvo nužudyta – bet pasodinta į kalėjimą aštuoneriems metams.
1730 m. Pensilvanijos laikraštyje „Pennsylvania Gazette“ buvo išspausdintas satyrinis straipsnis (tariamai parašytas Benjamino Franklino) apie raganų teismą Niu Džersyje. Jame išryškėjo kai kurių kaltinimų raganavimu absurdiškumas. Netrukus raganų manija Naujajame pasaulyje atslūgo ir buvo priimti įstatymai, padedantys apsaugoti žmones nuo neteisingų kaltinimų bei nuteisimo.
Raganos – nesvarbu, tikrai praktikuojančios jų įsivaizduojamą raganystę, ar tuo tik kaltinamos – vis dar susiduria su persekiojimu ir mirtimi ir šiais laikais. Nuo 2010 m. Papua Naujojoje Gvinėjoje buvo sumušti ir nužudyti keli raganavimu įtariami vyrai ir moterys – įskaitant jauną motiną, kuri buvo sudeginta gyva.
Panašių smurto atvejų prieš žmones, kaltinamus raganavimu jau šiais laikais būta Afrikoje, Pietų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose ir imigrantų bendruomenėse Europoje bei Jungtinėse Valstijose.
Parengta pagal History.com
