Specialiosios reliatyvumo teorijos „paslaptys“: kopėčių paradoksas

Tiesiog žinomas vienas faktas: kad susietų dalelių būsenų tikimybės nedauginamos pagal klasikinius tikimybių teorijos dėsnius, o statistiškai priklauso nuo to, kur tos dalelės ateity atsitrenks. Kitaip nebūtų fotonų, elektronų, protonų ir net stambių atomų interferencijos.

) tas nebūtinai matosi. Ar nuorodoje pateikiamas pasisukimo efektas yra teisingas, nepatikrinau.

šia tema.

Visiškai sutinku. Tik tiek, kad visiškai analitinis protas be geometrinės intuicijos labai silpnas. Kur kas lengviau ne išvis užblokuoti vieną smegenų pusrutulį, bet jį įtikinti visiškai kitokia geometrija. Iš patirties žianau, kad lengviau mintyse vizualizuoti neeuklidinės erdvės reiškinius ir jais operuoti algebriškai ("vizualiai" mintyse) nei kad tiesiog atmesti bet kokią geometriją ir operuoti tiesiog formulėmis. Vaizduotė laki - ji gali ne tik "perlipti" Euklido nustatytas ribas, bet taip pat įsivaizduoti penkiamates, šešiamates ir net trupmeninių matmenų figūras, kurios, tarkim, paklūsta Minkovskio erdvės geometrijai. Sunkiausia atsisakyti trimačių Euklido stereotipų. Ką tai reiškia? Faktiškai, kad įmanoma įsivaizduoti bet kokį algebrinį (ne rekursinį, taigi dif. lygtys atpuola) reiškinį. Su kvantine mechanika yra problema, kad ji nėra akivaizdžiai geometriškai apibrėžta, labai sunku už ko nors užsikabinti. Aš ne fizikas, bet, pavyzdžiui, puikiai mintyse vizualizuoju kokį nors DES algoritmą. T.y. duok man koduojamą seką, duok raktą, ir tarsi pergamentą galiu skaityti, kas gaunasi užkoduotoje sekoje. Ne tiek skaičiuoju, kiek "kažkur" vizualiai pasidedu vieną koeficientą, kažkur kitą, ir belieka "virtualiom akim"pasižiūrėt čia į vieną, čia į kitą, čia į duomenų "pergamentą", kad susikaičiuočiau eilinį užkoduotą baitą. Tiek lyrinio nukrypimo. Esmė ne tai, kad "vaizduotė neišneša", bet kad išties per daug prisirišam prie mechanikos dėsnių.

Na aš manau, kad fizikui, kad nenublūdydų reikia ne tiek matematinio kiek seklio mąstymo stiliaus. Jei kažkas kreiva, tai vienintelis logiškas paaiškinimas, kad kažkokie procesai išbalansuoti. Vietoj kreivumo postulavimo geriau pagalvoti kokie konkrečiai procesai išsibalansavo. Tai ar kas nors imsis paaiškinti minėtų paradoksų? Gal kas nori nupaišyti piešinuką kaip atrodys mažasis kūbas viduje didžiojo , arba kaip atrodys varštas ir veržlė kai dideliu greičiu judės viens per kitą. (nors kaip minėjo Fizikas123 antras atvejas gali būtį lengvesnis) Nupaišyti kopėčių paradokso stop kadrą elementaru: tvarto (T) atžvilgiu: ..............TTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTTT .................KKKKKKKKKKKKKKKKKK kopėčių (K)atžvilgiu: .......................................TTTTTT .................KKKKKKKKKKKKKKKKKKKK Paradokso aiškinimui naudoti elastines kopėčias nebuvo gera idėja, NES: siena kopėčias stabdo pradedant nuo dešinės į kairę, o sustojusios jos turi būti nebe 4, o 2 kartus ilgesnės už tvartą. Siūlomu būdu kopėčios susispaudžia nebent miltelių pavidalu . Tai čia tas įrodymas kaip 2*2=5 įveliant gudrią klaidą. Ir matematinėm formulėm galima pasakas kurti Dar truputį: bandžiau surast gal ir dar kas pasiūlė tokių pat paradoksų ir jų sprendimų. Kol kas neradau bet užėjau tokį straipsnį. Nežiūrint bereikalingo gal (nemokslinio sakyčiau) aštrumo yra įdomios info apie realius istorinius įvykius ir faktus. http://www.vse-pishut.ru/Filosofia-reli ... LZHENAUKI/

Dar vienas bajeris: kosminiam laivui pasiekus greitį artimą šviesos greičiui pagal reliatyvumą abu kosminio laivo galai išlystų už Visatos ribų

O ar Visata turi ribas ?

Na ir kame čia bajeris? Man atrodo, tikras bajeris tame, kad kažkas save vadinantis fiziku: - Nelabai skiria regimosios, stebimosios Visatos ribų ir pamiršta, kad jos aprėpia tik labai mažą erdvelaikio dalį. - Laiko (time-like) dimensijoms bando taikyti erdvės (space-like) dimensijų savybes. - Painioja atskaitos sistemas. Regimoji/stebimoji visata kiekvienos atskaitos sistemos atžvilgiu turi skirtingas ribas. - Pagal apibrėžimą neįmanomą dalyką priima kaip realų - neva kažkaip paradoksaliai paneigiantį įmanomus.

_alvydas_, sitas paradoksas visiems seniai zinomas, ir senu seniausiai paaiskintas, yra netgi lietuviska versija:http://lt.wikipedia.org/wiki/Kopėčių_paradoksas Tam nebutina kurti straipsniu. O jei ir butu jie kuriami tai tikeciausi efekto paaiskinimo o ne kazkokiu teoriju isvedziojimo. Jusu sprendime problema yra tame kad jus imate stebetoju visa objekta o to daryti negalima. Stebetojas yra taskas judantis uniform motion, t.y. nekeiciantis nei savo krypties nei greicio. Kadangi visatoje niekas turintis mase taip nejuda, realiu objektu-stebetoju netgi nera. Viska galima paskaiciuoti tik su paklaida.

pagal reliatyvuma ne islystu o susiauretu efektai: ilgis susiaureja, mase padideja, bei laikas teka leciau ir visa tai yra dauginama/dalinama is lorenzo faktoriaus. Beto visata ribu neturi, ribas turi tik regimoji visata, 13-14 mlrd. sviesmeciu.

rwc - manau/spėju esat puikus matematikas (kuo aš niekad nebūsiu) bet kai iš visų kampų eina tokia dezinformacija: http://en.wikipedia.org/wiki/Aether_drag_hypothesis "With the modification (as mentioned above) by Des Coudres and Wien, according to which the aether drag is proportional to gravitational mass, the positive results of the experiments of Fizeau and Sagnac could be explained, because the gravitational mass of those instruments is not sufficient to drag the aether. And it could also explain the Michelson-Morley experiment, as the aether is complete dragged by the gravitational mass of earth. However, this theory is as incapable of explaining aberration as Stokes' theory, and is directly refuted by the Michelson–Gale–Pearson experiment (1925). The great difference of this experiment against the usual Sagnac experiments is the fact, that the rotation of earth itself was measured. If the aether is completely dragged by the earth's gravitational mass, a negative result has to be expected, however, also in this case the Sagnac effect was measured." užverda biški nervas Nei aberacija, nei Sangac efektas neprieštarauja minimai hipotezei. Bet aišku įmanomas eksperimentas palydove tai patvirtinti ar paneigti. Žemės sąlygom jos paneigti neįmanoma (su turima įranga).

Patikrinti gal ir neįmanoma, bet tuomet reikėtų , kodėl aberacijos yra būtent tokios. T.y., jei keliam teoriją, tai ji turėtų paaiškinti daugiau ar bent ne mažiau nei kitos. Šiuo atveju kol kas matau vienintelį argumentą "mano teorija geresnė, nes kita tiesiog nepatinka; jos patikrinti neįmanoma, todėl reikia priimti, kad ji teisinga". Ogi man įdomu, kaip eterio vilkimo teorija paaiškintų Einšteino linzes, gravitacines galaktikų sąveikas? Tik nereikia įrodinėti, kad fizikai be SRT nieko daugiau nemato - yra gi visokių MOND.

Taip, reliatyvumas nepatinka (kam tai paslaptis ). Todėl, kad yra kitų nepaneigtų alternatyvų nesipykstančių su "common sense". Dėl "paaiškinti daugiau": arabų astronomai geriau nustatydavo Saulės užtemimus nei Niutonas. Aberacija - na sunku čia be piešinukų išdėstyti. Tiesiog eterio judėjimas nekeičia kvanto bendro impulso, bet truputį keičia dažnį ir fronto orientaciją, bet nekeičia judėjimo krypties stebėtojo atžvilgiu. Na turbūt painu, galėčiau flash animaciją padaryti, jei būtų kur parodyti. SRT tik 8 efektai, rašiau (Gezari). Čia visiškas mitas apie tūkstančius eksperimentų patvirtinančių SRT, nes visi jie žaidžia su tai 4 patvirtintais iš 8 efektais. (bet tie 4 gali būti paaškinti kitaip) Beje niekam net nebuvo įdomu kokį eksperimentą tas Gezari darė ir kokį paaiškinimą siūliau. Aš nematau problemų paaiškint kvanto elgesį gravitacijoje, bet pati gravitacija yra sudėtingesnis reiškinys nei aš galiu aprašyti, be to trūksta eksperimentinių duomenų. Bet svarbiausią yra techninės galimybės patikrinti tiek šitą hipotezę (kosminiam laive), tiek Lorenco eterio versiją. Tačiau to nedaroma ir tas tikrai nervina.

Ir ka tas eteris turetu daryti? Kokie jo efektai? Ka jis paaiskina?

Aš nežinau nuo kurios vietos kažką parašyti. Jei skaitėt mano straipsnelį šitam saite būtų lengviau. Gezari straipsnį. Marinovo eksperimentą. Tada galima gal kokį eksperimentą aptart jūsų nuožiūra, jei įdomu ką manau. Jei trumpai, tai Marinovo eksperimentas kosmose manau būtų paskutinis reliatyvumui. Kokia 50% tikimybė, kad ir Maikelsono užtektų, jei kosminis laivas judėtų priešinga kryptim nei planetos.

skaiciau straipsni http://arxiv.org/pdf/0912.3818 Effects: 1) invariance of the speed of light (c) to motion of the observer 2) Lorentz-FitzGerald length contraction 3) relativistic Doppler effect 4) relativistic stellar aberration 5) relativistic source brightening Pradziai pradekim nuo pirmo: Invariance of c There are two necessary conditions for the local Lorentz invariance of c: invariance to motion of the source and invariance to motion of the observer. Satisfaction of these two conditions is both necessary and sufficient to validate the invariance of c. Invariance to motion of the emitting source — Einstein’s second postulate has been convincingly validated experimentally (Section 3.1). But conspicuously absent from the experimental record is any published attempt to directly measure the speed of light with a moving detector to test the invariance of c to motion of the observer. Del invariance to motion of the source nera ka labai sneketi nes autorius pats sutinka, sutinku ir as. Del invariance to motion of the observer, siuloma dideliu greiciu paleisti observer ir ismatuoti sviesos greiti, toki eksperimenta sunku atlikti nes dideliu greiciu siuo metu galima paleisti tik daleles. Bet argi mes nejudam dideliu greiciu? saule juda 220 km/s aplink galaktikos centra, o tai yra pakankamas greitis kad butu galima uzfiksuoti c greicio pokycius skirtingomis kryptimis, cia tikriausiai ir atsiranda eteris, is nenoro pripazinti reliatyvumo. Gal but, gal tas eteris ir egzistuoja, gal egzistuoja ir abu kartu, man asmeniskai nesinori to irodineti, nematau naudos is jo, o reliatyvumas man priimtinas. Man tas eteris panasus i religija, kazkokiu savu tiesu irodinejimas. Kiek suprantu eteris nieko naujo nepaaiskina, nera jokiu eksperimentu pagrindzianciu jo egzistavima, bande jau Michelson–Morley eksperimentas, siuo metu vadinamas Most famous "failed" experiment

Religija tai religija. Mano aštrus požiūris į reliatyvumą kyla iš jo šalininkų dar aštresnio požiūrio į kitas galimybes. Nors daugelis Nobelio laureatų ir kandidatų svarstė tokią galimybę. Vietoj to, kad ramiai aptarinėti smulkesni pasekėjai pasidarė nerealiai aršūs. Nors pats reliatyvumo autorius į gyvenimo pabaigą nebebuvo toks tikras ką sukūrė. Be to ir jis pats pabrėžė per didelį autoriteto dominavimo pavojingumą. Bet esmė, kad dabar yra techninės galimybės atskirti viena nuo kito ir ji dar nėra išnaudota.

rwc vistiek atrodo čia esat vienas iš geriausiai informuotų. Kilo toks klausimas: Pagal reliatyvumą kiek suprantu turėtų būti tiek metinė tiek paros žvaigždžių aberacija. Ar teisingai suprantu reliatyvumo numatymus? Čia bandau braižyti pagal savo modelį, metinė gaunasi o paros ne. Gal turit info apie eksperimentus dėl paros aberacijos? Dėkui, jei netingėsit paieškoti.

Ne, neturiu. Astrofizika fizika nėra mano specialybė, net neturiu teleskopo ir vargiai gerai nepakratęs atmintinės rasčiau danguje Betelgeizę ;] Todėl ir su aberacijom - nei žinau, kaip jas nustatyti, nei kokios jos turi būti pagal įvairius modelius. Ir čia žiūriu pragmatiškai: tegu reiškinius analizuoja tie, kuriems reikia kuo tiksliau žinoti jų savybes. Anksčiau ar vėliau netikslumas teorijoje taps neįveikiama siena ir aplinkybės privers jį peržiūrėti. Taip buvo su geocentriniu modeliu, Niutono mechanika, Euklido geometrija, stygų teorija. Viskas, ko tereikia - tai surasti modelį, kuris labiau atitinka realybę ir jį publikuoti vengiant aštrių teiginių. Galų gale, jei kažkoks modelis, net ir nebūdamas formaliai teisingas, leidžia kažką apskaičiuoti efektyviau - atsiras ne vienas, jį taikantis. Kol kas, matyt, toks modelis nepasiūlytas.

Nelabai sutikčiau dėl Euklido. Nežinau eksperimento makro pasaulyje kur šita geometrija būtų atsidūrusi į sieną. Mikro pasaulyje sudėtingiau, bet ne dėl kreivumo, o dėl tolydumo, taško sąvokos. Bet tai šitas problemas turi ir Rimano, Minkovskio tipo geometrijos.