Stanislovas Stasiulis. Nesustojanti augti Kinijos galia (8)
Sausio 25 d. JAV prezidentas Barackas Obama, skaitydamas savo metinį pranešimą ir kalbėdamas apie pokyčius, reikalingus Amerikai, kaip pavyzdį nurodė Kiniją ir Indiją, kurios sugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir tapo konkurentėmis mokslo ar finansų srityse. Šie žodžiai, pasakyti iš stipriausios pasaulio valstybės vadovo lūpų, puikiai rodo, kad Kinijos galia ir įtaka pasaulyje yra ne ateities klausimas, o dabarties atspindys.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kinija tapo antrąja pasaulio ekonomika, o jos valiutų rezervai sudaro 2,85 trilijonus JAV dolerių. Ji aktyviai remia besivystančias Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybes, o šių metų pradžioje vicepremjeras Li Keqiangas per vizitą Ispanijoje pranešė, kad Kinija yra pasiruošusi išpirkti Madrido vyriausybės obligacijas už 6 mlrd. eurų. Daugelis Vakarų apžvalgininkų, vertindami šiuos Kinijos ekonominės ekspansijos veiksmus, kelia klausimą, ar šalia ekonominės galios augs ir jos politinė bei karinė įtaka. Jei taip, ar šie veiksmai reiškia Kinijos bandymą išstumti JAV iš dominuojančių pozicijų?
Anot vokiečių laikraščio „Die Welt“, daugelis kinų prezidento Hu Jintao vizitą JAV laiko „estafetės perdavimu“ iš Vašingtono į Pekino rankas. Kita vertus, aukšti Kinijos politikai ir pareigūnai smerkia bet kokį ekspansionizmą ir neigia kalbas apie tai, kad Kinija siekia tapti pasaulio lydere ir taip bando primesti savo žaidimo taisykles Vakarams. Šią tezę praėjusių metų pabaigoje dar kartą patvirtino Kinijos Liaudies Respublikos valstybės kancleris Dai Bingguo. Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje paskelbtoje jo esė teigiama, kad vienintelis ir svarbiausias Kinijos tikslas – tolesnis šalies vystymasis ir taikus bendradarbiavimas su kitomis valstybėmis.
Iš dalies galima būtų sutikti su šiuo teiginiu, nes, nors Kinijos ekonomika tapo antrąja pasaulyje, dydžiu ji prilygsta tik trečdaliui JAV ekonomikos. Lygiai taip pat, nepaisant stulbinančių ekonominių rodiklių, šalyje yra begalė problemų: kiekvienais metais iš šalies provincijų į didžiuosius miestus atvyksta milijonai gyventojų, kuriuos reikia integruoti, būtina mažinti aplinkos užterštumą, kovoti su skurdu, sukurti socialinės apsaugos tinklą, o augančiai pramonei ir gamybai reikia užtikrinti energijos ir žaliavų tiekimą. Todėl Vakarams Kinija reikalinga siekiant įveikti ekonominę krizę, savo ruožtu Kinijai reikalinga Vakarų rinka, į kurią galėtų eksportuoti savo prekes. Panašių tikslų vedina, Kinija investuoja ir į Afrikos valstybes: Pekinas gauna didžiausią šių valstybių gamtinių resursų eksporto dalį. Pavyzdžiui, Kinija iš Sudano kasmet nuperka apie 65 proc. jo naftos eksporto ir visa tai sudaro tik daugiau kaip 6 proc. kasmetinio Kinijos naftos importo.
Kita vertus, negalima teigti, kad Kinija, investuodama Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos šalyse, apsiriboja tik ekonominiais interesais ir nesiekia gauti politinių dividendų. Plėsti savo įtaką besivystančiuose regionuose Kinijai padeda tai, kad jos bankai, kitaip nei JAV kontroliuojamas Pasaulio bankas, šių valstybių vadovams pateikia mažiau klausimų ir reikalavimų. Tai puikiai iliustruoja Nigerijos pavyzdys: ji 2007 metais iš Pasaulio banko siekė gauti 5 milijardų JAV dolerių paskolą savo geležinkelių sistemai modernizuoti. Pasaulio bankui sutikus skirti norimą paskolą, tačiau pareikalavus nušalinti korumpuotus pareigūnus nuo projekto vykdymo, Kinija pasiūlė 9 milijardų dolerių paskolą, nepateikdama jokių reikalavimų ir neprašydama vykdyti reformų.
Akivaizdu, kad tokie sandoriai palieka patenkintas abi puses: Kinijai tai leidžia plėsti įtaką besivystančiuose regionuose, o pastarųjų valstybių korumpuoti politikai papildo savo sąskaitas papildomais milijonais dolerių. Kad tokia Kinijos strategija pasiteisina, rodo ir tai, jog daugelis Afrikos žemyno valstybių, palaikiusių ryšius su Taivanu, per pastaruosius dvidešimt metų savo akis atsuko į Pekino pusę ir šiuo metu tik keturios žemyno valstybės palaiko diplomatinius santykius su Taipėjaus valdžia.
Galiausiai reikėtų atkreipti dėmesį ir į Kinijos karinius pajėgumus. Nors Kinijos karinis biudžetas tesudaro dešimtadalį metinio Pentagono biudžeto, o jos karinės pajėgos yra pavaldžios Komunistų partijai, negalima nepastebėti, kad augant Liaudies išsivadavimo armijos biudžetui didėja ir priešprieša tarp politinio elito ir kariuomenės generolų.
Ši priešprieša ypač išryškėjo prezidento Hu Jintao vizito Baltuosiuose rūmuose išvakarėse, kai aukšti politiniai pareigūnai akcentavo siekį normalizuoti santykius su Vašingtonu, o jau minėtoje esė kancleris Dai Bingguo patikino, kad pagrindinis Liaudies išsivadavimo armijos uždavinys yra ginti valstybės sienas. Tačiau visiškai kita retorika skambėjo aukštų kariuomenės vadų lūpose: jie leido suprasti, kad JAV yra pagrindinės Kinijos varžovės. Šiuo atveju Kinijos valstybiniame leidinyje „Global Times“ vienas iš Liaudies išsivadavimo armijos generolų nusakė tris esminius principus: 1) globalizacija nepanaikina karo tikimybės; 2) Pekinas nerungtyniauja su JAV, tačiau tai nereiškia, kad Jungtinės Valstijos nekelia grėsmės Kinijai; 3) Kinija nori tolesnio taikaus vystymosi, tačiau „ne visos valstybės“ sutinka su tokiais jos siekiais. Panašią nuostatą išsakė ir Kinijos gynybos ministras Liang Guanglie: jis perspėjo, kad „nors gyvename taikiais laikais, niekada neturėtume pamiršti karo“.
Aštrėjančią retoriką lydėjo ir akibrokštas per JAV gynybos sekretoriaus Roberto Gateso vizitą Pekine, kuris turėjo sustiprinti dvišalį pasitikėjimą ir atkurti karinius ryšius, kurie nutrūko 2010 m. sausį, kai Vašingtonas pasirašė sutartį su Taivanu parduoti jam ginklų už 6,4 milijardo dolerių. Nors abi pusės išreiškė norą atkurti ir palaikyti bendradarbiavimą karinėje srityje, kaip tik šio vizito metu Kinija išbandė savo naująjį, radarams nematomą naikintuvą J-20.
Apibendrinant galima būtų teigti, kad, didėjant Kinijos ekonominei įtakai, stiprėja ir jos politinė bei karinė galia. Nors Pekino ir Vakarų retorika draugiška, vis dėlto dažnai esminiuose klausimuose nuomonės išsiskiria. Tai ypač išryškėja sprendžiant Irano branduolinės programos klausimą ar Korėjos pusiasalio problemas. Lygiai taip pat skiriasi požiūriai į žmogaus teises ar žodžio laisvę.
Vertinant Kinijos ir JAV santykius akivaizdu, kad abi valstybės tapo ne sąjungininkėmis, o konkurentėmis, kurių viena plečia savo įtaką pasaulyje, o kita nežino kaip elgtis. Ko gero, neatsitiktinai B. Obama savo metinėje kalboje dabartinę padėtį prilygino tai situacijai, kurioje JAV atsidūrė prieš penkiasdešimt metų, kai Sovietų Sąjunga, pirmoji paleidusi dirbtinį Žemės palydovą, ėmė pirmauti kosmoso srityje. Ar sugebės JAV ir Kinija panaikinti konfrontaciją ir rasti bendrų požiūrio taškų, parodys laikas. Priešingu atveju, kaip pažymi buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris savo straipsnyje dienraščiui „The Washington Post“, kilęs „naujasis šaltasis karas“ tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos vėl padalintų pasaulį į dvi stovyklas ir užkirstų kelią spręsti daugelį iškylančių problemų, kurioms reikia susitelkimo, o ne susiskaldymo.
