Beprecedentis kosminis žybsnis astronomams užminė tarpgalaktinę mįslę (8)
Kosmosas užminė dar vieną mįslę, kurios įminimui prireikė ištisų NASA kosminių teleskopų pajėgų – kosmose skriejančių „Swift“, „Hubble“ ir „Chandra X-Ray“ observatorijų. O kol mokslininkai, naudodamiesi galingiausiais turimais instrumentais, ištisą praėjusią savaitę mėgino viską sudėlioti į savo vietas, kolosalus energijos žybsnis nenuslopsta ir toliau – tai paryškėja, tai prigęsta. Tai yra ilgiausiai trunkantis tokios energijos žybsnis, kokį tik yra tekę stebėti mokslininkams.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Viskas prasidėjo, kai kovo 28 d. kosminis teleskopas „Swift‘s Burst Alert Telescope“ („Apie žybsnius perspėjantis Svifto teleskopas“) užfiksavo galingą gama spinduliuotės žybsnį ir apie tai informavo pasaulio mokslininkus. Astronomams kartais pavyksta užfiksuoti gama žybsnių, susidarančių mirštant žvaigždėms, tačiau jie įprastai trunka ne ilgiau keleto valandų.
Susidomėjimas objektu išaugo, kai žybsnis neužgeso. Mįslingo objekto link buvo nukreiptos dešimtys teleskopų ir prieita išvados, jog gama žybsnio šaltinis yra už 3,8 mlrd. šviesmečių esančios galaktikos centre. Švytėjimas vis nesiliovė – nuolatos tai prislopdavo, tai vėl paryškėdavo. Objektų, spinduliuojančių pasikartojančius žybsnius, yra ir mūsų galaktikoje, tačiau šie būna ne tokie intensyvūs. Kaip ten bebūtų, gama žybsnio vieta leidžia iškelti prielaidą apie galimą „įtariamąją“ – supermasyvią juodąją bedugnę.
Tačiau mokslininkai suformulavo štai tokią teoriją: gana tikėtina, kad savo reikalais Visatos vieškeliais skubėjusi žvaigždė per daug prisartino prie galaktikos centre tūnančios juodosios bedugnės, ir šiosios jėgos ėmė ardyti žvaigždę – juodosios bedugnės siurbiama plazma ėmė intensyviai srūti į juodąją bedugnę. Tai ir galėjo sukelti nesibaigiantį švytėjimą.
Tokia teorija paaiškintų ilgalaikį žybsnio šviesumą. Didžiulę rentgeno spindulių energiją galėtų paaiškinti šviesos greičiui artimas greitis, kuriuo plazma srūva iš irstančios žvaigždės į juodąją bedugnę. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų, dar reikia patvirtinti stebėjimais. Jei „Hubble“ stebėjimų metu paaiškėtų, kad šviesumas nemenksta ar net intensyvėja, mįslės įminimui gali prireikti papildomų prielaidų.