Lietuvė mokslininkė: populiariausia kviečių rūšis genetiškai modifikuota prieš 10 tūkst. metų (19)
Maisto gaminimas daro žmogų išskirtiniu nuo kitų gyvūnų, - įsitikinusi lietuvė mokslininkė Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen, Kembridžo universitete nagrinėjanti maisto globalizacijos procesus priešistoriniame laikotarpyje. Projekto „FOGLIP” bendradarbė rado laiko atsakyti į GRYNAS.lt klausimus, ką valgė mūsų protėviai ir koks buvo pasaulinis maisto kelias.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Dirbate projekte „FOGLIP“. Kokia jo esmė?
Projekto „FOGLIP“ („Food globalization in Prehistory, „Maisto globalizacija priešistorėje“) esmė yra tirti žmonių tarpusavio kontaktų pradžią priešistorėje, prieškolumbinius maisto produktų mainus Eurazijos žemyne – Šilko kelio pradžią.
Šis projektas tiria, kokiais kultūriniais augalais bei prijaukintais gyvūnais buvo keičiamasi priešistorėje, kada išplito kultūriniai augalai ir gyvūnai iš teritorijų, kuriose jie buvo prijaukinti ir kokiais keliais jie pasiekė naujas teritorijas. Taip pat tiriame, kokį poveikį šie „egzotiški“ augalai ir gyvūnai turėjo vietiniams gyventojams, jų gyvenimo būdui, bei kulinariniams ypatumams.
– Kodėl ėmėtės tokio projekto?
Savo disertacijoje tyrinėjau žemdirbystės pradžią Rytų Ukrainoje bei kultūrinių augalų kilmę šioje teritorijoje. Vėliau pradėjau kiek daugiau domėtis Rytais, centrine Azija bei Vakarų Kinija. Visuomet domino ši teritorija, jos žmonių kultūra bei praeitis, todėl labai džiaugiuosi turėdama galimybę čia dirbti.
– Kokių rezultatų tikitės pasiekti šiuo projektu?
Tikimės, kad atlikus tyrimus, pavyks nustatyti žmonių migracijos kelius per centrinę Azija, kada pradėjo maišytis kultūriniai augalai ir kaip tai pakeitė mūsų pačių gyvenimą. Taip pat vienas iš tikslų yra atkurti senąsias žemdirbystes tradicijas, kurios buvo pakeistos atvežtiniais kultūriniais augalais.
Galiu pateikti Kiniją kaip pavyzdį: jos teritorijoje dideli žemės plotai yra nualinti ir nusausinti nuo kukurūzų laukų, kurie masiškai čia pradėti auginti tik XIX amžiuje. Vietinių kultūrinių augalų grikių arba sorų auginimas per tūkstančius metų nepadarė tiek žalos gamtai, kiek kukurūzai per šimtą su viršum metu.
– Kokiais metodais yra tyrinėjami augalų ir gyvūnų keliai?
Neturint rašytinių šaltinių, kultūriniai augalų bei gyvūnų išplitimo po pasaulį keliai bei laikas yra tyrinėjami įvairiausiais moksliniais metodais. Grupė specialistų iš Kembridžo universiteto atlieka genetinius, zooarcheologinius, mikro bei makro botaninius, stabiliųjų izotopų tyrimus. Šie tyrimai padeda identifikuoti augalus ir gyvūnus iš archeologinių objektų, nustatyti jų kilmę, bei žmonių mitybos ypatumus. Archeologinių augalų ir gyvūnų liekanų amžius yra nustatomas radioaktyviosios anglies metodais.
– Įdomu būtų sužinoti dabar kasdien naudojamų produktų kilmę.
Žinome, kad XV amžiuje, atradus „Naująjį Pasaulį“ per europiečius į Ameriką atkeliavo cukrašvendrės, bananai, kava, kviečiai, miežiai, įvairūs naminiai gyvūnai: galvijai, arkliai. Be to, ir visa krūva mirtinų ligų.
O iš Amerikos į Europą atkeliavo bulvės, moliūgai, kukurūzai, pipirai, kakava, vanilė, tabakas ir didelė įvairovė kitų augalų, pakeitusių mūsų gyvenimą. Tačiau kultūrinių augalų ir gyvūnų kaita su Azijos šalimis įvyko žymiai anksčiau nei su Amerika.
Garsusis Šilko Kelias paskatino kultūrinių augalų ir gyvūnų mainus Eurazijos žemyne. Viskas prasidėjo dar gilioje priešistorėje. Pavyzdžiui, kviečiai, miežiai, rugiai, avižos, žirniai buvo sukultūrinti Artimuosiuose Rytuose prieš 10 tūkst. metų ir pasiekė pietų Europą prieš maždaug 8 tūkst. metų. O pirmosios soros, grikiai, ryžiai, persikai, slyvos, obuoliai, kanapės atkeliavo pas mus iš dabartinės Kinijos bei centrines Azijos teritorijos, seniausi iš jų mus pasiekė jau prieš maždaug 6 tūkst. metų.
Iš Kinijos į Europą atkeliavo ir taip mūsų mėgiamos vištos, o iš centrines Azijos – arklys.
– Ar kas nors nuo tų laikų pasikeitė?
Taip, technologijos labai pakeitė augalų bei gyvūnų augimo greitį bei apimtis, o čia sutinku, kad visa kita vyksta panašiai. Pavyzdžiui, prieš tūkstančius metų, kaip ir dabar, pirmieji žmonės alino dirvožemį, kirto miškus ariamiems laukams, genetiškai modifikavo maisto produktus.
Tarkime, mūsų labiausiai vartojamų kviečių rūšis yra genetiškai modifikuota prieš 10 tūkst. metų, kai buvo sukryžminta primityvesnė kviečių rūšis su dirbamų laukų piktžole.
– Sakykite, kuo maitinosi mūsų protėviai?
Jei kalbame apie Lietuvą, tai žinome, kad anksčiausiai į Lietuvą atkeliavo kviečiai. Archeobotaniniai tyrimai rodo, kad gan svarbią vietą mūsų protėvių mityboje užėmė soros. Jų liekanų rasta keletoje bronzos amžiaus gyvenviečių Lietuvoje. Apie šio kultūrinio augalo vartojimą taip pat liudija stabiliųjų izotopų tyrimai. Neolito bei bronzos amžiaus žmonių palaikų stabiliųjų izotopų tyrimai rodo, kad mūsų protėviai taip pat vartojo daug žuvies.
– Ar galima teigti, jog protėviams mityba buvo svarbi?
Maisto gaminimas daro žmogų išskirtiniu nuo kitų gyvūnų. Pagal Kembridžo profesoriaus Martin'o Jones'o teoriją, jau nuo seniausių laikų žmonės išsiskyrė nuo kitų hominidu savo maisto dalinimosi ypatumais.
Dabartinių žmonių (Homo sapiens sapiens, – red. past.) gyvenvietėse gyvūnų kaulai ir kitos maisto liekanos yra randami išsidėstę vienoje krūvoje aplink laužą, kas rodo maisto dalinimąsi, bendravimą vieno su kitu. Homo heidelbergensis (neandertaliečio protėvis, – red. past.) gyvenvietėse maisto liekanos išsidėstė atskirose krūvelėse po visa gyvenvietę, tai rodo, kad jis valgė nugara nusisukęs į savo šeimos narius ir maisto nesidalijo.
Maisto įvairovė ir gausa nuo seniausių laikų buvo labai svarbus gyvenimo aspektas. Taip pat kaip ir brangieji metalai bei akmenys, „egzotiški“ maisto produktai bei narkotinės medžiagos buvo vieni iš pagrindinių variklių, skatinančių žmones keliauti, prekiauti, pasiekti tolimus kraštus bei migruoti į kitas žemes.
Archeologiniuose objektuose jau nuo neolito laikų randama didelių puotų liekanų. Teigiama, jog puotavimas ir šventimas su maistu priartindavo žmones prie dievų.
– Kokie darbai laukia dar šią vasarą?
Šią vasarą kartu su grupe mokslininkų iš Kembridžo ketinu tirti Botajaus gyvenvietę Kazachstane.
Naujausių tyrimų duomenimis būtent šioje gyvenvietėje yra rasta seniausiai prijaukinto arklio pėdsakai. Mokslininkai atrado net keturis įrodymus, patvirtinančius, kad būtent šioje gyvenvietėje žmonės pradėjo eksploatuoti arklį kaip naminį gyvūną.
Pirma, čia ant keramikos sienelių išlikusiuose lipiduose buvo rasta kumelės pieno amino rūgščių. Antra, arklių dantyse buvo aptikta žąslų paliktos žymės. Trečia, arklių skeletuose aptiktos patologijos, išsivysčiusios nuo jojimo. Ketvirta, genetiniai tyrimai iš gyvenvietėje rastų arklių kaulų parodė, kad vietoje šviesiai rudų laukinių arklių Botajaus gyvenvietėje aptikta juodbėrių ir bėrų, obuolmušių arklių. Tai – anomalijos arklio kailio spalvose, įvykusios dėl žmonių vykdytos selekcijos.
Ieškosime kultūrinių augalų liekanų. Turime teoriją, kad arklio prijaukinimas padėjo išplatinti kultūrinius augalus tarp Rytų ir Vakarų Eurazijos žemyno.
