Pastarųjų metų ekstremalios orų sąlygos siejamos su klimato kaita, kurią bent jau iš dalies skatina didžiulis iškastinio kuro naudojimas. Ekstremalus oras ne tik vargina, bet ir sukelia nelaimes – pavyzdžiui 2010-ųjų karščio banga Rusijoje sukėlė gaisrus Maskvos apylinkėse, o JK kamavo didžiausi nuo 1970-ųjų potvyniai. Ar tai atsitiktinės gamtos išdaigos ar klimato kaitos pasekmė? Jei teisingas paskutinis teiginys, ar už šias nelaimes turi atsakyti aplinkos teršėjai? Tai tampa karščiausia klimatologų tema – dabar visas klimatologų dėmesys sutelktas į Rusijos gaisrus, o ant kortos pastatyta labai daug: situacijos išsiaiškinimas galėtų priartinti dieną, kai katastrofų aukos galės paduoti į teismą naftos ir anglių kompanijas.

Į šiuos debatus įsijungs ir Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) – ji taip pat apžvelgs Rusijos gaisrų bylą. Kitais metais JK ir JAV klimatologai planuoja pradėti kasmetinį pasaulinį vertinimą, ar žmonių veiklą reikia kaltinti dėl ankstesnių metų orų katastrofų. Taigi, nusimato daug darbo.

Dabar svarstomos dvi atskiros studijos, aprašančios praeitų metų karščio bangą Rusijoje. Abi studijos pripažįsta, jog didžiulius gaisrus durpynuose (dėl jų nukentėjo apie 56 000 žmonių) sukėlė 10,7 °C vidurkį viršijęs temperatūros pokytis. Tačiau dėl ko atsirado toks temperatūros pokytis – nuomonės išsiskiria.

Rendalas Doulas (Randall Dole) iš JAV Nacionalinės okeanų ir atmosferos administracijos (NOAA) Boulderyje, Kolorado valstijoje, tikrino Rusijos vakarinių regionų orų duomenis, kauptus nuo 1880-ųjų ir lygino juos su duomenimis, surinktais 2010-aisiais. Mokslininkas padarė išvadą, kad rekordinės temperatūros buvo pasiektos daugiausia dėl natūralių temperatūrų svyravimų. O tiesioginė priežastis įvardinta stacionari aukšto slėgio sistema, pakibusi virš regiono. (Geophysical Research letters DOI:10.1029/2010GL046582 (pdf)).

Bet tyrime, kurį spalį publikavo Stefan’as Rahmstorf’as ir Dim’as Coumou’as iš Klimato įtakos tyrimo instituto Potsdame, esančio Vokietijoje, pateikiama 80 % tikimybė, kad temperatūros rekordas nebūtų buvęs pasiektas be klimato kaitos. (Proceedings of the National Academy of Sciences, DOI:10.1073/pnas.1101766108).

Reikia atkreipti dėmesį, jog iš esmės šie du tyrimai tiesiogiai vienas kitam neprieštarauja. Rahmstorf’as išsiaiškino, kad nors didžioji karščio bangos dalis buvo natūrali, ženklus oro temperatūros pakilimas vakarų Rusijoje per pastaruosius 30 metų (kuris galėjo įvykti dėl klimato kaitos) stumtelėjo Doulo minimą natūralų temperatūros kilimą į pavojingą raudoną zoną.

Kas teisus? „Abu teisūs“, – sako Mailsas Alenas (Myles Allen) iš Oksfordo universiteto. „Bet labiau linkstu prie Stefano pateiktų išvadų. Ekstremaliuose įvykiuose, kaip karščio banga Rusijoje, didžiausią įtaką daro ribos peržengimas“.

Toks nutikimas dėl klimato kaitos yra daug labiau tikėtinas. Kokios diskusijos bevyktų, daugėja atveju kai orų ekstremumų priežastimi įvardinama klimato kaita, o ne paprasti temperatūrų svyravimai. Aleno tyrimas parodė, kad karščio bangos Europoje, 2003 metais nusinešusios 35 000 žmonių gyvybes, tikimybė buvo išaugusi dvigubai dėl pramonės išmetamų šiltnamio dujų. Jo kolegos Pardipo Palo (Pardeep Pall) tyrimas parodė tą patį ir dėl 2000-aisiais metais JK siaubusių potvynių. Panašiai ir dar vienas NOAA mokslininkas – Martinas Orlingas (Martin Hoerling) – nustatė, kad sausrų aplink Viduržemio jūrą dažnis ir stiprumas yra per didelis, kad jį būtų galima paaiškinti vien natūraliomis variacijomis.

IPCC savo lapkričio 18 d. pranešime linkusi pritarti šioms tyrimų išvadoms ir įspėti dėl gresiančių dar didesnių pasekmių. Bet ne visi sutinka. Kai kurie žymūs klimato ekstremumų tyrėjai, pavyzdžiui, Rodžeris Pylkė (Jaunesnysis) (Roger Pielke Jnr) iš Kolorado universiteto Bolderyje, sako, kad nėra įtikimų įrodymų, kad orų ekstremumai dažnėja. Pylkė tvirtina, kad potvynių ir tropinių ciklonų,– stichinių nelaimių, padarančių daugiausia nuostolių žmonėms ir jų turtui,– dažnėjimo tendencijos nėra. Kai kurių stichinių nelaimių rizika, pavyzdžiui, karščio bangų, gali padidėti; bet kitų, pavyzdžiui, šalčio bangų, sumažės.

Šį mėnesį prasidėjo tikras kaltinimų žaidimas, kai Kevinas Trenbertas (Kevin Trenberth) iš JAV Nacionalinio atmosferos tyrimo centro, pasiūlė palengvinti atmosferos ekstremumų įrodymų naštą. (WIREs Climate Change DOI:10.1002/wcc.142). Jis sakė, kad visi neįprasti atmosferos įvykiai turėtų būti laikomi žmonių veiklos rezultatu, kol neįrodoma priešingai. Taip nedarant, teigia jis, visuomenė nepakankamai įvertins mūsų vaidmenį klimato reiškinių formavimesi. „Tai ne beprasmiška idėja“, – tvirtina Alenas New Scientist žurnalui.

Visa tai svarbu todėl, kad atsiranda galimybė imtis teisinių veiksmų prieš energijos gavybos pramonę dėl oro reiškinių sukeltos žalos. Pavyzdžiui, JAV uragano Katrina aukos Misisipėje padavė į teismą energijos kompaniją dėl jos indėlio į nelaimę savo išlakomis.

Kol kas nė vienas toks procesas nesibaigė ieškovų pergale, didžiąja dalimi dėl to, kad labai sudėtinga įrodyti konkrečią kaltinamojo kaltę. „Labai abejoju, kad mokslas gali pateikti pakankamai įrodymų teisiniam nagrinėjimui“, – konstatuoja Pylkė.

Piteris Stotas (Peter Stott) iš JK Meteorologijos tarnybos Ekseteryje mano, kad teisinė sistema dar nėra apsisprendusi dėl reikiamų įrodymų lygio, o mokslininkai dar nenustatė metodologijos, padėsiančios išvengti neatitikimų, kaip Doulo ir Ramstorfo tyrimų atveju. „Ramstorfo išvados apsunkintų priežastinių ryšių argumentų atmetimą ir padidintų privačių teisminių kaltinimų sėkmės tikimybę“, – samprotauja JK teisininkas Ričardas Lordas (Richard Lord).

Priežasties įvardinimas taip pat galėtų padėti nuspręsti, kam turėtų atitekti milijardai išsivysčiusių šalių dolerių, kuriuos jos planuoja skirti neturtingesnėms šalims ir taip padėti prisitaikyti prie klimato kaitos. „Mums reikės parodyti ar fondų paramą gaunantys žmonės tikrai yra [klimato kaitos] veikiami“, – pažymi Alenas. Taigi, tyrimai, įrodantys, kad ekstremalius orų reiškinius sukėlė šiltnamio dujos, taps lūžio tašku.

Fred Pearce, New Scientist

Komentarai (11)