Modernus žmogus kvailėja, nes patiria per mažai išlikimo iššūkių?

Priklauso, kokia ta kūryba. Tarkim sugalvojame, kad korporacijos turi teisę įsivaikinti?

Na va, gyvenimas privedė prie to, kad moksliškai turime įrodinėti tai, kas akivaizdu. Juk žmogaus prigimtinės teisės, bent jau man, akivaizdžios. Tai ir kūrybą laikau tik pozityvia. Bet tavo mintis aktuali. Kūryba gali būti ne tik pozityvi. Edit: parašiau A.Ž.

Pozityvi kūryba, pozityvioji teisė. Įdomus žodžių žaismas. Juo labiau, kad prigimtinė ir pozityvioji teisė šiek tiek kertasi. Pvz aš tokios nuomonės, kad prigimtinė teisė neegzistuoja. Žmogus kuria teisę savo nuožiūra. Kaip objektyviai sužinoti kokia gi ta prigimtinė teisė, jei ji nėra užfiksuota rašytiniuose šaltiniuose ir papročiuose? Ji neegzistuoja. Bet taip teigti verčia praktika. Juk lengviau diktatoriai pasakyti, kad šis nepažeidinėtų žmogaus teisių, jei šios nepriklauso nuo žmogaus (o toj šaly ir tirono) valios. Lengviau užtikrinti teisių apsaugą, jei visi mano, kad tos teisės yra prigimtinės, o ne pozityviosios teisės išdava. Čia kaip su Faraonu - jei šis save pasiskelbs dievu, tai tik sustiprins jo politinę galią. Galiausiai, kodėl prigimtinės teisės taip keitėsi per istoriją? Juk žmogaus prigimtis lyg ir nesikeitė? Kodėl Amerikoje dar 19 a. balsuoti buvo galima tik baltaodžiams vyrams? Kodėl būta tokių laikotarpių, kai egzistavo vergovė, o vergas nebuvo teisės subjektas? Beje, mano vardas Vaidas

Prigimtinė teisė nelygu pozityviajai teisei, bet gali būti vienas iš netiesioginių pozityviosios teisės šaltinių. Manau, net ir vergovės ar diktatorių laikais tie, kurių protas nebuvo užterštas savanaudiškų ekonominių ar valdžios motyvų, suvokė žmogaus prigimtines teises - teisę į gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę. Tai paprastas žmogiškas žvilgsnis. Kadangi istorija yra ekonominės ir politinės galios kova, tai ir dėl prigimtinių teisių buvo vienaip ar kitaip kovojama, kad jos būtų įtvirtintos pozityviojoje teisėje. Šiuo metu nurodytos esminės prigimtinės teisės yra įtvirtintos Vakarų teisės doktrinoje. Ką turime realiai? Pozityvioji teisė nepajėgi realiai apsaugoti kiekvieno asmens prigimtinių teisių. Tas teises męs turime tik potencialiai. Turime teisę būti kažkuo ir tapti kažkuo, kol kas to nesutrukdo. Sutrukdymo atveju pozityvioji teisė kartais atkuria status quo, kartais ne. Laisvę męs turime tik sąlyginę, potencialią laisvę būti kažkuo. Lygybės niekada nebuvo ir dabar nėra de fakto, bet de jure turime potencialią galimybę ją pasiekti, jei pasiseks. Prigimtinę teisę aš asmeniškai traktuoju kaip filosofinę kategoriją (ir tai labai siauroje srityje - tik esminėse žmogaus teisėse). Jei prigimtinės teisės būtų visiems akivaizdžios ir visi jas gerbtų, kažin ar bebūtų reikalinga pozityvioji teisė. Realiai prigimtinių teisių samprata yra nedidelė teisės mokslo (konkrečiai teisės filosofijos) dalis ir, kaip teisės doktrina, gali būti pozityviosios teisės šaltinis. Kaip rodo istorija pozityvioji teisė gali įgyti bet kokį turinį. Prigimtinės teisės teoretikai įnešė į pozityviąją teisę kažkiek humanizmo. Manau, reikia išsaugoti šiuos pasiekimus ir neturėtų būti reliatyvių visuomenės susitarimų dėl žmogaus teisės į gyvybę, sveikatą, laisvę ir nuosavybę. Kai šios teisės bus sureliatyvintos, kai dauguma ar mažuma pradės tartis dėl jų apimties, reikalingumo, kas turi teisę jas turėti ir panašiai, manau, ateis sunkūs laikai. Mano vardas kaip ir nike.

O kaip tu gali objektyviai nustatyti tas prigimtines teises? Nurodyk man jų šaltinį. Kiekvienoje kulturoje jų apimtis skirtinga. Būta tokių kultūrų, kur šios teisės net nebuvo universalios. Kodėl nėra tokio dalyko kaip prigimtinių teisių? Nes nėra tokio dalyko kaip absoliutinė teisė. Aš neturiu absoliučios teisės į savo laisvę, sveikatą, etc. Pvz karas ir šauktinių kariuomenė. Jei nesiųsi mirti dalies kareivių, dar didesnė visuomenės dalis gali smarkiai nukentėti. Kur prigimtinė teisė čia? Nuosavybės paėmimas visuomeniniams tikslams. Vėl nebėra šios teisės. Visada yra balansas tarp teisių ir laisvių, kuris keičiasi priklausomai nuo aplinkybių. Ir jos visada keitėsi. Bet tu vis dar nepagrindei, kodėl prigimtinės teisės egzistuoja. Nes kad jos akivaizdžios, kad kažkas senovėje ar dabar taip manė, kad jos įtvirtintos pozityviojoje teisėje nėra argumentai. Mano nuomone jos tokios yra dėl dviejų priežasčių: Taip jos tarsi įgyja autoritetą (plačiau jau apie tai kalbėjau); ir tai, kad jos bendros visiems žmonėms. Aš gyvenu, norėčiau ir toliau gyventi, tai davai susitariame, kad ši teisė neliečiama. Ir tai yra susitarimo reikalas, priklauso nuo socialinio išsivystymo lygio, Galiausiai, jau vos ne pats pripažįsti, kad šios teisės reliatyvios. Kitaip tikrai jas turėtume, o ne "potencialiai"? Dėl vardo žn , todėl ir parašiau savo

Kam jos nėra akivaizdžios, tam aš ir nepagrįsiu jų egzistavimo. Rimti mąstytojai nesugebėjo šios doktrinos vienareikšmiai įtvirtinti. Ir ne dėl savo mąstymo trūkumų, o būtent dėl to, kad jau kuris laikas vis labiau įsigali teisinis reliatyvizmas. O teisinis reliatyvizmas yra naudingas tiems, kas turi galią. Edit: gal tave klaidina žodis "prigimtinė"? Aš jam suteikiu šią prasmę - įgyjama gimstant, yra bendra visiems žmonėms. Edit2: esminę savo poziciją prigimtinių teisių atžvilgiu išdėsčiau Antr. 11 27, 2012 14:14 poste. Daugiau neturiu ką pridurti. Kodėl Amazonės džiunglių gyventojams, paprastiems žmonėms ir kai kuriems filosofams šios teisės yra akivaizdžios, o kai kuriems mokslininkams ne? Ar ne todėl, kad pozityvioji teisė atspindi galios santykių dinamiką? Edit3: Vaidai, savo nurodytam poste aš minėjau, kad prigimtinės teisės yra filosofinė kategorija ir, bent jau man, akivaizdžios. Sutinku - jeigu tu, kaip teisės kūrėjas, sukursi pozityvias normas, neigiančias šias teises, tokia ir bus pozityvioji teisė. Čia aš darau perskyrą tarp pozityviosios teisės ir filosofinių teiginių, kurie kartais būna įtvirtinami pozityviojoje teisėje. Edita4: per senas iš karto suformuluoti mintį, o ir su teise seniai reikalų turėjau, tai priverstas vis papildyti. Mano pateikta idėja visiškai neprieštarauja konvencijos idėjai. Būtent susitarimo metu ir sprendžiama, įvesti į pozityviąją teisę kai kurias filosofines idėjas, ar ne. Deja, tariasi ne visi (visuomenės sutarties idėja tėra patogi darbinė hipotezė), o tik tie, kurie turi tam galią.

Nuo reliatyvizmo iki nihilizmo tik pora žingsnių. Kare nebūna absoliučios pergalės. Jei šiandien suvalgei silpnesnį, rytoj tave suvalgys stipresnis. Kai įsiveli į karo ir galios santykius kelio atgal nebėra.

Tikrai? Ar pasiruošęs pakeisti savo nuomonę, išgirdęs mano argumentus? Amazonės džiunglių gyventojams akivaizdžios? Deja ne. Pvz. Tapirapės kultūra. Jie vertėsi deginamąja žemdirbyste, medžiokle ir žvejyba. Ekonominės teisės - labiausiai panašu į socializmą. Labai mažai privačios nuosavybės. Teisė į gyvybę? Tokios nebuvo. Buvo keršto žudymai. Net kūdikius žudydavo, jei šeima jau turėjo tris vaikus. O kaip manai, kiek tokių vaikų buvo, jei kontracepcijos nebuvo? Ir jei visi dalinosi žmonomis? Taip kad ne, jiems nėra tai akivaizdu. Ir jei nesugebi įrodyti, kad jos tikrai egzistuoja, tai gal jos neegzistuoja? Galiausiai, argumentas, kad paprasti žmogeliai geriau žino. 14 amžiuje paprasti žmogeliai lietuvoje ne tik kad buvo pagonys, manė, kad Žemė ploksčia ir nekeliaudavo toliau nei keletą kilometrų nuo savo gyvenamosios vietos, bet ir apskritai beraščiai buvo. Kokia savaime nauda būti paprastu žmogeliu? Kodėl visi pateikia tai kaip vertybę? Kodėl visi turėtų į tai lygiuotis? Man jie luditai, pardavinėjantys savo balsą už alaus skarbonkę su pašaipa žvelgiantys į išsilavinimą, ne daugiau. O tu juos pateiki kaip savo įrodymą.

Ir dėl prigimtinės teisės sąvokos. Teisės niekada nėra įgyjamos, jos yra suteikiamos. Tu gimdamas įgyji gyvybę, bet ne teisę į gyvybė. Teisė tau suteikiama. Kaip kitaip paaiškinti savigyną, mirties bausmę? Jei ši teisė prigimtinė, kodėl yra tokių, kurie turi teisę atimti? Kažkodėl atrodo, kad nereaguoji į mano argumentus.

Vaidai, nebevertini diskusijos visame jos kontekste. Ko galiu tavęs paprašyti, tai įdėmiai perskaityti mano postus. Forumo argumentų mano nuomonei pakeisti neužteks. Ir ar būtina ją keisti? Pats sau atsakyk į klausimą - kito žmogaus pagrindinės teisės tau yra objektyvi vertybė, ar ne? Man tai objektyvi vertybė nepriklausomai nuo pozityviosios teisės sistemos. Tai labiau filosofinis ar paprastas žmogiškas žvilgsnis į kitą žmogų (neredukuokime paprasto žmogaus į bambalinį). Kaip filosofinės idėjos patenka į pozityviąją teisę ir pats turi suprasti. Dabartis turtinga praeities. Prigimtinės teisės teoretikai padarė savo darbą, visuomenės sutarties teoretikai savo. Pozityvioji teisė patyrė daugelio filosofinių idėjų įtaką, prigimtinių teisių teorija viena jų.

Taip, ne į visus argumentus reaguoju. Todėl, kad forume nėra galimybės išnagrinėti teisės doktrinų ir pateikti visus argumentus. Galima tik pasidalinti idėjom. Vėl maišai pozityvią ir prigimtinę teisę, kas yra neleistina. Paviršutiniškai skaitai, ką parašiau. Juk pateikiau idėją pakankamai aiškiai. Pasikartosiu - prigimtinių teisių koncepcija yra filosofinė idėja (o ne būtina pozityviosios teisės dalis; kai kada tos idėjos per teisės mokslo doktriną patenka į pozityvią teisę). Ar Cicerono, stoikų, Tomo Akviniečio ir kitų prigimtinės teisės mąstytojų darbai nepadarė įtakos šiuolaikinei pozityviająi teisei?

Bet šitai labai gerai iliustruoja, ką aš noriu pasakyti. Tu pasakai, kad tai objektyvi vertybė, nes mokslo nepaliestos kultūros tą supranta kaip prigimtinėmis teisėmis. Aš parodau, kad ne, yra įvairiausios kultūros, kurios tai vertina skirtingai. Ir geriausia, ką tu gali pasakyti, tai kad aš taip tikiu, ir jokie argumentai to nepakeis (man tai panašu į religiją) Man tai yra subjektyvi vertybė. Aš gyvas, aš noriu ir toliau gyventi. Įtariu, kad ir kiti nori to paties. Todėl palaikau tuos, kurie yra skriaudžiami, kurie mano tą patį, ir taikau sankcijas tiems, kurie pažeidė ar ketina pažeisti šią vertybę. Nuo kada paprastas žvilgsnis yra geriau? Man visada atrodė, kad teisingas žvilgsnis yra geriausia. Ir turėti žmogišką žvilgsnį tereikia būti homo sapiens? Žemi standartai...

Neprašau atsakyti į viską, bet svarbiausi nesinorėtų, kad liktų kaboti ore. prigimtinių teisių koncepcija nėra TIK filosofinė idėja. Ji yra ir teisinė kategorija. Bet tu ir vėl nepasakai, kodėl pvz teisė į gyvybę yra prigimtinė teisė, jei visi argumentai rodo, kad ji nėra prigimtinė, bet suteikiama ir įtvirtinama pozityviojoje teisėje.

Ką gi, aš tave suprantu, o tu manęs ne. Aš tavo pozicijos neneigiu, o tu į mano poziciją net nesigilini. Belieka kiekvienam likti su savo nuomone.

Tai pats man ir paaiškink, kaip prigimtinių teisių pozityvi teisinė kategorija veikia pozityviojoje teisėje.

Aš manau, kad tave suprantu, bet nesutinku, todėl ir pateikiau priešingų argumentų. Parašyk ką sakai, ir kaip manai, kad aš suprantu. Man bus lengviau suprasti, jei tikrai nesuprantu.

- taip, senosiose bendruomenėse keršto institucija atliko teisės, moralės, teisėtvarkos ir kitas svarbias visuomenines funkcijas. p.s. .. šiandien sotūs iškrypėliai, gyvenimą matantys per saldžius saldumynų malo numus kerštą padarė kilelerių (liet. galvažudžių) budelių saldžiausiu malo numu!

Kaip veikia? O gi ateina tikintys prigimtinių žmogaus teisių teorija, pasibaisėję holokaustu ir kitomis 20 amžiaus baisybėmis, ir sako - įstatymuose turi būti tai ir tai. Ir įstatymų leidėjas tai įrašo. Taip ir atsiranda ši kategorija pozityviojoje teisėje, nes kaip tu pats sakai, tuo tikintys turi galią, kurią panaudoja. Aš sakau, kad tai veikė tiem laikams. Nes reikėjo didesnio autoriteto užtikrinant žmogaus teises. Dabar, kuo toliau, toliau labiau žmonės įgauna galią dėka technologijų ir interneto. Viešumas, atsakomumas taps vis labiau pasiekiamas, ir žmogaus teises taps lengviau užtikrinti. Bet tai taps tik simboline eilute. Žinoma, toks požiūris reikalauja tikėjimo žmonėmis. Ir pačių žmonių pastangų pakovoti už savo teises.

Tu, kai kalbama apie prigimtines teises, būtinai įpuoli į pozityviąją teisę ir analizuoji pastarosios požiūriu. Tai neleistina. Aš gi jau rašiau, kad prigimtinių teisių idėja labai mažai susijusi su pozityviąja teise. Pozityvioji teisė jokiu būdu nelygu prigimtinių teisių filosofinei idėjai (ir šioje idėjoje jos analizuojamos ne pozityviosios teisės, o humanizmo kontekste). Dalis šių idėjų per teisės filosofiją gali būti įtvirtintos pozityviojoje teisėje. Pozityviojoje teisėje yra teisė ir tiek. Ar męs ją pavadinsime prigimtine, ar Dieviška, ar kosmine jokio skirtumo. Pozityviojoje teisėje yra tik teisė.