Mokslininkai sukūrė beveik gyvą kristalą (Video) (6)
Praėjus trims milijardams metų nuo to laiko, kai negyvosios gamtos elementai pirmą kartą virto gyvybe, laboratorijoje pavyko susintetinti junginį, kuris elgiasi labai panašiai į gyvą sutvėrimą, rašo wired.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tiesa, kristalo dalelės nėra tikrai gyvos – bet jos nėra toli nuo gyvybės. Cheminiais junginiais besimaitinantys kristalai šviesoje gali judėti, suskilti ir vėl susijungti.
„Riba tarp aktyvaus ir gyvo nėra ryški. Būtent tokį ribos klausimą ir kelia panašūs darbai“, - sakė Niujorko universiteto biofizikas Jérémie Palacci.
J. Palacci su kolega iš to paties universiteto fiziku Paulu Chaikinu vadovavo grupei mokslininkų, kūrusių daleles, kurios aprašytos prestižinio mokslo žurnalo „Science“ sausio 31 d. numeryje – straipsnyje teigiama, kad mokslininkai suformavo tam tikroje cheminėje aplinkoje „gyvus kristalus“.
Vykdyti tokius eksperimentus mokslininkus paskatino domėjimasis kolektyviniu savaiminio organizavimosi elgesio – tokį elgesį kur kas patogiau stebėti kontroliuojamų dalelių aplinkoje, o ne žuvų ar paukščių būriuose.
Kiekviena dalelė yra sudaryta iš mikroskopinio hematito - geležies bei deguonies junginio – kubų, padengtų sferiniu polimeriniu apvalkalu. Vienas tokių kubų kampas neuždengiamas.
Veikiant tam tikro ilgio mėlynos šviesos spinduliais hematitas tampa laidus elektrai. Kai dalelės yra panardinamos į vandenilio peroksidą ir apšviečiamos mėlyna šviesa, aplink neuždengtus kubų kampus katalizuojamos cheminės reakcijos.
Skylant vandenilio peroksidui susidaro koncentracijų gradientai. Dalelės keliauja šių gradientų kryptimi ir agreguojasi į kristalus, kurie taip pat keliauja gradientų kryptimi.
Kristalus gali išblaškyti atsitiktinės jėgos, tačiau jie vėl susijungia. Procesas nepaliaujamai kartojasi tol, kol būna įjungta šviesa.
Pagrindinis šio mokslinio darbo tikslas – ištirti, kaip iš paprastų individualių savybių atsiranda sudėtingas kolektyvinis elgesys – galbūt tai pasirodys naudinga vykdant molekulių savaiminio organizavimosi projektus. Bet tuo pačiu sunku negalvoti apie dirbtinės genezės galimybę.
„Šiuo darbu mes parodėme, kad naudodami paprastą sintetinę aktyvią sistemą galime atkurti kai kuriuos gyvų sistemų bruožus. Nemanau, kad dėl to mūsų sistema tampa gyva, tačiau eksperimentas pabrėžia, jog riba tarp šių dviejų dalykų yra šiek tiek sutartinė“, - sakė J. Palacci.
P. Chaikinas pažymi, kad gyvybę apibrėžti sunku, tačiau galima teigti, kad ji turi pasižymėti metabolizmu, mobilumu ir gebėjimu daugintis – jų kristalai pasižymi dviem pirmosiomis savybėmis, bet ne trečiąja.
Kai kurie mokslininkai mano, kad kadaise gyvybės elementai egzistavo būtent tokiu pavidalu ir milijonus metų atsitiktinai judėjo aplinkoje, kol susijungė į tokią konfigūraciją, kuri pasižymėjo ir gebėjimu padaryti savo kopiją.
O į savęs kopijavimo procesą įtraukus nežymius netobulumus – kitaip tariant, mutacijas – įvykdomi ir natūralios atrankos bei evoliucijos reikalavimai.
Vaizdo siužetas
„Riba tarp aktyvaus ir gyvo nėra ryški. Būtent tokį ribos klausimą ir kelia panašūs darbai“, - sakė Niujorko universiteto biofizikas Jérémie Palacci.
J. Palacci su kolega iš to paties universiteto fiziku Paulu Chaikinu vadovavo grupei mokslininkų, kūrusių daleles, kurios aprašytos prestižinio mokslo žurnalo „Science“ sausio 31 d. numeryje – straipsnyje teigiama, kad mokslininkai suformavo tam tikroje cheminėje aplinkoje „gyvus kristalus“.
Vykdyti tokius eksperimentus mokslininkus paskatino domėjimasis kolektyviniu savaiminio organizavimosi elgesio – tokį elgesį kur kas patogiau stebėti kontroliuojamų dalelių aplinkoje, o ne žuvų ar paukščių būriuose.
Kiekviena dalelė yra sudaryta iš mikroskopinio hematito - geležies bei deguonies junginio – kubų, padengtų sferiniu polimeriniu apvalkalu. Vienas tokių kubų kampas neuždengiamas.
Veikiant tam tikro ilgio mėlynos šviesos spinduliais hematitas tampa laidus elektrai. Kai dalelės yra panardinamos į vandenilio peroksidą ir apšviečiamos mėlyna šviesa, aplink neuždengtus kubų kampus katalizuojamos cheminės reakcijos.
Skylant vandenilio peroksidui susidaro koncentracijų gradientai. Dalelės keliauja šių gradientų kryptimi ir agreguojasi į kristalus, kurie taip pat keliauja gradientų kryptimi.
Kristalus gali išblaškyti atsitiktinės jėgos, tačiau jie vėl susijungia. Procesas nepaliaujamai kartojasi tol, kol būna įjungta šviesa.
Pagrindinis šio mokslinio darbo tikslas – ištirti, kaip iš paprastų individualių savybių atsiranda sudėtingas kolektyvinis elgesys – galbūt tai pasirodys naudinga vykdant molekulių savaiminio organizavimosi projektus. Bet tuo pačiu sunku negalvoti apie dirbtinės genezės galimybę.
„Šiuo darbu mes parodėme, kad naudodami paprastą sintetinę aktyvią sistemą galime atkurti kai kuriuos gyvų sistemų bruožus. Nemanau, kad dėl to mūsų sistema tampa gyva, tačiau eksperimentas pabrėžia, jog riba tarp šių dviejų dalykų yra šiek tiek sutartinė“, - sakė J. Palacci.
P. Chaikinas pažymi, kad gyvybę apibrėžti sunku, tačiau galima teigti, kad ji turi pasižymėti metabolizmu, mobilumu ir gebėjimu daugintis – jų kristalai pasižymi dviem pirmosiomis savybėmis, bet ne trečiąja.
Kai kurie mokslininkai mano, kad kadaise gyvybės elementai egzistavo būtent tokiu pavidalu ir milijonus metų atsitiktinai judėjo aplinkoje, kol susijungė į tokią konfigūraciją, kuri pasižymėjo ir gebėjimu padaryti savo kopiją.
O į savęs kopijavimo procesą įtraukus nežymius netobulumus – kitaip tariant, mutacijas – įvykdomi ir natūralios atrankos bei evoliucijos reikalavimai.
Vaizdo siužetas
(7)
(0)
(0)