Norilsko sukilimas į istoriją įėjo kaip svarbi kalinių pergalė (0)
Praėjo 60 metų, kai Norilsko lageriuose Rusijoje sukilo politiniai kaliniai, tarp jų buvo ir tūkstančiai lietuvių. Buvę norilskiečiai dabar patys stebisi, kaip ištvėrė vergiškas sąlygas, kaip per šaudymus nejuto baimės. Pirmasis po Stalino mirties protestas lageryje nusinešė šimtus aukų, bet kaliniams pavyko išsireikalauti šiek tiek pagarbos ir geresnių gyvenimo sąlygų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Buvę kaliniai sako, kad tolimame Šiaurės Sibiro mieste tikrai nebuvo lengva – amžinas įšalas, didžiulis, kartais 60 laipsnių, šaltis, prasti drabužiai, kuklus maistas, ilgos sunkaus darbo šachtose ir statybose valandos. Vyrai nesvėrė 50 kilogramų. Vyresni neišgyveno. Gyvieji – sukilo.
„Kada vyko šaudymai, nejauti jokios baimės. Aš atsimenu, kai pirmą kartą kareiviai nušovė 7 žmones mūsų lageryje“, – prisimena 87 metų kaunietis Zigmas Jacevičius.
„Mes lagery buvom ne pavieniai, ne vieniši, bet visą laiką mus supo masė žmonių. Ir sukrito ta masė žmonių ant žemės per šaudymą, tai baimė nepasireiškė taip, kaip vienišam žmogui. Jaunystė turbūt atlaikė“, – pasakoja 86 metų vilnietis Julius Savickas.
Po dviejų mėnesių numalšintas sukilimas į istoriją įėjo kaip svarbi kalinių pergalė.
„Po to sukilimo įvesta 8 val. darbo diena, truputį maisto daugiau pridėjo, prasidėjo visgi geresnis gyvenimas“, – sako 96 metų rokiškėnas Feliksas Mažeikis.
Žmonėms pavyko pasiekti ne tik lengvesnės buities, bet ir siaubingų bausmių panaikinimo – ledo karcerių, geležinių pančių. Taip pat peržiūrėtos bylos, nuo barakų langų nuimtos grotos, leista susirašinėti su artimaisiais.
60-ųjų metinių Seime susirinkę paminėti dabar jau garbaus amžiaus buvę norilskiečiai sako nepraleidžiantys susitikimų, nes nežinia, kuris bus paskutinis. Išėjusiuosius keičia vaikai. Lageryje gimusi ukrainietė atvažiavo padėkoti lietuviams ir latviams už mamos gyvybę. Moteris nežino, kokios tautybės buvo ta geroji gydytoja Aina.
„Ji vaikščiojo su veidrodėliu ir ieškojo, kas dar kvėpuoja. Ji pasakė taip: aš gydytoja, blogiau jau nieko nebegali būti, tad tikrai neleisiu, kad gyvi žmonės būtų išnešti į šiukšlyną. Tarp tų žmonių buvo ir mama, kurią gydytoja pastatė ant kojų“, – prisimena kalinių dukra, ukrainietė Natalija Bilova.
Irma Janauskaitė, LRT televizijos laida „Panorama“
