Pabandykite rasti visiškai tamsią patalpą ir, būdami joje, sau prieš akis pamojuokite ranka. Ką matote? Jei atsakysite, kad prieš akis matote miglotą judančią figūrą, greičiausiai to neįsivaizduojate, o iš tiesų matote. Į pagalbą pasitelkę kompiuterizuotus akių judesių sekimo įrenginius mokslininkai nustatė, kad bene 50 proc. žmonių savo kūno judesius geba matyti visiškoje tamsoje.

Tyrimui vadovavusio kognityvinių mokslų profesoriaus iš Ročesterio universiteto (JAV) Duje Tadin teigimu, remiantis šiandieniniu žmogaus regėjimo galimybių suvokimu, matyti visiškoje tamsoje yra tiesiog neįmanoma. Visgi, naujausio tyrimo rezultatai rodo, kad mūsų judesiai perduoda sensorinius signalus, padedančius smegenyse sukurti realų vaizdo suvokimą net esant absoliučioje tamsoje.

Penkių eksperimentų, kuriuose dalyvavo 129 asmenys, metu tyrimo autoriai padarė išvadą, jog mūsų smegenys geba apjungti skirtingų jutimų siunčiamus signalus ir sukurti suvokimą, kuris, iš pirmo žvilgsnio, yra negalimas. Tyrimo bendraautorio Kevin Dieter teigimu, šis gebėjimas atkreipia mokslininkų dėmesį į tai, kad pojūtis, kurį paprastai suvokiame kaip regėjimą, gali būti ne akių, bet smegenų veiklos rezultatas.

Panašu, jog šis tyrimas patvirtina neįtikėtinus speleologų pasakojimus, kad urvuose, į kuriuos visiškai neprasiskverbia šviesa, jie geba matyti savo rankų judesius. Tyrimo autoriai mano, jog daugeliui žmonių gebėjimas tamsoje matyti savo kūno dalių judesius yra išmokstamas. Kevin Dieter teigimu, mes gebame sukurti tokius įtikinamus judančios rankos vaizdinius, kad mūsų smegenys išmoksta numatyti judesio vaizdinį net be realaus regėjimo.

Nors gali pasirodyti, kad visiškoje tamsoje matyti savo judančią ranką yra gana paprasta, didžiausias iššūkis tyrimą atlikusiems mokslininkams – objektyviai įvertinti suvokimą, kuris pats savaime yra subjektyvus. Šis barjeras „pakišo koją“ Duje Tadin ir jo kolegoms pirmajame tyrimo etape, vykusiame 2005 metais. Ramybės nedavė vienas klausimas: nors šis fenomenas atrodė realus, kaip nustatyti, ar tyrime dalyvaujantys žmonės iš tiesų tamsoje mato savo rankos judesį, ar tik teigia jį matantys, taip norėdami pateisinti tyrėjų lūkesčius.

Prabėgus metams Kevin Dieter prisidėjo prie kelių eksperimentų, leidžiančių ištirti regėjimo be šviesos galimybę, kūrimo. Visų pirma tyrėjai bandė suklaidinti tyrimo dalyvius, sudarydami netikrų lūkesčių įspūdį. Vieno eksperimento metu tyrime dalyvavusiems asmenims buvo teigiama, jog mokslininkų tikslas – nustatyti regos galimybes patalpoje, į kurią patenka ribotas šviesos kiekis. Tiriamieji buvo pakviesti į kambarį, į kurį pro nedideles skylutes sienoje skverbėsi tamsa. Po to tie patys tiriamieji tą patį veiksmą su ranka turėjo atlikti patalpoje, kurioje visiškai tamsu, tikintis, kad rankos judesių pamatyti bus neįmanoma. Tačiau, iš tiesų, abiejose patalpose buvo visiškai tamsu, o skylutės pro kurias skverbėsi šviesa tebuvo klaidinanti iliuzija. Trečiasis eksperimentas vyko tyrimą atliekančiam mokslininkui mojuojant ranka prieš tiriamąjį užrištomis akimis. Galų gale tyrimų dalyviams buvo uždėti kompiuterizuoti aparatai, fiksuojantys akių judesius tamsoje, turintys patvirtinti ar asmeninis judesio suvokimas sutampa su objektyviais duomenimis, fiksuojančiais akių judesius.

Papildomai buvo tiriami asmenys, kasdieniame gyvenime patiriantys jutimų susiliejimą. Šie žmonės gali matyti spalvas girdėdami muziką, netgi jausti garso skonį ir pan. Tyrimui buvo atrinkti žmonės, nuolat matantys tam tikras raides ar skaičius, žvelgdami į konkrečią spalvą. Tiriamųjų grupė buvo sudaryta iš įvairių asmenų, tačiau viena tiriamoji – Lindsay Bronnenkant – šiam tyrimui tiko tobulai. Lindsay Bronnenkant pasakojo, kad vaikystėje maniusi, kad visi žmonės susieja spalvas su raidėmis. Jai raidė A visuomet buvo geltona spalva, bet raidė Y – geltona, pereinanti į oranžinę. B – tamsiai mėlyna, C – sodri oranžinė ir t. t. Ji manė, kad šios asociacijos – normalus, įprastas reiškinys, toks, kaip kad užuodus obuolių pyrago kvapą norom nenorom pagalvoji apie senelę. Lindsay neprisimena tokio atvejo, kad žiūrėdama į skaičius ar raides nematytų atitinkamų spalvų. Kai, užrištomis akimis atlikdama eksperimentą, ji pamojavo sau prieš akis ranka, teigia išvydusi miglą. Ji buvo labai blanki, bet jausmas toks, lyg žiūrėtum į šviesos šaltinį. Lindsay Bronnenkant patirtis nebuvo netipiška. Iš įvairių tipų tyrime dalyvavusių asmenų maždaug pusė gebėjo matyti savo rankos judesius. Jų regėjimai buvo nuoseklūs, nepaisant klaidingų tyrėjų lūkesčių ir apgavystės, pasitelkus tariamą šviesos šaltinį. Tuo tarpu vos keli tiriamieji teigė matantys rankos judesį, kai ranką prieš užrištas tiriamųjų akis judino eksperimentą atlikęs mokslininkas. Tai pabrėžia svarbą fakto, kad ranką, kurios judesį galima matyti visiškoje tamsoje, turi judinti pats tiriamasis.

Išanalizavus akių judesius fiksuojančių aparatų duomenis pastebėta, kad tiriamieji, pranešę, kad tamsoje mato savo rankos judesį taip pat gebėjo tamsoje sklandžiai akimis sekti savo rankos judesius, daug tiksliau, nei tie, kurie teigė nieko nematantys (atitinkamai 46 proc. ir 20 proc. tiriamųjų).

Matomo vaizdo ryškumas tarp tyrime dalyvavusių žmonių smarkiai varijavo, tačiau, tie asmenys, kurie kasdieniame gyvenime patiria jutimų susiliejimą, paprastai tamsoje gebėjo matyti daug ryškesnį vaizdą. Nustatyta, kad vienos tiriamosios akių judesiai, sekant rankos judėjimą tamsoje, buvo 95 proc. tikslūs, tarsi ji savo ranką stebėtų dienos šviesoje, o ne visiškoje tamsoje. David Knill teigimu, kad akių judesiai būtų sklandūs nepakanka vien įsivaizduoti tariamai regimo objekto judesio trajektoriją. Iš tiesų prieš savo akis nematant judančio objekto, akių judesiai paprastai būna pastebimai trūkčiojantys, nelygūs.

Mokslininkai teigia, jog žmogaus gebėjimas matyti savo judesius paremtas nervų sistemos ryšiais, jungiančiais įvairius jutimus. Ar tai reiškia, kad daugelis žmonių – „užprogramuoti“ matyti save tamsoje? Duje Tadin teigimu, nebūtinai. Jei profesoriaus paklaustumėt, ar šis gebėjimas – įgimtas, ar išmoktas, jis atsakytų, kad, labiausiai tikėtina, išmoktas. Mūsų smegenys geba sukurti ryšius tarp įvairių jutimų ir tai – viena iš galimų asociacijų, taip gerai pažįstamų, kad net akims nematant, smegenys geba vizualizuoti matomą reginį.

Tyrimo rezultatai pristatyti šių metų spalio 30 dieną Psichologijos mokslų asociacijos leidžiamame žurnale „Psychological Science“. 

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „NVO, veikiančių mokslo sklaidos srityje, tinklo stiprinimas, plėtojant jo institucinius gebėjimus“.

Komentarai (3)