4 kulinarinės klaidos, šiandien karaliaujančios ant mūsų stalo
(1)
Daugelis šiandien dievinamų patiekalų buvo išrasti per klaidą, iš pykčio, nevilties arba sukantis iš susiklosčiusios padėties. Ir jie buvo tokie vykę, kad jų šlovė seniausiai pergyveno virėjus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
1853 metų rugpjūčio 24 dieną Amerikos kurorto Saratoga Springs prabangaus viešbučio „Hotel Moon‘s Lodge“ svečias restorane užsisakė firminį patiekalą – bulvyčių „fri“. Virtuvės šefas George Cramas padarė, ko prašė svečias, tačiau šiam neįtiko bulvės – buvo per storai supjaustytos. Virėjas nesiginčijo ir perdarė patiekalą. Norėdamas paerzinti įnoringą klientą, jis bulves supjaustė labai plonai – kone popieriaus plonumo. Ir apkepė aliejuje. Priešingai, nei tikėjosi virtuvės šefas, klientas buvo labai patenkintas bulvytėmis, o traškiosios riekelės tapo populiariausiu restorano patiekalu. Jas pavadino „Saratoga Chips“.
2. Salotos „Olivjė“
Šias salotas virėjas sukūrė supykęs ant savo lankytojų. Antrojoje XIX a. pusėje labai populiarūs buvo įvairūs majonezai. Daugelis patiekalų buvo gardinami jų padažais.
Lucien Olivier, tuo metu dirbęs restorane „Ermitažas“, savo svečiams sukūrė patiekalą: putpelių kiaušiniai, tetervinų filė, sultinio želės gabaliukai, jautienos liežuvis ir vėžių kakleliai, užpilti majonezu. Mėsos asorti atrodė kaip tikras meno kūrinys. Tačiau valgytojai patiekalo išorės neįvertino – viską sumaišė ir suvalgė kaip paprastas salotas. Virtuvės šefas įsiuto ir kitą dieną patiekalą patiekė kaip salotas. Jas valgiusieji svečiai liko labai patenkinti. Kadangi veiksmas vyko Rusijoje, šias salotas ilgai vadino Rusiškomis salotomis.
Įniršusio virėjo sėkmė buvo nepakartojama: nors visos sudedamosios dalys buvo žinomos, niekam nepavyko pagaminti tokio pat skonio salotų. Savo receptą Olivier nusinešė į kapus.
Šiuo metu patiekalo receptas drastiškai pasikeitęs: jo sudėtyje atsirado bulvių, žaliųjų žirnelių ir raugintų agurkų. Vis dėlto, pagrindinis akcentas išliko – visi ingredientai„uždaromi“ majonezu.
3. „Cezario“ salotos
1924-aisiais, sausojo įstatymo metu, amerikiečių verslininkai ir Holivudo žvaigždės Nepriklausomybės dieną šventė Meksikoje. Italų emigranto Caesario Cardini restorane „Caesar‘s Place“ buvo susirinkę nemažai svečių. Alkoholis liejosi upėmis, o štai su maistu buvo prasčiau – jo beveik nebuvo. Tačiau Cardini išsisuko, sukūręs „specialų šefo“ patiekalą iš to, ką turėjo virtuvėje: lėkštę patrynė česnaku, įmetė romaninių salotų, pašlakstė alyvuogių aliejumi bei citrinų sultimis, pridėjo kiaušinį, užbėrė tarkuoto parmezano ir žalumynų. Supjaustė gabaliukais pakepintą duoną, užbėrė ant viršaus ir pagardino Vorčesterio padažu. Taip gimė pirmoji Cezario salotų versija. Virtuvės šefo duktė tvirtino, kad pagal tėvo receptą romaninės salotos neturi būti smulkintos – jas reikia valgyti rankomis.
Vėliau atsirado dešimtys šių salotų variacijų: su garstyčiomis, su kumpiu, su vištiena, su ančiuviais, su avokadais, su pomidorais ir t. t.
4. Kukurūzų dribsniai
Šiuos dribsnius išrado broliai Kelloggai, gyvenę Mičigano valstijoje. Jie taip norėjo pasigaminti valgį iš kukurūzų miltų, kad ėmė ir sukūrė kažką tokio, ko iki šiol patys nebuvo matę. Tai pakeitė pusryčių supratimą visiems laikams. Broliai Willas ir Johnas gaminosi kukurūzų pyragėlius. Pradėjo maišyti tešlą, tačiau kažkas sutrukdė ir jiems teko atsitraukti nuo proceso. Jiems grįžus, miltai jau buvo susigadinę. Tačiau valgyti vis tiek labai norėjosi, todėl jie tęsė tešlos gaminimą toliau. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tai prasta idėja: tešla subyrėjo į mažyčius rutuliukus. Broliai nenukabino nosių ir nutarė juos pakepinti. Kaip jie nustebo pamatę, kad kai kurie tešlos rutuliukai tapo lengvi ir oriniai. Taip atsirado visą pasaulį pavergę kukurūzų dribsniai.