Kaip žmonės bendradarbiauja? Ar skirtinguose kraštuose jie tą daro skirtingai? Šie klausimai į Lietuvą atvedė jauną vokiečių ekonomistą Jonathaną Schulzą. Nottinghamo universiteto tyrėjas mielai sutiko papasakoti apie jo ir jo kolegų atliekamus kooperacijos tyrimus.

Sveiki Jonathanai. Jūs dirbate elgesio ekonomikos ir eksperimentinės ekonomikos srityse. Ką tyrinėja elgesio bei eksperimentinė ekonomika?

Mes tikriname ekonomikos teorijas ir tyrinėjame žmonių elgesį taikydami eksperimentinius metodus. Pavyzdžiui, daug ekonomikos modelių remiasi prielaida, jog žmonės yra racionalūs ir savanaudiški. Eksperimentiniai metodai leidžia tokias prielaidas patikrinti. Tyrimai atskleidžia, jog žmonės būna altruistiški, bendradarbiauja ir ne visada elgiasi racionaliai.

Mūsų tyrimai šiek tiek primena gamtos mokslų eksperimentus. Mes siekiame kontroliuoti aplinką, kaitalioti kintamuosius ir stebėti, kaip tai veikia tyrimo rezultatus. Tai mus įgalina atskleisti priežastinius ryšius.

Ekonominių eksperimentų dalyviai yra finansiškai skatinami; jie gauna atlygį, kuris priklauso nuo jų sprendimų. Mes neklausiame tiriamųjų, ar jie altruistiški, bet leidžiame jiems nuspręsti, kokią savo pinigų dalį jie nori atiduoti kitam tyrimo dalyviui.

Visa tai labai įdomu! Tačiau, ką jūs veikiate Lietuvoje?

Mane domina tarpkultūriniai kooperatyvaus elgesio skirtumai. Žmonių rūšis išsiskiria iš kitų gyvūnų rūšių tarpusavio kooperacijos mastais. Matyt, ne veltui žurnalas „Science“ įtraukė kooperacijos problemą į 25 svarbiausių dabartinių mokslinių klausimų sąrašą. Kodėl žmonės prisideda prie bendrojo gėrio kūrimo net kai jiems labiau apsimoka tiesiog savanaudiškai naudotis bendrosiomis gėrybėmis neprisidedant prie jų kūrimo?

Šiuo metu, dauguma eksperimentinių studijų parodo, jog žmonės bendradarbiauja. Mokslininkams pavyko nemažai sužinoti apie kooperacijos specifiką. Tačiau dauguma jų buvo atliktos tokiose Vakarų šalyse kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ar Vokietija. Šios šalys gali būti pakankamai specifiškos. Neaišku, kaip bendradarbiaujama kituose kraštuose. Šia prasme, Lietuva yra labai įdomus tyrimo atvejis. Šalis palyginti vėlai tapo krikščioniška ir palyginti neseniai buvo Sovietų sąjungos dalis.

Aš dirbu tyrimų grupėje kartu su Simonu Gächteriu, Benediktu Herrmannu ir Christianu Thöni. Mes atliekame vadinamuosius viešųjų gėrybių eksperimentus skirtingose valstybėse. Jų dalyviai gali prisidėti prie grupės projekto įnešdami į bendrą fondą dalį savo pinigų arba pasilikti pinigus sau. Į fondą įnešti pinigai yra padvigubinami ar patrigubinami ir išdalinami visiems po lygiai, neatsižvelgiant į individualių įnašų dydžius. Tyrimo dalyviai susiduria su vadinamąja socialine dilema. Prisidėjimas prie grupės projekto yra naudingas visai grupei. Jei žmonės būtų savanaudiški, jie neprisidėtų. Tačiau mes pastebime, jog visose tirtose šalyse dalyviai prisideda prie grupės projekto. Jie bendradarbiauja. Tačiau, viešųjų gėrybių eksperimentą pakartoję kelis kartus, galime stebėti kooperacijos nuosmukį.

Taigi, kas galėtų užtikrinti bendradarbiavimą? Mes pradedame antrą eksperimento etapą. Jame elgesys tampa viešas, dalyviai mato, kokie buvo kitų įnašai ir gali kitiems skirti baudos taškus. Viena vertus, šie baudos taškai sumažina tų, kuriems jie yra skiriami, pajamas. Kita vertus, jie kainuoja ir tiems, kurie juos skiria. Eksperimentai parodo, jog galimybė skirti bausmes leidžia užtikrinti kooperaciją. Tačiau mes taip pat randame ir ryškius kultūrinius skirtumus.

Kokie kultūriniai skirtumai buvo pastebėti?

Eksperimentai daryti jau minėtose Vakarų šalyse parodė, jog įvedus galimybę bausti kooperacijos lygis tampa stabilus. Bendradarbiavimo lygis nebekrenta, netgi pakyla. Žmonės nori bausti tuos, kurie mažai prisideda, net jei tai jiems yra brangu. Nubaustieji padidina savo įnašus į grupės projektą. Tačiau, vaizdas atrodo visai kitaip, kai mes atliekame šiuos eksperimentus šalyse, kuriuose teisės viršenybė yra silpnesnė. Juose fiksuojamas žemas kooperacijos lygis net tuo atveju, kai yra sukuriama baudimo galimybė. Kai kuriose šalyse žmonės nėra linkę bausti tų, kurie mažai prisideda prie grupės projekto. Tuo tarpu kitur baudžiami ir tie, kurie prisideda daug.

Kokį elgesį pastebėjote Lietuvoje? Ar mes panašūs į kitas Europos valstybes?

Kol kas esu tik užmetęs akį į Lietuvos duomenis. Dar per anksti kažką apie juos pasakyti. Tačiau aš čia atlikau kelias studijas. Antrosios studijos, kurioje buvo tyrinėjamas sąžiningumas, rezultatai jau yra aiškūs. Eksperimento dalyviai galėjo likti sąžiningais arba pasididinti savo uždarbį elgdamiesi nesąžiningai. Mes atlikome šią studiją jau dvidešimtyje šalių ir randame koreliaciją tarp sukčiavimo mąsto ir korupcijos lygio šalyje. Remdamasis makroekonominiais korupcijos indikatoriais, tikėjausi Lietuvoje užfiksuoti daugiau nesąžiningo elgesio nei, tarkim, Anglijoje. Tačiau atlikęs eksperimentą aš buvau nustebęs – žmonės labai sąžiningi Lietuvoje. Kol kas lietuviai yra vieni iš pačių sąžiningiausių.

Naujausiame savo straipsnyje, jūs ir jūsų kolegos tyrinėjote, kaip skirtingos kognityvinės apkrovos veikia žmonių altruizmą? Ar galite papasakoti apie šį tyrimą ir jo rezultatus?

Kelios teorijos teigia, jog mūsų sprendimų priėmimą reguliuoja du procesai: instinktyvus, paremtas emocijomis, ir apsvarstytas, racionalus. Mus domino, ar altruistiškas elgesys yra labiau instniktyvus ar nulemtas racionalaus svarstymo? Mėgindami tai išsiaiškinti nusprendėme paveikti tyrimo dalyvius kognityvinėmis apkrovomis. Kognityvinė apkrova yra tam tikra papildoma užduotis, kuri sumažina racionalaus svarstymo sugebėjimus ir anot mūsų padidina instinktų įtaką. Taip paveikus tyrimo dalyvius, jie tapo labiau altruistiški, skirdavo kitiems dalyviams didesnes pinigų sumas. Atrodo, jog pirmoji intuicija yra rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais kitais ir tik po to žmonės tampa labiau savanaudiški. Tokių mokslininkų kaip David G. Randas ar James Andreoni darbai taip pat paremia šią poziciją.

Tai labai gražu. Bet kaip žmonės elgiasi ekonominiuose kontekstuose? Ar jie ir juose išlieka altruistiškais?

Aš manau, jog tai labai geras klausimas. Dažniausiai eksperimentai nėra įrėminti, juose neatsižvelgiama į kontekstą. Tačiau būna ir išimčių, tyrimų skirtų nustatyti, kokia yra konteksto įtaka. Randama, jog kontekstas ir įrėminimas yra svarbūs. Pavyzdžiui, jau aptartuose eksperimentuose, kurių dalyviams iškyla socialinė dilema, žmonės bendradarbiavo mažiau, kai dilema buvo pristatyta vartojant terminus susijusius su konkurencija. Kaip ten bebūtų, net ir tokiose situacijose kooperatyvus elgesys neišnyksta. Atrodo, jog nepriklausomai nuo įrėminimo, faktas, jog žmonės bendradarbiauja išlieka pakankamai patvarus.

Literatūroje nagrinėjančioje kooperacijos evoliuciją vyksta ginčas. Žvelgiant per biologijos mokslo prizmę kooperacija turi būti evoliuciškai naudinga. Kitokiu atveju, bendradarbiaujantys individai būtų buvę eliminuoti. Galu gale, savo resursų atidavimas dėl kito turi savo kainą. Dažnai teigiama, jog kooperacija yra naudinga ilguoju laikotarpiu, nes toks elgesys padeda sukurti gerą reputaciją. Jeigu tu bendradarbiauji dabar, kitas žmogus gali tau atsilyginti ateityje. Tačiau ar galima tokiu būdu paaiškinti tai, jog žmonės bendradarbiauja net anoniminėse sąveikose, kurios vyksta tik kartą? Juk esant tokioms sąlygoms nėra galimybės susikurti reputacijos. Ginčas sukasi apie klausimą, ar bendradarbiavimas, kuri galima stebėti tokiose situacijoje yra neteisingai naudojamos euristikos, kurios buvo suformuotos rūpesčių dėl reputacijos, ar egzistuoja kitas mechanizmas vedantis į kooperaciją. Turbūt žymiausias šiuolaikinis pirmosios pozicijos gynėjas yra Kenetas Binmoras. Tuo tarpu, mokslininkų grupė, kuri sukasi apie Samuelį Bowlsą, Herbertą Gintį ir Ernstą Fehrą mano, jog genų-kultūros evoliucijos bei grupės atrankos mechanizmai paaiškina kooperaciją net ir tokiose situacijose.

Jūs paminėjote Ernstą Fehrą. Jis yra vienas iš neuroekonomikos pionerių. Prieš keletą metų publikuotame straipsnyje jis pranešė jog jam kartu su kolegomis pavyko stimuliuojant tam tikras smegenų zonas paversti žmones labiau arba mažiau paklusniems vadinamajai sąžiningumo normai?

Tiesą sakant, tai skamba labai baisiai!

Būtent. Ką jūs apie tai galvojate? Kokius pavojus sukelia ir kokias galimybes atveria tokie atradimai?

Aš manau, jog žinojimas ir technologijos visada atneša pavojus, tačiau taip pat ir galima naudą. Nesu neuroekonomikos ekspertas, bet man susidaro įspūdis, jog mums prireiks dar daugelio metų norint gerai suprasti šias technologijas, kad galėtumėme jas plačiai taikyti.

Labai svarbu turėti labai geras reglamentacijas. Juk kažkam gali kilti pagunda paveikti žmonių smegenis, jei jie nesilaiko tam tikrų normų. Žinoma, kyla įvairių klausimų. Pavyzdžiui, kokia norma yra gera norma? Tačiau aš tikiu, jog tai yra iššūkiai, kuriuos žmonės gali išspręsti įstatymų pagalba. Tam, be jokios abejonės, reikia stiprių institucijų. Diktatorių rankose tokios technologijos gali būti pakankamai pavojingos.

Yra nemažai mokslininkų manančių, jog laboratorinėms studijoms gali trukti vadinamojo išorinio validumo. Tai reiškia, jog žmonės gali elgtis kitaip už laboratorijos ribų. Ką apie tai galvojate?

Aš manau, jog labai svarbu daryti vadinamuosius lauko eksperimentus ir kritiškai reflektuoti išorinį laboratorinių eksperimentų validumą. Išorinis validumas yra taip pat reikšmingas, kai kalbame apie politines rekomendacijas.

Tačiau, aš nesu pesimistiškai nusiteikęs eksperimentų atžvilgiu. Tyrimai patvirtina, jog laboratorinės studijos leidžia nuspėti žmonių elgesį ir už jos ribų. Pavyzdžiui, jau minėtasis Ernstas Fehras ir jo kolega Andreas Leibbrandas atliko eksperimentus su brazilų žvejais. Jie parodė, jog žvejų elgesys eksperimentų metu leidžia nuspėti, kaip jie elgsis savo natūralioje aplinkoje. Mūsų pačių tyrimai parodo, jog laboratoriniai duomenys padeda nuspėti tokius dalykus kaip BVP dydis, korupcijos mastas ar teisės viršenybės stiprumas.

Politinės rekomendacijos! Kokią įtaką mūsų supratimui apie makroekonominius procesus turėtų turėti atradimai, kuriuos aptarėme?

Makroekonomikoje sunku aptikti priežastinius ryšius. Dažniausiai kalba eina apie koreliacijas. Visgi koreliacijos, kurias mes randame yra pakankamai patvarios. Savo studijoje mes galime sudaryti tokią pačią eksperimentinę aplinką skirtingose šalyse. Tai leidžia mums pamatyti, kaip žmonės skirtingose šalyse reaguoja į tokias pačias institucijas. Mūsų tyrimo rezultatai parodo, jog kooperacijos normų stiprumas koreliuoja su teisės viršenybės lygiu ir BVP dydžiu. Ekonomikoje, formalių institucijų svarba ekonomikos augimui sulaukė padidėjusio dėmesio. Mes koncentruojamės į vadinamąsias neformalias institucijas (nerašytas taisykles) – kaip žmonės reaguoja į nekooperatyvų elgesį, mažus įnašus į grupės projektą?

Mums tai pat yra įdomios sąveikos tarp formalių ir neformalių institucijų. Kaip jos sąveikauja? Ar formalios institucijos skatina kooperaciją? Galu gale, pasitikėti kažkuo šalyje, kurioje yra stipri teisės viršenybė yra mažiau rizikinga nei tą daryti šalyje, kurioje ji yra silpna. Ryšys gali būti ir atvirkštinis: formalių institucijų veikimas gali būti pagrįstas neformaliomis institucijomis. Geresnis šių dalykų supratimas gali padėti sukurti geresnes formalias institucijas ir paskatinti neformalias institucijas, kurios leistų padidinti visuomenių gerovę ir ekonominį klestėjimą.

Aš esu įsitikinęs, jog pasitikėjimas ir kooperacija yra labai svarbūs sėkmingos ekonomikos ingredientai. Labai įtakingame straipsnyje išleistame dar devyniasdešimtaisiais, Knackas ir Keeferis pabrėžia pasitikėjimo ir pilietinių normų svarbą ekonomikos augimui. Pasitikėjimas yra svarbus, nes daugelyje ekonominių sąveikų žmonės turi nepilną informacija arba jos pasidalijimas yra asimetriškas. Jeigu tu negalėtum pasitikėti žmonėmis, nes jie yra linkę išnaudoti savo informacinį pranašumą, daugelis ekonominių sąveikų nebūtų galimos. Pavyzdžiui, visuomenėje, kurioje tu tikriausiai būsi apgautas ir išnaudotas neapsimoka investuoti į verslo idėją, technologiją ar netgi savo paties išsilavinimą.

Komentarai (3)