Sostinės gyventojų kalbą tirianti Loreta Vaicekauskienė pastebėjo, kad vilniečiai balsius ilgina ten, kur jie turėtų būti trumpi, ir trumpina tuose žodžiuose, kur jie yra ilgi. Tai ne tik gatvės paauglių, bet ir mokslo elito kalbos stilius.

Atsakymus į šiuos klausimus žino projekto „Kalba Vilnius“ vadovė L. Vaicekauskienė. Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė su pagalbininkais trejus metus tyrė vilniečių kalbą, sukaupė apie 270 valandų 360 įvairaus amžiaus ir užsiėmimo sostinės gyventojų kalbos įrašų.

Lietuvos mokslo tarybos remiamas tyrimas ne tik atskleidė, kokios fonetinės ir leksinės kalbos ypatybės būdingos vilniečių kalbai, bet ir ką Vilniuje gimę ir užaugę žmonės mano apie savo kalbą.

– Kas jus tyrimo metu vilniečių kalboje labiausiai nustebino? – pasiteiravo „Sostinė“ 44 metų kalbininkės L. Vaicekauskienės.

– Keletas dalykų. Eidama į mokyklas įsirašinėti medžiagos naiviai maniau, kad žinau, kokia yra Vilniaus kalba.

Juk esu vilnietė, turiu patirties, galiu lyginti.

Paaiškėjo, kad ta kalba nebe tokia, kokia buvo. Labai įdomu buvo stebėti, kokių reikšmių šiame mieste įgavę kai kurie fonetiniai variantai.

Turėjome prielaidą, kad bus kalbos kitimas. Vyresnių kalbėtojų kalboje bus vienokių ypatybių, jaunesnių – kitokių. Iš tiesų pamatėme tam tikrą kirčiavimo, fonetikos raidą.

Kalbinome žmones, kurie gimę, užaugę sostinėje, kad atsiribotume nuo tarmės. Sunku buvo rasti kalbėtojų, kurių seneliams gimtasis miestas būtų Vilnius. Visi vis siuntė į Kauną, kur daug lengviau surasti tokį žmogų, kurio kelios kartos gyveno laikinojoje sostinėje.

Vyresnių vilniečių kalboje radome daugiau kirčiavimo kamiene negu galūnėje, kai veikia priešpaskutinio skiemens taisyklė. Tokie žmonės sako „vilNIEčius“, o ne „vilnieČIUS“. Tai nereiškia, kad kamieninio kirčiavimo nebuvo jaunimo kalboje, bet proporcijos jau kitos. Gal veikia mokykla, gal dabartinė terpė, kur kalbama jau truputėlį kitaip.

Balsių ilginimo ypatybė, kuri yra stereotipinė, dažnai parodijuojama, taip pat daugiau pasitaikė vyresniųjų kalboje. Bet šis reiškinys labai sudėtingas.

– Tai kodėl vilnietis pasakytų „ylginu balsius“, o ne „ilginu“?

– Ši ypatybė atsiranda ir dėl to, kad taip kalbama savo aplinkoje, ir todėl, jog ji reikšminga kokiam nors stiliui, įvaizdžiui kurti.

Pavyzdžiui, gatvės paauglio stiliaus raiškai būdinga balsių ilginimo ypatybė. Gali būti, kad vaikas nevisiškai gatvės paauglys, bet jeigu nori prie tos grupės pritapti, jis tai vartos.

Taip pat stebėjome, kaip lietuviškai kalba tie, kurių gimtoji kalba rusų, lenkų ar baltarusių. Jų kalboje taip pat yra tas ilginimas.

Be abejonės, jis kitoks – ryškesnis ne tik kamiene, bet ir galūnėje, pavyzdžiui, „visy“, o ne „visi“. Toks ilginimas turi gana neigiamą socialinę reikšmę ir kalbėtojai vertinami kaip menkiau išprusę, dirbantys prastesnį darbą.

Bet balsius Vilniuje ilgina ir išsilavinę žmonės, netgi mokslo elitas.

Jau kurį laiką stebiu šį reiškinį, ir štai dabar tyrimai parodė, kad lietuvių vilniečių kalboje kamieno ir galūnės ilginimas gali būti asocijuojamas su pačiomis geriausiomis savybėmis, aukščiausia klasifikacija.

Apie šį įdomų reiškinį mano kolegė doktorantė Ramunė Čičirkaitė netgi rašo disertaciją.

Beje, vyresnių vilniečių ir jaunimo kalboje bendra yra tai, kad nekirčiuotus balsius, kurie rašto kalboje užrašomi kaip ilgieji, vilniečiai taria trumpai: „giventojas“, „mokikla“.

– Neteko klausytis sakinių, panašių į „pujdziem do turgus, kupiem gaidžiukas“?

– Esu girdėjusi panašių, žinoma. Bet Vilniaus lietuvių kalbos lenkiškumas yra mitas. Lenkiškų intarpų neradome netgi jaunimo iš etniškai žymėtų Vilniaus rajonų, kur dauguma gyventojų nelietuviai, kalboje.

Kodėl taip yra? Intarpai atsiranda iš žmonių kasdienio komunikavimo. Jeigu tu girdi tą kalbą, kai ką iš jos ir perimsi.

Vadinasi, lenkų kalba mažai vartojama tarp įvairiakalbių kalbėtojų.

Galbūt dėl to, kad sovietmečiu kai kurie lenkai perėjo į rusų kalbą, galbūt lėmė ir tai, jog mažai vilniečių mokėjo lenkų kalbą, kad galėtų pasinaudoti jos ištekliais.

– Ar kalbinami vilniečiai nesistengdavo pagražinti savo kalbos?

– Apskritai sudėtinga iš žmonių išgauti natūralią kalbą. Jeigu padedi diktofoną, jie tau ir gamina tai, kas jiems atrodo gražu ir kultūringa. Tai dar vienas įrodymas, kaip jautriai žmonės reaguoja į kontekstą, pašnekovą, temą.

Bet mums pavyko. Atlikome etnografinius stebėjimus. Projekto dalyvė doktorantė Aurelija Čekuolytė aštuonis mėnesius praleido mokykloje, kasdien buvo greta mokinių.

Ja ėmė pasitikėti. Moksleiviai ėmė diktofonus ir įrašė pačių slapčiausių tarpusavio pokalbių, kokių tik įmanoma gauti svetimam žmogui.

Ši išskirtinė medžiaga, aišku, griežtai saugoma.

Kita doktorantė Inga Vyšniauskienė studijavo skirtingų Vilniaus rajonų paauglių kalbą. Jai taip pat padėjo vaikai savanoriai, įrašydami savo pokalbių su bendraamžiais laisvalaikiu, už mokyklos ribų. Ji surinko keliasdešimties valandų visiškai autentiškos mokinių kalbos tekstyną.

– Kaip vilniečiai keikiasi?

– Jaunimo kalboje vyrauja rusiški keiksmažodžiai. Tuo Vilnius skiriasi iš kitų Europos didmiesčių.

Ten keiksmažodžiai taip pat laikomi tapatybės simboliu, bet stipriais laikomi angliški.

Kas kita Vilniuje. Angliškai jaunimas keikiasi labai mažai ir sako, kad tai yra visiškai neutralūs žodžiai. Taip esą kalba visi – ir berniukai, ir mergaitės.

Rusiški keiksmažodžiai Vilniuje siejami su agresija, vyriškumu, juos labiau vartoja berniukai, o ne mergaitės.

Angliškų ir rusiškų intarpų funkcijos vilniečių kalboje aiškiai išsiskiria.

Rusiškų intarpų, atkeliavusių iš sovietmečio, daugiau vartoja vyresnio amžiaus vilniečiai. Tai gali būti citatos, net frazės iš kino filmų.

Jaunimo kalboje tokias pat funkcijas jau atlieka angliški intarpai.

Jaunimo kalboje rusiški tėra pertarai, pavieniai dažnai kartojami žodžiai, ne sakiniai, pavyzdžiui, „vabšče“, „vsio“.

Paliko žmonių tariamus „eee“ ir „mh“

Kaip vilniečiai kalba apie Vilnių, miesto gyventojus? Projektą „Kalba Vilnius“ įgyvendinę kalbininkai parengė bazę, kurioje kiekvienas gali panaršyti: http://kalbavilnius.sociolingvistika.lt. Joje – interviu rašytiniais tekstais.

Tai – tam tikras sakytinės kalbos perteikimas raštu, išlaikant ją kaip įmanoma autentišką, su pakartojimais, nebaigtais žodžiais, įvairiais pertarais („mmm“, „aaa“, „eee“), pritarimo („mh“) ir net kostelėjimo („hm“) garsais.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Arūnas Dumalakas

Komentarai (17)